Autorius mąsto apie kultūrinį ir istorinį žmonijos paveldą, nemalonius netobulumo pasireiškimus. Jis siekia kažko pamokyti ir parodyti kai ką naujo, kitokio. Rašytojas veda skaitytoją į žinomas ir nežinomas erdves, vietas, „kurios gali be tavęs gyventi, o tu be jų – ne.“ Niekuo neypatingos, net, rodos, menkos detalės užpildo mūsų gyvenimus. Viskas apie mus visus. Kiekviename tekste galime atpažinti, rasti save, kaip savęs jame ieško pats autorius. „Kas su manimi ne taip? – klausia Andrijus Liubka ir atsako: – Galbūt tik tai, kad gebu laisvai jausti gyvenimą ir pastebėti gyvenimo dalykus.“ Knyga parašyta dar prieš karą, dar „be svorio ant pečių“. Joje gali pasislėpti, įsivaizduoti, kad esi 2022-ųjų saugume. Po vasario 24-osios viskas pasikeitė. Ramybė trunka 192 knygos puslapius, tada išnyksta. „Tenka iš naujo išmokti girdėti, matyti, jausti kiekvieną smulkmeną, nes iš jų susideda mūsų buvimas.“
Andrijus Liubka (g. 1987) – poetas, rašytojas, eseistas, vertėjas, Ukrainos PEN centro narys. Užhorodo universitete baigė ukrainiečių filologijos, Varšuvos universitete – balkanistikos studijas. Jo knygos pelniusios daugybę literatūros premijų, verčiamos į užsienio kalbas. Jis yra tarptautinių poezijos festivalių kuratorius, taip pat aktyvus savanoris, padedantis Ukrainos kariuomenei.
Siūlome knygos ištraukas.
Kažkas su manimi ne taip. Galvoju, stovėdamas priešais kirpyklą Demijivskos gatvėje, kur ne kartą kirpausi. Keturiasdešimt grivinų, kaip dabar prisimenu. Kodėl aš čia stoviu, kodėl čia atėjau? Nelabos kojos! Niekas manęs neatpažino, niekas nenusišypsojo ir nelinktelėjo. Tik man čia viskas buvo pažįstama, užmerktomis akimis galėčiau vaikščioti.
Ko čia ieškojau? Įkastų padangų, apkūniosios kirpėjos, senojo vaizdo iš buto, kurį kadaise vadinau namais?
Ne. Savęs.
Tik čia – Užhorode – aš savas. Čia jaučiuosi gerai, savo vietoje, it žuvis vandeny.
Kaip medis, augantis šioje žemėje, nes svetur jis gali sunykti. Čia esama šio to neapčiuopiamo ir magiško, tam tikra ypatinga ramybės ir komforto atmaina, įstabus aksominis oras, intensyvus saulėlydžių raudonis.
Laikausi nuomonės, kad geriausias laiko matas, tinkamiausias žmogui, yra minutė. Nors gyvename metais, mėnesiais ir dienomis, kaip tik minutė lemia mūsų emocinę biografiją.
Tikroji laimė yra trumpa ir intensyvi, ją jaučiame vos kelias minutes, o paskui šildomės jos atošvaitoje ir užmiegame jai aidint.
…kare nugalėtojų nėra. Tiksliau yra – valstybės, režimai, koalicijos, bet asmeniniu, žmogiškuoju lygiu visi karo veteranai yra jo aukos. Štai kodėl kitados man taip patiko, kad karo veteranų architektūrinis kompleksas Paryžiuje pavadintas ne Pergalės, o Invalidų rūmais. Kaip taiklu!
Skaitau ne tam, kad žinočiau. Kartais skaitau, kad užmigčiau. Kartais – kad prastumčiau laiką. Dažniausiai – kad išgyvenčiau tai, ko nepatyriau. Skaitau, kad pamirščiau. Mat pamiršęs knygą, galiu ją perskaityti dar kartą. Skaitau, kad užmirščiau. Ir užmirštu, kad gyvenčiau.
Paaiškėjo, kad ne aš, o vaikas mokė mane, kaip gyventi. Jis pasirodė pačiu laiku, kad atvertų tėvams akis į dalykus, kuriuos jie jau primiršo arba nepastebėdavo. Galiausiai, šios akivaizdžios tiesos užuomazga slypėjo kalboje, kuri visada yra išmintingesnė už mus. Nėra tokio žodžio – sutėvėti. Kam jis reikalingas, nes iš tiesų gimus vaikui tu suvaikėji? Taigi, ko mane išmokė mano kūdikis per šiuos šešis mėnesius? Pirmiausia paprastų ir pamatinių džiaugsmų: šypsenos, geros nuotaikos, džiugesio vien dėl to, kad viskas yra tiesiog gerai, nieko neskauda ir niekas neverkia.
