Knygoje Eduardas Strauchas pasakoja apie sukrečiantį ištvermės išbandymą ir stebuklingą išsigelbėjimą iš snieguotų Kordiljerų. Skaitytojas turi galimybę sužinoti, ką likusieji gyvi privalėjo daryti, kad pajėgtų išgyventi būdami 3500 metrų aukštyje, kęsdami didžiulį šaltį ir mėgindami prisitaikyti prie ypač sudėtingų sąlygų.
Knyga „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“ – tai vieni nepaprasčiausių atsiminimų, kuriuose užfiksuoti ekstremalūs išbandymai ir širdį veriantys išgyvenimai. „Pasauliui buvome mirę, nors gyvenome toliau“, – rašo E. Strauchas.
Po tragedijos praėjus keturiems dešimtmečiams vienas alpinistas netoli katastrofos vietos rado E. Straucho piniginę ir ją grąžino. Tai buvo tarsi ženklas, privertęs E. Strauchą pagaliau nutraukti kalnų tylą ir papasakoti tai, ką ne vieną dešimtmetį nešiojosi širdyje: kaip jam pavyko išlikti gyvam ir kaip klostėsi jo tolesnis likimas po to, kai buvo išgelbėti paskutiniai 16 išgyvenusių žmonių.
Šiuose atviruose atsiminimuose E. Strauchas atskleidžia tiesą apie gyvenimą pakeitusius įvykius, kurie pareikalavo fizinės ištvermės ir tapo dvasiniu išbandymu. Kartu autorius dalijasi šios siaubingos jam nutikusios istorijos pamokomis: kaip išgyventi kalnuose, susidūrus su žiauria ir negailestinga gamtos jėga. Ši patirtis visiems laikams pakeitė jo požiūrį į meilę, draugystę, mirtį, baimę, netektį ir viltį.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Aš iš čia ištrūksiu ir papasakosiu savo tėvui, kaip viskas nutiko. Praėjus kelioms dienoms po katastrofos, Nandas itin tvirtai ir užtikrintai ištarė šiuos žodžius – neabejojau, jam tai pavyks.
Nando sesuo Susy mirė ant jo rankų po kelių agonijos kupinų dienų, o motina – per katastrofą.
Iš mūsų visų būtent Nandas galėjo labiausiai sielvartauti dėl mirtino likimo smūgio, bet jis buvo pasiryžęs grįžti gyvas, ir dėl to jaučiausi kur kas tvirčiau. Jis iš čia ištrūks gyvas, pamaniau. Jeigu tai pavyks jam, dariau prielaidą, kad pavyks ir kitiems.
Buvau dėl to tikras ir stengiausi mąstyti pozityviai. Kad ir kokios sunkios aplinkybės, kad ir kokie netvirti mūsų žingsniai – mėginome tikrove paversti net ir menkiausią tikimybę išgyventi.
Galbūt jums įdomu, kaip per visą tą laiką neišėjome iš proto. Mūsų padėtis kėlė neįtikimą įtampą. Fizinės jėgos kuo toliau, tuo labiau seko, nes turėjome būti nuolat budrūs, visada pasirengę esamiems ir būsimiems pavojams. Vis garsėjant siaubo simfonijai, mums teko kęsti vieną nelaimę po kitos.
Iš pradžių manėme, kad užteks išgyventi vos vieną naktį kalnuose ir mirtinai nesušalti; meldėmės, kad laiku atvyktų pagalba ir išgelbėtų sunkiausiai sužeistus mūsų grupelės žmones. Tokias skausmingas viltis puoselėjome ilgiau nei savaitę, o tada baigėsi maisto atsargų likučiai, ir pradėjome svarstyti, ar valgysime mirusiųjų kūnus, nes tik taip pavyktų išgyventi.
Dešimtą dieną išgirdome naujienas, kad nutrauktos mūsų paieškos operacijos.
Pasauliui buvome mirę, nors gyvenome toliau. Mūsų grupelė, kurią vadinome Sniego bendruomene, tapo vis darnesnė ir geriau organizuota: kiekvienas ėmėmės tam tikro vaidmens, ir visi buvome atsakingi vienas už kitą.
Sugalvojome, kaip gauti vandens ir pasidaryti pastogę. Pajėgėme fiuzeliažo likučius paversti prieglobsčiu, kuris, nors ir atrodė apgailėtinai, buvo vienintelė mūsų nuosavybė kalnuose ir po truputį darėsi panašus į namus.
Ir štai sniego lavina viską sunaikino, pražudė aštuonis mūsų grupelės narius. Tuo metu mus jau siejo gerokai už draugystę stipresnis ryšys. Supratome, kad mirtis gali pasirodyti bet kada ir pačiu netikėčiausiu būdu: nesvarbu, ar mes turime maisto, ar ne; nesvarbu, ar esame sveiki, ar sunkiai sužeisti.
