Tačiau, nepaisant W.Modelio patirties ir kariško profesionalumo, jo vardas, palyginti su E.von Mansteino, E.Rommelio ir H.Guderiano, lieka tarsi šešėlyje. Kodėl? Į tai šioje knygoje bando atsakyti Stevenas H.Newtonas.
W.Modelio, kaip ir daugelio aukštų Vokietijos karininkų, karjera prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu, kai Vokietijos kariuomenė pagal 1919 m. Versalio sutarties sąlygas buvo smarkiai sumažinta, o paskui atkuriama revanšo už pralaimėjimą siekiančio A.Hitlerio rankomis, būsimasis feldmaršalas darbavosi Karo ministerijoje. Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, jis dalyvavo mūšiuose Vakarų ir Rytų frontuose: Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose, „Barbarosos“ operacijoje, Kursko kautynėse, mūšiuose Ardėnuose. Vadovavo tankų korpusui, armijai, galiausiai – armijų grupei.
Už ryžtingus ir net agresyvius sprendimus W.Modelis pelnė išskirtinį fiurerio pasitikėjimą. Jo dėka buvo sustabdyti keli dideli sovietų ir Vakarų sąjungininkų puolimai, o jei reikėjo trauktis, feldmaršalo vadovaujamos pajėgos tai darė tvarkingai, be panikos išlaikydamos kovos gretas.
W.Modelio gyvenimas nutrūko 1945 m. balandžio 21 d. Užuot pasidavęs į nelaisvę, feldmaršalas nusišovė. Miškuose prie Duisburgo užkasti W.Modelio palaikai ekshumuoti 1955 m. ir perlaidoti karių kapinėse. Jo sūnus Hansgeorgas Modelis pokariu tapo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – Bundesvero – generolu.
