Antui Middletonui baimė – puikiai pažįstamas jausmas. Dirbdamas vedliu specialiosiose pajėgose, jis kasdien akis į akį susidurdavo su baime: niekada nežinodavo, kas laukia už kito kampo ar už uždarų durų. Kalėjime jis pateko į nežinomybę: atskirtas nuo draugų ir šeimos, jautėsi izoliuotas. Vienatvėje jį vargino mintys apie padarytas klaidas ir baimė dėl ateities. O bandant išgyventi beviltiškomis, mirtinomis sąlygomis ant Everesto viršūnės, jam teko susidurti su didžiausia savo baime: kad žmona liks be vyro, o vaikai – be tėvo.
Antas Mddletonas atliko karo tarnybą Afganistane su jūrų pėstininkais, įgijo lyderio patirties Specialiojoje jūrų policijos tarnyboje, buvo elitinės komandos, kuriai teko užduotis suimti kelis pavojingiausius žmones pasaulyje, vedlys. Visa tai padėjo jam suprasti, kad baimė – tarsi laukinis žirgas. Gali leistis sutrypiamas jos arba užmesti pakinktus. Baimės genamas gali veržtis į priekį ir šitaip nenukentėjęs pasiekti finišo liniją.
Tačiau Antas nelaiko baimės savo priešu. Greičiau regi ją kaip uždegančią energiją. Pasitelkęs revoliucingą baimės burbulo koncepciją, autorius išmoko ne nugalėti šį jausmą ar juo mėgautis, bet panaudoti jį savo reikmėms, suvokė, kiek daug jėgų ji gali suteikti. Baimė skatina Antą ieškoti gyvenimo iššūkių – galima su jais susidurti tiek namie, stengiantis būti kuo geresniu tėvu, tiek mirties zonoje, ant pasaulio viršūnės, siaučiant pražūtingai pūgai.
Šioje naujoviškoje knygoje Antas Middletonas įdomiai pasakoja apie tai, kaip jis, žvelgdamas mirčiai į akis, užkopė į Everestą. Autorius pateikia baimės burbulo koncepciją, atskleidžia, kaip galima pasinaudoti šia technika kasdieniame gyvenime, praplečiant savo galimybių ribas. „Baimės burbulas“ – galingas ir įkvepiantis kvietimas pradėti veikti. Kiekvienas žmogus, norintis judėti į priekį, gali išsiugdyti gebėjimą suvaldyti tą neįtikėtinai galingą žmogišką baimę ir pasiekti, kad ji neštų ten, kur jis pats nori, bei užkariauti asmeninius everestus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Tiesa ta, kad dauguma žmonių panašūs į Danielį, nors nebūtinai prieina iki tokių kraštutinumų. Jie žvelgia į pasaulį kaip į pavojingą, grėsmingą ir pernelyg dažnai gąsdinančią vietą. Jiems sunku susidoroti su gyvenimu. Kodėl tie žmonės taip mąsto? Nes jų smegenys jiems tai nuolat kartoja. Iš kur smegenys gavo tokios informacijos? Ji jiems buvo įdiegta esminėmis gyvenimo akimirkomis. Pirmąjį dešimtmetį ir pusę mūsų gyvenimo žemėje mumis rūpinasi mums gero linkintys tėvai ar mokytojai. Dabartiniais laikais tiems rūpintojėliams svarbiausia – apsaugoti savo globojamus vaikus nuo pavojaus. Taigi ką jie sako savo atžaloms? „Būkite atsargūs.“
Be paliovos tai kartoja. Be galo, be krašto, tik skirtingais žodžiais.
Be paliovos tai kartoja. Be galo, be krašto, tik skirtingais žodžiais. Nedaryk to, neik ten, to neliesk, laikykis atokiau, palik ramybėje, prašau, padaryk tą ir aną, būk atsargus, būk atsargus, būk labai, labai atsargus... Šešiolika ar daugiau metų ta informacija iš visų pusių brukama į pagaulias jaunas smegenis. O ką daro vaikai? Tiki tėvais ir mokytojais. Žinoma, o kaipgi kitaip? Vaikui mama ir tėtis yra ne menkesni už dievus. Augdami ir susipažindami su pasauliu mes nuolat esame bombarduojami signalais, kad tikrovė yra kupina grėsmių ir priešų, be to, esame bejėgiai prieš juos, todėl turime nuolat būti budrūs.