Jau po kelių pirmųjų dienų kai kam iš mūsiškių atrodė, kad blogiau būti nebegali, bet, užgriuvus sniego lavinai, supratome, jog jie klydo. Dabar mūsų – visų devyniolikos – drabužiai buvo permirkę, o nuo šalčio krėtė drebulys. Buvome beveik palaidoti gyvi toje nedidelėje erdvėje tarp fiuzeliažo stogo ir storo sluoksnio sniego, kuriuo lėktuvo vidų užvertė lavina.
Šioje mažoje tvirtovėje, kurioje net negalėjome atsistoti, turėjome viską pradėti nuo pradžių. Visos mūsų sugalvotos technologijos palaidotos. Nebeturėjome apklotų, pagalvių, nedidelio radijo, per kurį klausydavomės žinių. Negalėjome net išgauti vandens, kaip tai darėme anksčiau, tirpdydami sniegą ant metalinių lakštų, paliktų kaisti saulės spinduliuose. Ir vėl troškulį ėmėme malšinti įsimesdami į burną saują purvino sniego. Vėl reikėjo į šalis nustumti lavonus, kad turėtume vietos sau. Jie visi, be jokių išimčių, buvo artimi mūsų draugai. Tarp jų buvo ir Javiero žmonos Lilianos kūnas. Javieras kūkčiojo sudaužyta širdimi, o mes tylėdami dalijomės skausmu.
Kaip mums pavyko neišprotėti? Sunku paaiškinti, bet išlikome blaivaus proto, nuolat rasdavome būdų prisitaikyti prie sudėtingiausių sąlygų, mums pavyko atsistoti ant kojų ir, patyrus didelių sunkumų, išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą, visai neprimenančią rezignacijos. Nepasidavėme, nes iš vienos idėjos kildavo kita, rasdavosi kaskart naujas sprendimas, nauja viltis.
Žinoma, buvo akimirkų, kai visos viltys dužo į šipulius, ir manau, kad kiekvienas iš mūsų kartais jautėsi taip, lyg kraustytųsi iš proto. Kiekvienam pasitaikė pulti į gilią depresiją, bet tada kiti grupelės nariai atkreipdavo į tai dėmesį ir paremdavo tą žmogų, veikėme tarsi gyvas organizmas, vis atkuriantis nusilpusias ląsteles.
Iš tikrųjų ne visi buvome vienodai psichologiškai stabilūs. Vieni stipresni, kiti – silpnesni. Vis dėlto, jei ne tarpusavio palaikymas, nė vienas žmogus nebūtų pajėgęs išlikti pakankamai emociškai stabilus ir susidoroti su susiklosčiusia situacija.
Sėkminga mūsų grupelės tarpusavio palaikymo dinamika sulaukė daug įvairių tyrinėjimų. Kai kas tikriausiai per daug dėmesio skiria faktui, kad buvome regbio komandos nariai. Šiame sporte žaidėjai, siekdami bendro tikslo, turi aukotis ir įdėti daug pastangų.
Iš tiesų veikėme tarsi integruota sistema, kurios atskiros dalys palaiko viena kitą. Jeigu tam tikroje dalyje prasideda pokyčiai, kurie galėtų paveikti visą grupę, kitos sistemos dalys puola padėti, ir taip sistema išlieka stabili. Iš pirmo žvilgsnio tai sunku suprasti, nes viskas juda, visos dalys kada nors praranda pusiausvyrą; taip nutiko ir mums, kiekvienam atskirai. Bet paprasčiausia grupelės narių sąveika padėjo pusiausvyrą išlaikyti, taigi mums pavyko ir išlikti aktyviems, ir neišprotėti.
Žinoma, kiekvienam atskirai taip pat reikėjo būtinai įdėti pastangų, net jei dėl grupelės veikimo principo visada sulaukdavome palaikymo.
Nuo pat pradžių man buvo aišku, kad privalėsiu stengtis, ir visada stengiausi išlikti pozityvus, nes mano mintys priklausė tik nuo manęs paties, o nuo pozityvių minčių čia parėjo viskas.
Pavyzdžiui, įsitikinau, kad neturime jokios žuvusiųjų kūnų valgymo alternatyvos, todėl mėginau šią situaciją vertinti kaip įmanoma racionaliau. Mąsčiau, kad, vartodami maistą, jaučiame pasibjaurėjimą ne dėl paties maisto savybių, o dėl mūsų proto jam priskiriamų savybių. Vadinasi, įsitikinimus įmanoma nugalėti.
Žingsnis po žingsnio stengiausi tai daryti. Iš pradžių man pavyko suvalgyti kitų atneštą maistą, paskui ėjau jo pasiimti ir galiausiai pats pjaustydavau mėsą į gabaliukus, – ir juos išdalydavome kitiems.
