Politikos antropologas, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narys dr. Arvydas Grišinas teigia, kad ekstremalių pokyčių situacijose itin svarbų vaidmenį atlieka kultūra ir švietimas. Jis papasakojo, kaip kultūrinis situacijos „skaitymas“ padeda lengviau prisitaikyti prie ekstremalių pokyčių ir kokią reikšmę tai turi mūsų pasirinkimams.
– Kultūra – kaip būdas matyti pasaulį. Kaip galima apibūdinti kultūrą šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kultūrą galima sieti su žodžiu kultūringas?
– Yra įvairių kultūros apibrėžimų, ir įsivaizdavimas, kad kultūra yra lyg koks skystis, kuriuo galima pripildyti vieną ar kitą erdvę, galvą ar sielą, yra ganėtinai populiarus. Tokia laikysena leidžia vienus vadinti „kultūringais“, kitus – „kultūros stokojančiais“, vienas visuomenes laikyti kultūringesnėmis už kitas, skirstyti žmones į civilizuotus ir barbarus, ir panašiai.
Kultūra, visų pirma, reiškiasi prasmėmis, kurių pripildome mus supantį pasaulį.
Vis dėlto esu linkęs apie kultūrą galvoti kitaip. Seku Jeilio kultūros sociologų nuostata, jog kultūra, visų pirma, reiškiasi prasmėmis, kurių pripildome mus supantį pasaulį. Tai, kad mūsų, žmonių įgyventas pasaulis mums skleidžiasi kaip prasmingas, prisodrintas reikšmių, reiškia, kad mes jį neišvengiamai traktuojame kultūriškai. Panašiai veikia, pavyzdžiui, eismo taisyklių ir ženklų pasaulis, kuris mums leidžia manevruoti keliais remiantis vieno ar kito ženklo skaitymu, kultūrišku supratimu.
Tokiame pasaulyje nėra kultūringesnių ir mažiau kultūringų, o pati kultūra visiškai neprivalo būti nukreipta į gėrį, grožį ir tiesą. Tiesą pasakius, ypač pastaraisiais šimtmečiais galime pastebėti gausybę priešingų tendencijų. Tačiau toks kultūros traktavimas mums leidžia matyti, kokių skirtingų prasminių turinių bendrai patiriamą realybę pripildo skirtingi žmonės, tautos, visuomenės.
Pavyzdžiui, kaip skirtingai Ukrainoje vykstantį karą matome mes, vakarų europiečiai, interneto komentatoriai iš Afrikos, rusai ir patys ukrainiečiai. Visi šią ekstremalią situaciją „aprengiame“ skritingais kultūriniais prasmės rūbais. Ir nors neneigiu, jog Ukraina šiuo atveju yra objektyviai teisi, o Rusija vykdo baisų nusikaltimą – visų pirma, prieš pačią save, bet noriu atkreipti dėmesį, kad tuo pat metu skirtingiems šio proceso stebėtojams tas pats procesas reiškia skirtingus dalykus – ir tai yra kultūriškai suponuota.
– Kaip mes elgiamės ekstremalių situacijų metu ir kas lemia mūsų pasirinkimus? Kokią reikšmę kultūra ir švietimas turi mūsų pasirinkimui?
– Į ekstremalias situacijas reaguojame skirtingai, ir būtent tais momentais turime galimybę geriau pažinti patys save. Iš ko esame nulipdyti? Ko bijome ir kokiomis vertybėmis vadovaujamės? Ar skundžiamės, kaltiname valdžią ir iš artimo tikimės blogiausio, ar solidarizuojamės, savanoriaujame, giname teisiuosius ir remiame vieni kitus?
Atsakymas yra nulemtas ne tik mūsų asmeninių savybių, bet ir kultūrinių, prasminių turinių, su kuriais esame užaugę, kuriuos vartojame, kurie formuoja mūsų pasaulėvoką.
Atsakymas yra nulemtas ne tik mūsų asmeninių savybių, bet ir kultūrinių, prasminių turinių, su kuriais esame užaugę, kuriuos vartojame, kurie formuoja mūsų pasaulėvoką. Kultūrinis prasmės tinklelis mums padeda „skaityti“ įvairias situacijas, priskirti joms reikšmes. Todėl ekstremalios situacijos patirtis ir interpretacija yra kultūriška.
– Kaip kultūra gali pasireikšti ir turi būti ugdoma švietimo ir ugdymo įstaigose?