Sulaukę paauglystės ir vėlesniame amžiuje mes pasineriame į žiniasklaidą – joje toliau tikinama, kad visa ta baimės propaganda yra tiesa. Siekdama pelno, visa pramonė – nuo Holivudo bei televizijos iki laikraščių – skleidžia begalines pasakas apie siaubą ir baimę, kad ir kas tai būtų: gatvės nusikaltimai, sveikatos krizė, terorizmas, tornadai, žemės drebėjimai, politiniai neramumai ar karas. Nesvarbu, kad didžiąją dalį laiko mes praleidžiame visiškai saugiai: vežame vaikus į mokyklą, apsipirkinėjame parduotuvėje, žaidžiame parke sekmadienio popietę. Vis dėlto nors lengvai galime rasti pribloškiamų saugumo įrodymų, ausyse nepaliaujamai skamba žinia, kad pasaulis – be galo pavojinga vieta, kurioje mes nepajėgiame išgyventi. Neįstengiame suvokti, kad ši žinia yra klaidinga, nes ji visur be paliovos aidi. Ji visiškai mus persmelkia, mat yra kartojama mums nuo pat gimimo. Būkite atsargūs!
Ši žinia neįtikėtinai žalinga. Ji suformuoja mūsų požiūrį į pasaulį. Tas mums įdiegtas požiūris tampa didžiule baime. Toji baimė trukdo mums gyventi tokį gyvenimą, kokį galėtume. Daugelis iš mūsų kiekvieną savo žemiško gyvenimo dieną praleidžiame klaidingai mąstydami. Gera žinia ta, kad stebėtinai lengva ištrūkti iš tokio neteisingo mąstymo pinklių. Išmokau šią pamoką, pirmą kartą dalyvaudamas rimtame susišaudyme. Vedžiau būrį.
Turėjome atlikti užduotį – surasti Talibano vadą, kuris, kaip išsiaiškinome, šalyje buvo vos porą dienų. Įgyvendinant šią operaciją, dalyvavo keturios komandos – iš viso šešiolika žmonių. Mus paleido šiek tiek tolėliau. Nuėjome iki reikiamos vietos tylomis. Vos tik ten nusigavome, buvo iššauta pirmoji kulka, tada užvirė tikras pragaras. Vadiname tai „triukšminga“ operacija. Įžengę į priešo bazę, pamatėme, kaip vienas priešas lekia į patalpą centriniame pastate. Žinojau, kad tas kambarys – kitas mano taikinys. Numaniau, jog tai bus be galo pavojinga.
Ši žinia neįtikėtinai žalinga. Ji suformuoja mūsų požiūrį į pasaulį.
Pribėgau prie durų ir atsistojau į reikiamą poziciją. Už manęs išsirikiavo komandos nariai. Pro duris pasipylė Kalašnikovo – ir tikriausiai ne vieno – kulkos. Siaubingai bijojau. Tas baimės persmelktas mąstymas kaip reikiant paveikė – niekas negalėtų su tuo ginčytis. Pasaulis buvo neabejotinai pavojingas. Jau ruošiausi įžengti pro duris, pro kurias lėkė kulkos. Neturėjau kito pasirinkimo. Apsisprendžiau: tą akimirką, kai šaulys stabtelės, įpulsiu vidun ir jį nugalėsiu. Šūviai nurimo. Bet aš negalėjau pajudėti. Kas nutiko? Kojos buvo tarsi cementinės. „Blemba, Antai, susiimk!“
Tada kulkos vėl pasipylė. Dar viena pauzė. Tačiau aš vis dar neįstengiau pajudėti. Mane suparalyžiavo išgąstis. Atrodė, kad sustojo laikas. Mane užplūdo baimė. Galvoje tvyrojo rūkas. Kuo ilgiau tūnojau tame baimės burbule, tuo daugiau gyvybės jis iš manęs siurbė. Jau pradėjau save įtikinėti, kad tikrai niekada neįžengsiu pro tas duris. Staiga už manęs stovintis karys spustelėjo man petį:
– Nesijaudink, Antai. Vos tik žengsi pro tas duris – aš iškart po tavęs.
Tą pačią akimirką, kai sulaukiau padrąsinimo, pasijutau nenugalimas. Tarsi priešais mane būtų pastatytas neperšaunamas skydas. Pasiryžau ir žengiau vidun.
Net tokioje tikrai siaubingoje situacijoje sugebėjau pakeisti tą įdiegtą požiūrį, kad privalu būti atsargiam. Viskas prasideda nuo blaivaus mąstymo. Vadinasi, reikia tiksliai suvokti, iš kur kyla tokios mintys – iš tų visų geranoriškų tėvų bei mokytojų pamokų vaikystėje, iš nuolatinių jų pamokymų: „Būk atsargus“, iš pareiškimų, jog pasaulis yra pernelyg pavojingas, kad jame išgyventum. Laikas sąmoningai suvokti, kad tai tikrai netiesa – galima tai patirti net ir ekstremaliose situacijose.