Nuo tos akimirkos mes trise pradėjome pjaustyti mėsą, mus vadino „triumviratu“. Apleistoje kalno bendruomenėje šis vaidmuo mums teko ilgam laikui, o vėliau žmonės, vertinę istoriją, vadino mus bejausmiais. Mano akimis, tai buvo atsakomybė, ir mes ją prisiėmėme, – bet ne dėl to, kad buvome bejausmiai. Buvome vyriausi iš visos grupės, gerai supratome vienas kitą, o mūsų santykiai puikūs, nes kartu augome, ir mus siejo stiprus tarpusavio ryšys.
Naktį po sniego lavinos ne vieną valandą praleidome iš esmės nejudėdami, kankinami sielvarto ir nežinomybės, o tada pro langus pamatėme sklindant neryškią šviesą: supratome, kad aušta. Galėjome girdėti prislopintą vėjo ūžesį, o mūsų pačių balsai keistai aidėjo nedidelėje erdvėje, kurioje buvome uždaryti.
Be šių visų neaiškumų, nežinojome dar vieno dalyko: kiek sniego yra ant lėktuvo viršaus. Ar mums galiausiai pavyks ištrūkti laukan, ar taip ir liksime čia palaidoti?
Prisiverčiau įveikti baimę. Galbūt lėktuvą dengiantis sniego sluoksnis nėra toks storas ir visas ištirps. Apie šią situaciją mėginau mąstyti pozityviai: viduje mes labai gerai apsaugoti. Pagaliau nustojo kamuoti šaltis, o iglu primenantis būstas apsaugojo nuo priešiškai nusiteikusio išorinio pasaulio.
Po pirmų kelių šoko ir sumaišties valandų pradėjome jausti alkį. Taip pat kaip ir po katastrofos.
Tie kūnai, kurie po ilgų svarstymų tapo vieninteliu mūsų maisto šaltiniu, dabar gulėjo lauke ir neabejotinai buvo padengti storu minkšto sniego sluoksniu, ant kurio nebuvo įmanoma vaikščioti.
Visai šalia mūsų taip pat gulėjo žmonių kūnai, bet iš pradžių net negalėjome pagalvoti apie jų valgymą. Savaite anksčiau mums vos pavyko suvalgyti sušalusios mėsos gabaliukus. Tik žmonės, dirbantys lauke ir pjaustantys mėsą, iš tikrųjų žinojo, kaip ji išties gaunama. Kiti tiesiog gaudavo šaltos mėsos porciją. Įprastai dar palikdavome ją džiūti saulės spinduliuose. Dėl to žmonėms būdavo paprasčiau pamiršti, iš kur jos gavo, nors lengva vis tiek nebuvo.
Aš buvau vienas iš žmonių, pjausčiusių mėsą lauke, todėl, užgriuvus sniego lavinai, man buvo kiek paprasčiau ryžtis valgyti greta gulinčių mirusiųjų kūnus. Tačiau, pamatęs, kaip Robertas atplėšia pirmuosius mėsos gabaliukus nuo dar šilto kūno, pradėjau stipriai žiaukčioti. Iš atplėštos kūno vietos ėmė kilti garai.
Valgyti dar šlapią ir kruviną mėsą buvo itin sudėtingas iššūkis, ne visiems pavyko jį įveikti. Norint suvaldyti savo mintis, reikia nuolat sunkiai dirbti. Tam būtina griežta drausmė.
Per visą ilgą sunkų laiką Anduose ir man, ir pusbroliams labai sunkiai pavyko save įtikinti, kad mūsų veiksmai yra būtini ir praktiški. Iš visų jėgų stengėmės atsikratyti įsitikinimų, kurių įgijome kadaise, gyvendami – kaip tai vadinome – paprastus gyvenimus.
Kad mums tai pavyktų, turėjome atriboti visus gilius praeityje sukurtus ryšius nuo dabartinių veiksmų ir šių ribų neperžengti.
Daugelį valandų apie tai šnekėdavomės, atskirti nuo pasaulio mąstydavome apie savo veiksmus ir klausdavome savęs, ar pamažu netampame laukiniais, aršiais žvėrimis. Per šiuos pokalbius priėjome prie išvados, kad mūsų veiksmų negalima vertinti ar smerkti žvelgiant iš ankstesnio gyvenimo perspektyvos.
Žmogaus protas iš pradžių priešinosi šiai minčiai, bet vėliau, kai tai tapo gyvybės ir mirties klausimu, tas pats protas galėjo virsti įrankiu, kuris padėtų atskirti pačius veiksmus nuo jų kultūrinės svarbos. Nuo mūsų priklausė, ar pavyks suvaldyti protą, kad neprarastume sveikos nuovokos ir išlaikytume viltį, nes norint išgyventi tai ne mažiau svarbu nei maistas.