– Nors mano anksčiau išsakytos mintys gali atrodyti kiek reliatyvistinės, tai yra neigiančios objektyvaus, kultūriškai nenulemto gėrio galimybę, o žmogų paverčiančios šiam kultūriniam prasmių ir reikšmių žaismui bejėgiškai pavaldžiu objektu, norėčiau pasiūlyti kiek kitokį matymą. Jeigu kultūrą laikome, visų pirma, prasmių sistema, tai galime kalbėti ir apie tai, jog esame pajėgūs pasirinkti, kokias prasmes pasaulio reiškiniams priskiriame, kaip jų atžvilgiu elgiamės ir kodėl.
Švietimo sistema ir tai, kokią mes ją sukuriame, ką akcentuojame, kokius mokymo, ugdymo metodus taikome, formuluojant šias prasmes turi ypatingą vaidmenį. Kai kuriuos dalykus, kaip pavyzdžiui, pilietiškumą arba prasminę ir kultūrinę nuostatą, jog žemė nėra plokščia, ar mintį, jog turime gerbti vieni kitų pasirinkimus, mintis ir laisves, išsiugdome ir imame priimti kaip savaime suprantamus būtent mokykloje.
Kaip pavyzdį galiu pateikti, „Kūrybinių jungčių“ programą „Tyrinėjimo menas“, kurioje teko dirbti ir pačiam, ir kuri diegia efektyvesnius, žmogiškesnius edukacinius modelius. Taip pat programos dalyviams suteikia kūrybiškumo ir kritinio mąstymo instrumentus, padedančius būti ne aplinkai pavaldžiais kultūrinių ir prasminių turinių vartotojais, o sąmoningais jų kūrėjais, kritikais ir reflektuotojais.
– Ar kultūrinis situacijos „skaitymas“ mums padeda lengviau adaptuotis prie ekstremalių pokyčių?
– Mūsų kultūrinis žvilgsnis padeda priskirti ekstremalioms situacijoms atpažįstamas, suprantamas reikšmes, tokiu būdu kuria prasmę ir saugo mus nuo egzistencinio beprasmybės siaubo. Panašiu principu veikė, pvz., Lukašenkos aiškinimai, kad COVID – tik dar vienas gripas. Bet ekstremali situacija kartu yra ir lūžio momentas, kai tas kultūrinis prasmių „audeklas“ plyšta, pro jį pasimato žiojėjanti tuštuma ar begalybė, mūsų kultūrinių kodų sąlyginumas: klasikinė tragedijos situacija. Tačiau geriausiu atveju tai tampa akstinu transformacijai, „prisikėlimui“, naujai gyvenimo kokybei, naujų idėjų atsiradimui.
Bet ekstremali situacija kartu yra ir lūžio momentas, kai tas kultūrinis prasmių „audeklas“ plyšta, pro jį pasimato žiojėjanti tuštuma ar begalybė, mūsų kultūrinių kodų sąlyginumas: klasikinė tragedijos situacija.
– Viename iš pranešimų esate teigęs, kad ekstremali situacija neturėtų būti vertinama kaip problema ar iššūkis, o kaip galimybė? Ar galima teigti, kad galimybes atveria ir karas Ukrainoje?
– Apie šią skaudžią karo Ukrainoje temą kalbėti kaip apie galimybę yra sunku, gali nuskambėti nejautriai. Todėl, kad iš tikro yra kaip tik priešingai – ekstremaliose situacijose ir esame jautriausi, ypatingai pažeidžiami. Tačiau mokymosi ir persvarstymo procesams, tikresnių už kultūriškai priimtas tiesų supratimui, pažeidžiamumas yra būtinybė. Tik išėję iš savo kultūriškai
įprastos, prasmingos „normalybės“ rėmų mes galime iš tikro keistis, žengti nauju keliu, tobulėti, atrasti save kitokius.
Pavyzdžiui, kas galėjo pagalvoti, kad Lietuva gali tapti tokiu reikšmingu tarptautiniu veikėju ir Ukrainos atrama šio tragiško karo kontekste? Mes atradome savo balsą ir demonstruojame lyderystę būtent šiuo sudėtingu laikotarpiu – artėjantis NATO susirinkimas Vilniuje tai tik patvirtina. Labai tikiuosi, kad ir Ukrainai ši siaubinga patirtis ilgainiui atneš reikšmingų galimybių atsigauti, nusisukti nuo savo sovietinės praeities ir kultūrinių praktikų ir į ateitį žengti stipresnei.