Net tokioje tikrai siaubingoje situacijoje sugebėjau pakeisti tą įdiegtą požiūrį, kad privalu būti atsargiam.
Tikiuosi, kad niekas iš šios knygos skaitytojų niekada nepateks į tokią pavojingą situaciją kaip aš: man teko tūnoti prisispaudusiam prie tų durų pirmojo susišaudymo sūkuryje. Visiškai natūralu, kad mano smegenys taip smarkiai rėkė: „BŪK ATSARGUS“, kad man net suparalyžiavo kojas. Rašydamas apie tai, stengiuosi parodyti, jog šis mums įdiegtas požiūris retai kada pasiteisina. Šiuo atveju vadovaujamasi prielaida, kad įvykiai pasisuks pačia prasčiausia linkme – kad už durų, pro kurias kaip tik ruošiesi žengti, slypi blogiausia, ką tik gali įsivaizduoti. Tuo metu aš įsivaizdavau visą būrį iki dantų apsiginklavusių Talibano kovotojų, akimirksniu nušluojančių mane nuo žemės paviršiaus. Tačiau įžengęs aptikau tik vieną vyruką, kuris, dar labiau išsigandęs nei aš, susigūžęs kampe aplink chaotiškai sėjo kulkas. Taip, man grėsė pavojus. Bet už manęs stovėjo trys pajėgūs kariai. Tai nebuvo pats blogiausias scenarijus. Net ir susišaudymo sūkuryje man įdiegtas požiūris nuteikė mane klaidingai.
Gyvenime gausu durų, panašių į šias, tik už jų slypi ne teroristai, o nuostabūs nauji nuotykiai bei galimybės. Negatyvus mąstymas trukdo jums tas duris atidaryti. Jis skatina jus likti savame koridoriuje, nes jį pažįstate ir, žinoma, jame saugiai jaučiatės. Bet jūs neprivalote linkčioti galva kaip geras berniukas ar mergaitė, besąlygiškai pritariantys tokiam požiūriui. Galite išmesti jį pro langą. Supraskite, kad jūs – nebe vaikas, kuriam reikia nuolat kartoti: „Būk atsargus!“
Metai iš metų liksite įstrigę tame koridoriuje. Bet juk tai spąstai!
Jei nuspręsite neatsižadėti tokio mąstymo ir liksite amžinai nuo jo priklausomi, neatversite durų, kurias gyvenimas jums nuolat rodo. Metai iš metų liksite įstrigę tame koridoriuje. Bet juk tai spąstai! Štai tiesa, kurios jums nenori atskleisti tas baimingas balsas jūsų galvoje, nuolat kartojantis: „Būk atsargus.“ Jei pasiliksite tame koridoriuje, tai nereiškia, kad jūs visada liksite ten, kur esate, niekada nepasikeisite. Jūs susitrauksite. Susilpnėsite. Tapsite vis labiau apgailėtini. Baimė – stebuklingas mažinamasis eliksyras. Jei neišmoksite jos pažaboti, darysitės vis mažesni ir mažesni.
O aplinkiniai žmonės, išdrįsę atverti tas duris, užaugs. Jie žengs į naujus koridorius ir lėtai, bet užtikrintai darysis vis geresniais žmonėmis. Pasieks sėkmės. Užsidirbs pinigų. Atrodys vis geriau, rengsis vis gražiau. Tikriausiai net daugiau šypsosis. O kaip jūs pateisinsite savo sprendimą neatverti tų durų ir likti ten, kur esate? Suversite kaltę tiems laimingiems žmonėms. Įtikinsite save, kad jie kažkaip stebuklingai kalti dėl jūsų nesėkmės: neva jie yra susimokę prieš jus arba apgaudinėja sistemą. Kaltinsite visą pasaulį. Aiškinsite sau, kad tai surežisuotas žaidimas, kuriame neverta net stengtis, nes viskas nukreipta prieš jus. Imsite laikyti savo baimę išmintimi, kartosite sau, kad jūs – ne išsigandę, o gudrūs. Jums pradės atrodyti, kad vienintelis protingas sprendimas yra palikti tas duris užvertas. Jūsų požiūris taps negatyvus. Paversite save auka.
Aukos mentalitetas – išsipildžiusi pranašystė. Kai nepavyksta pažaboti baimių, jūs pavirstate negatyviu asmeniu. Tas negatyvumas sparčiai apjuodina jūsų požiūrį į viską. Smegenys visur ima pastebėti spąstus ir priešus. Negatyvūs asmenys dažnai vartoja tam tikrus posakius: kartoja žodžius „visada“, „niekada“ ir „visi“, nes jie nuolat sau teigia, kad kiekvienas epizodas bei sutiktas žmogus kaskart yra vis toks pat ir skirtas jiems sužlugdyti. Jie suabsoliutina savo negatyvumą, nes nori sau įrodyti, jog problema – ne jų drąsos stygius, o visų kitų kaltė.
