„Jei dar prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad man reikės versti tokią didelę knygą ir dar iš lietuvių kalbos, nebūčiau patikėjusi nei tuo žmogumi, nei savo galimybėmis“, – mintimis dalinosi autorė.
Henrikas Radauskas (1910-1970) buvo poetas, vertėjas, Kaune baigęs lituanistiką, germanistiką ir rusistiką. Vienas žymiausių lietuvių rašytojų, kurio kūryba pažymėjo lietuvių literatūros modernistinę brandą ir buvo visiškai nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos.
Asmeninė patirtis
Versti Radausko eilėraščius Anna Gerasimova pradėjo dar besimokydama institute. „Kažkuriuo momentu man tapo aišku, kad iš lietuviškos poezijos nieko versti daugiau ir nesinori. Apie lietuvių poeziją tuomet nieko labai nenusimaniau, ir vienas pažįstamas man patarė paskaityti Radauską.
Kiekvienas naujas atradimas iš šio žmogaus gyvenimo, faktai apie jį ar jo kūrybą man sukeldavo džiugesį ir nuostabą.
Aš taip užsikabinau, kad tai net tapo mano diplominio darbo dalimi. Bene po daugiau nei trisdešimties metų dalį išverstų autoriaus darbų nutariau įkelti į viešąją erdvę. Atrinkau keletą eilėraščių, nusprendžiau išversti dar porą. Proceso metu įgytas žinias, atrastas nuotrupas iš jo dienoraščių, jo užrašus, laiškus ir kitus faktus taip pat sudėjau į šią knygą. Ir tai tikrai dar ne viskas.
Kiekvienas naujas atradimas iš šio žmogaus gyvenimo, faktai apie jį ar jo kūrybą man sukeldavo džiugesį ir nuostabą. Kai jau atidaviau knygą publikavimui ir apie tai pasisakiau savo vyrui, jis labai nusiminė. Sakė, kad pasiilgs Radausko, nes aš labai daug apie jį kalbėdavau. Tas momentas, kai viena mintis apima tavo būtį, su tavimi susigyvena. Tikrai buvo gaila paleisti“, – pasakojo A.Gerasimova.
Yra vienas įdomus faktas: H.Radausko žmona, po vyro mirties išeisiančią knygą norėjo pavadinti „Sugrįžimas“, pagal vieną paskutinių poeto eilėraščių. Paskui buvo persigalvota, ir knyga pavadinta tiesiog „Eilėraščiai“. Šioje knygoje su jo eilėraščių nagrinėjimais stengiausi labai nesiplėsti. Galbūt dėl to, kad filologinių tyrimų apie Radauską yra labai daug. „Dėkingas rašytojas su tokia savo kūryba“, – pabrėžė vertėja.
Kategoriškas idėjoms
Kūrybine prasme H.Radauskas buvo nuomonės besilaikantis žmogus, ir jokių idėjų, iš esmės, jo eilėraščiuose eskaluojama nėra. Jis buvo labai kategoriškas, ir pragyvenęs svarbią dalį dvidešimto amžiaus pradžios, kur be idėjų rašliavose apsieinama nebuvo, autorius savo nuomonės nepakeitė.
H.Radauskas buvo labai tylus ir ramus žmogus. Kuklus, neišsišokantis, tačiau jį labai erzino žmonės, sakantys, jog apie meną išmano daug.
H.Radausko eilėraščiai nebuvo kuriami ir kaip jausmų išraiška. Jo kūryboje nėra dominuojančio lyrinio „aš“, tik dinamiškas, poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis žodžių ir vaizdų spektakliu, kuriame susipina ironija ir tragiškos egzistencijos pojūtis. Spalvomis, garsais ir judesiais yra vaizduojamas sinchroniškumas. H.Radausko eilėraščiams yra būdinga įvairių kalbos lygmenų koreliacija, formos precizija, ritminė dermė.
Nors dar keturiasdešimtaisiais Henrikas rašė Brazdžioniui: „Keista, kad manai, jog tave bars už patriotiškumą“, nes kaip tik, autoriaus nuomone, patriotiškumas tuo metu buvo populiarus. „Nes šunys loja, katės kniaukia, o jei dar ir varlės prisideda – va tau ir visas koncertas“, – savo laiške tęsė autorius.
H.Radauskas buvo labai tylus ir ramus žmogus. Kuklus, neišsišokantis, tačiau jį labai erzino žmonės, sakantys, jog apie meną išmano daug. Čia jau Henrikas gaudė kiekvieną žodį ir nekompetentingus žmones pašiepdavo. Tačiau tai buvo savo nuomonės ir nusistatytų ideologinių rėmų besilaikanti asmenybė.
„Aš visgi netikiu poetiniu vertimu, ir aš jums nepatariu rašyti straipsnių apie mano taip tariamą kūrybą“, – šią, ir kitas Henriko Radausko citatas ant knygos nugarėlės publikavusi perskaitė A.Gerasimova. Nors daugelis žmonių H.Radauską laikė bedieviu rašytoju, kai kurie jo eilėraščiai yra tikresni už bet kokią maldą.