Nors A.Kiudulaitė baigė tapybos mokslus, kaip pati pasakoja, ilgainiui pasuko visiškai priešinga kryptimi – pradėjo iliustruoti kūrinius vaikams.
– Ar iliustruodama vaikų literatūrą pati grįžtate į savo vaikystę?
– Be jokios abejonės. Iš tikrųjų, kai pradėjau piešti knygas vaikams, supratau, kad po labai ilgo laikotarpio ir vėl atradau daiktus, žmones, įvykius taip, kaip vaikystėje. Tai nuostabus atradimas. Esu gavusi premiją, kurioje buvo pažymėta „už vaikiškos fantazijos pajautimą ir profesionalią jos raišką“. Žmonės matė ir pastebėjo mano žvilgsnį tarsi iš vaiko perspektyvos.
– Sunku pajausti tą vaikišką vaizduotę?
– Manau, kad sunku. Esu girdėjusi nuomonių, kad piešti ir rašyti vaikams gali visi – manau, kad tai nėra taip lengva. Beveik visi sėkmingi vaikų rašytojai ir iliustruotojai netgi vizualiai atrodo vaikiškais veidais.
– Rašytojas Marius Marcinkevičius, kurio paveikslėlių knyga „Draugystė ant straublio galo“ šiais metais dalyvavo Metų knygos rinkimuose, sakė, kad neteisinga, jog rašytojas ir knygos iliustruotojas – nelygiaverčiai. Ar kartais nesijaučiate liekanti „antrame plane“?
– Kadangi paveikslėlių knygos Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, reikia edukuoti, pasakoti mokytojams, tėčiams, mamos, bibliotekininkams ir kitiems, kad paveikslėlių knygoje yra du autoriai. Tai nėra knyga, kurioje nupaišytas katinėlis ar gaidelis, tai knyga, kurioje tekstas kalba savo, o paveikslėliai kuria savo istoriją.
Evelina Daciūtė, knygos „Laimė yra lapė“ autorė, pareikalavo, kad mūsų vardai būtų parašyti greta, jog tapčiau bendraautore. Taip buvo ir kitoje knygoje. Tikrai nesijaučiu antrame plane, kartais man norėtųsi pabėgti ir pasislėpti.
– Kokia padėtis Lietuvoje, kalbant apie paveikslėlių knygų kultūrą?
– Paveikslėlių knygos po truputį ateina į Lietuvą, tikriausiai dėl to, kad jaunajai tėvų kartai, mačiusiai pavyzdžių iš užsienio, nėra skirtumo, kokia kalba skaityti literatūrą vaikams. Naujajai kartai šios knygos priimtinesnės.
Paveikslėlių knygos po truputį ateina į Lietuvą, tikriausiai dėl to, kad jaunajai tėvų kartai, mačiusiai pavyzdžių iš užsienio, nėra skirtumo, kokia kalba skaityti literatūrą vaikams. Naujajai kartai šios knygos priimtinesnės.
Iki šiol esu ne kartą girdėjusi, už ką mokėti pinigus, jei knygoje tik paveikslėliai, kodėl ją reikia pirkti, jei nėra teksto – ką vaikui skaityti? Iš tiesų iliustracijas galima skaityti kur kas ilgiau, kurti savo istorijas – apie tai reikia kalbėti daug ir kryptingai.
– Antrus metus iš eilės jūsų iliustruota knyga pretendavo tapti metų geriausia. Atnešėte sėkmę?
– Žinoma, lapė visada neša sėkmę ir laimę.
– Man labai patiko jūsų mintis, kurią perskaičiau: „Laimė yra tada, kai ne nelaimė.“ Ar ja ir vadovaujatės?
– E.Daciūtė šią knygą parašė galvodama apie mane, mano piešimo stilių. Ji nežinojo, kad iš tiesų tuo metu mano šeimoje buvo didelė nelaimė ir netektis. Tad tas tekstas man tiko. Kai važinėjame ir susitinkame su vaikais, visada paklausiame, kas jiems yra laimė. Knygoje sakome, kad laimė gali būti labai paprasti dalykai.
Kai manęs paklausia, kas yra laimė, visada sakau, kad man labai patinka daryti tai, ką dabar darau, taip pat susitikti su skaitytojais. Be to, man laimė yra tada, kai nenutinka nelaimė.
– Tai vaikams parašyta literatūra tinkama ir suaugusiems?
– Taip. Pirmosios mano iliustruotos knygos siužetas turi dvigubą adresatą, o tai yra viena šio kūrinio sėkmės priežasčių – suaugę ją perskaito ir supranta visai kitaip nei vaikai.
– Klausiau ir vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos, todėl pasiteirausiu ir jūsų. Ne kartą esu girdėjusi, kad kurti vaikams kur kas sunkiau nei suaugusiems. Kiek čia yra tiesos?
– Norėčiau būti ir knygos suaugusiems dailininkė. Manau, kad tai išsipildys.
Tikrai vis dar įsivaizduojama, kad vaikams rašyti ar iliustruoti gali bet kas, bet tam tikrai reikia talento. Tikrai žeidžia ir skaudina, nemažiau nei tai, kad kritikuoti ir vertinti vaikų literatūrą gali vėlgi bet kas.
Aš nebijau kritikos, nes ji kartais labai subjektyvi. Negali būti sakoma tik tai patiko kūrinys ar ne. O kalbant apie vaikų literatūrą, būtent taip ir yra daroma. Todėl nuo to reikėtų atsiriboti.
