1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymui, ketvirtojo bloko pamainos viršininkas Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjus reaktoriaus galiai, tai buvo pats blogiausias sprendimas. Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką.
Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje. Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes. Likus keliolikai valandų iki mirties, V.Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.
Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas.
Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas. Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.
1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“
Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.
Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.
Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.
Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti. Radioaktyvioji tarša apėmė 23 % Baltarusijos, 7 % Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus. Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės. Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja J.Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi“.
„Černobylis. 01:23:40“ – tai Andrew Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą. Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.
Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali.
Ištrauka
(vertė – Jurga Grunskienė)
Radiacijos lygis Černobylio AE ketvirtojo reaktoriaus vietoje iškart po avarijos siekė mirtiną 30 000 rentgenų per valandą lygį. Mirtina radiacijos doze yra laikoma 500 rentgenų, kuriais žmogus apšvitinamas per 5 valandas. Tačiau 50 proc. žmonių pražudo ir 400 rentgenų. Trumpiau tariant, gavus net ir kiek mažesnę radiacinės spinduliuotės dozę, tektų keletą mėnesių gydytis ligoninėje ir sakytume, kad mums dar pasisekė, arba liktume suluošinti visam gyvenimui. Atmosferoje tą naktį paskleistų radioaktyviųjų dalelių tūris ir intensyvumas prilygo dešimčiai Hirošimos bombų, neskaitant šimtų tonų reaktoriaus kuro ir grafito, kuris po sprogimo išsibarstė po visą elektrinės teritoriją.
Tuo metu valdymo skyriuje Akimovas mėgino prisiskambinti ugniagesių brigadai, kuri paprastai sureaguodavo žaibiškai ir tuojau atvykdavo į įvykio vietą, tačiau šį kartą telefono linija neveikė. Sprogimas išdraskė vandens kanalus, kuriais šilumnešis tiekiamas į apatinę aktyviosios zonos dalį, be to, vanduo negalėjo patekti į reaktorių ir dėl sumaitotų siurblių. Deja, operatoriai iš karto to nesuvokė arba tiesiog atsisakė suvokti (tai visai suprantama, turint galvoje siaubingas reaktoriaus sprogimo aplinkybes), o nesuvokdami ėmėsi klaidingų veiksmų, kurie padėtį tik dar labiau pablogino ir kainavo daugybę žmonių gyvybių. Vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Diatlovas buvo įsitikinęs, kad sprogimą sukėlė vandenilis saugos kontrolės sistemos avariniame vandens rezervuare. Jis manė, kad reaktorius nesugadintas. Nors to paaiškinti negalėjo jokiais realiais argumentais – net jeigu būtų pažvelgęs pro langą, būtų pamatęs, kaip smarkiai klysta. Vis dėlto šiuo klaidingu įsitikinimu Diatlovas grindė savo veiksmus daugybę valandų po avarijos. Sunku paaiškinti, kodėl protingas ir racionalus žmogus kartais ignoruoja tai, kas tiesiog akivaizdu. Beveik visą dieną buvo tikima būtent Diatlovo įvykių versija, ji buvo pateikiama visiems klausėjams ir netgi nurodyta Briuchanovo į Maskvą išsiųstame pranešime. Kiek vėliau Briuchanovas prisipažino iš pradžių manęs, kad sprogimą vandens rezervuare sukėlė vandenilis. Galiausiai Diatlovas teigė: „Nežinau, kodėl Briuchanovas priėjo tokią išvadą [kad reaktorius nesunaikintas]. Manęs jis neklausė, ar reaktorius sunaikintas, o mane smarkiai pykino ir aš nenorėjau nieko kalbėti. Tuo metu aš smarkiai vėmiau.“ Ar jis tada melavo (negalėjo prisiminti)? Nežinau. Šio prieštaravimo bendrame įvykių eigos atpasakojime negaliu paaiškinti.
Visi darbuotojai, tuo metu buvę valdymo skyriuje, buvo smarkiai sukrėsti ir sutrikę. Jiems atrodė, kad tokiomis aplinkybėmis viską daro tinkamai. Diatlovo įtikintas, kad reaktorių galima išgelbėti, Akimovas pamėgino įjungti dyzelinius generatorius, o tada į reaktorių pasiuntė du jaunus stažuotojus Viktorą Proskuriakovą ir Aleksandrą Kudriavcevą su pavedimu nuleisti valdymo strypus rankomis. Jis pasiuntė juos tiesiog į mirtį. Šio sprendimo Diatlovas gailėjosi visą likusį gyvenimą. „Kai jie nubėgo koridoriumi, supratau, kad tai daryti tiesiog kvaila. Jeigu strypai nenusileido nei elektros varomi, nei žemės traukos veikiami, tikrai neįmanoma jų nuleisti rankiniu būdu. Mėginau juos pasivyti, bet jie buvo dingę“, – pasakojo Diatlovas likus keleriems metams iki mirties. Išlaviravę tarp sugriautų statinių ir keltuvų, stažuotojai galiausiai pasiekė didžiulę reaktoriaus patalpą, kurioje užtruko ne ilgiau nei minutę, visiškai priblokšti to, ką išvydo, tačiau ir to pakako. Jie abu mirė po keleto savaičių. O tąkart, gavę milžinišką radiacijos dozę, nuo kurios net parudavo oda, jiedu grįžo į valdymo skyrių ir pranešė, kad reaktoriaus paprasčiausiai nebėra.