Aukos mentalitetas – išsipildžiusi pranašystė.
Tokie žmonės bandys įrodyti, kad negatyvus jų požiūris yra teisingas, todėl jie atkakliai bruks jums savo idėjas, stengdamiesi kuo toliau ir plačiau paskleisti tamsų pražūties ir baimės debesį. Jei šiems nelaimėliams nepatinka jų darbas ir jie nepajėgia prisiimti atsakomybės už nesėkmingą savo karjerą, jie įtikins save, kad problemų šaltinis yra darbas, o ne jų drąsos trūkumas. Tokie asmenys skųsis savo viršininkais bei įmone ir privers jus pasijusti išdavikais arba naiviais idiotais, jei nesutiksite su jų nuomone ir neprisidėsite prie to inkštimo.
Tas pats galioja ir santykiams su draugais bei šeima: jei šie santykiai klostosi nekaip, tie negatyvūs žmonės nesiima jų taisyti – jie verčiau įtikinėja, jog dėl patiriamų bėdų kalti kiti asmenys, kad ir jūs imtumėte jų nekęsti. Kartais tokie nelaimėliai pavydi kitų žmonių sėkmės, nes patys bijo atverti savo duris. Tada jie apkalbinėja sėkmės lydimus žmones, tyčiojasi iš jų ir menkina jų pasiekimus. Negana to, spaudžia jus, kad imtumėte jų nekęsti.
Negatyvūs žmonės ne tik stengiasi įdiegti kitiems asmenims savo pasaulėžiūrą, bet ir užkrauna jiems atsakomybę. Jie nuolat skundžiasi tai dėl vieno žmogaus, tai dėl kito, skaičiuoja, kas ir kiek, jų manymu, jiems skolingas, pyksta ir įsižeidžia, jei kas nors jų nepalaiko taip, kaip, jų nuomone, turėtų. Pozityviai mąstantys asmenys patys stengiasi keistis, kad pasiektų sėkmės. Negatyvieji nori, kad pasaulis bei visi kiti žmonės keistųsi ir prie jų prisiderintų.
Negatyvūs žmonės ne tik stengiasi įdiegti kitiems asmenims savo pasaulėžiūrą, bet ir užkrauna jiems atsakomybę.
Ir kokios tokio elgesio pasekmės? Negatyvūs žmonės tampa izoliuoti. Šalia jų nori būti tik taip pat negatyviai mąstantys asmenys. Jų gyvenime nebelieka nė lašelio pozityvumo. Jie tampa atstumtaisiais. Galiausiai šie nelaimėliai patys patvirtina savo baisius įsitikinimus apie realybę. Jie iš tiesų patenka į savo įsivaizduotą piktą, pavojingą pasaulį, kupiną susikurtų priešų.
Nesuklyskite: tai – galinga jėga. Negatyvus mąstymas mums įdiegtas. Mes jį natūraliai priimame. Mūsų smegenis suformavo, mums augant, milijonus kartų kartojama žinia: „Būk atsargus.“ Tos pačios smegenys turi mus apsaugoti, todėl jos savo aplinkoje nuolat ieško pavojų, spąstų ar priešų. Jos natūraliai nuolat stumia mus link negatyvumo, kad priverstų saugiai slėptis urvo gilumoje, ypač kai mums gyvenime nepasiseka. Štai kodėl laidos „SAS: Who Dares Wins“ dalyviams nusprendus pasiduoti ir savo noru pasitraukti, mes juos tuojau pat paleidžiame. Nusiunčiame į bendrabutį, liepiame susikrauti daiktus ir suorganizuojame artimiausią skrydį namo. Skamba griežtai, bet mes tiesiog nenorime, kad jie savo negatyviu mąstymu paveiktų kitus, kol kas nusprendusius likti žaidime.
Jei nenorite tapti vienu tokių negatyvių asmenų, privalote atsiriboti nuo taip mąstančių žmonių, kad jie netaptų jūsų gyvenimo dalimi. Jei jų neatsikratysite, jie netrukus užterš jūsų mąstymą. Greičiausiai užsikrėsite viliojančiais jų pasiteisinimais, kodėl reikėtų vengti baimės, klaidų ir atsakomybės. Visa tai iščiulps jūsų gyvybines jėgas. Imsite dar labiau bijoti. Sumažėsite. Nesvarbu, ar jie – jūsų ilgamečiai draugai, ar broliai ir seserys. Atsiribokite nuo tokių žmonių. Būkite žiaurūs. Todėl, kad jie jums kenkia!
