Septynis pasakojimus vienija ir juose vaizduojami kažkuo kitokie žmonės nei visi: antai, „Užgavėnių“ veikėjas po daugelio metų grįžta į gimtąjį kraštą ir jaučiasi svetimas, keistas, jo atmintyje iškyla randą visam gyvenimui palikęs su tėvu susijęs vaikystės įvykis... arba bitininkas žydas Trečiojo reicho laikais Austrijoje, kuris tyčia susižaloja, kad nebūtų pažintas, bet... „Benkartas“, kurį persekioja ir muša klasiokai, jo motina menininkė, nepritampanti prie aplinkos, kuri gyvena pagal griežtas patriarchalinės visuomenės taisykles, vaikų namų auklėtiniai...
Autorė nesupriešina „geros“, „šviesios“ praeities ir „blogos“, „niūrios“ dabarties, čia nerasime moralizavimo gaidelių ar praėjusių laikų nostlgijos. Ji įpina mus į pasaulį, kurio nepažįstame, nors jame gyvename. mes nuolat peržengiame sienas – kalbines, kultūrines, politines, geografines, taip pat sienas tarp tikrovės ir pasąmonės Senovės detalės, papročiai, tradicijos ar legendos, mitinės būtybės suteikia autentiškumo, požiūrio šviežumo. Veikėjų paveikslai kuriami, atskleidžiant slapčiausias jų sielos kerteles, o pasakojimų pabaigos dažnai lieka atviros, tad palieka skaitytojui erdvės sukurti, apmąstyti savą interpretaciją.
2021 m. apsakymų knyga Bičių šeima (2020) apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.
A. Mugerli kūryba versta į italų, kroatų, bulgarų, makedonų, vengrų kalbas. Lietuvių kalba paskelbta apsakymų periodiniuose leidiniuose.
Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė.
Kelios citatos iš šios knygos:
…meilei nereikia veidų, ji lyg begalinė gija tįsta per sausumą ir vandenyną. Pasakiau apie tai tėvui, tarsi norėdama paaiškinti, kodėl neketinu nusileisti, galiausiai pridūriau mananti, kad meilė gali gyventi ir batuose.
Tą dieną supratau, kad meilė gali glūdėti delne, pridengiančiame akis nuo vasarinės saulės, ausies kaušelyje, įraudusiame nuo karščio, ir basose pėdose.
...Meilė gali kvepėti juoda žeme, ir tik žingsnis teskiria ją nuo neapykantos.
…ji jau žino, jog kai kurie dalykai yra nematomi, kaip mamos liga arba miško būtybės, kurias gali girdėti, o pamatyti – ne, kol jos pačios užsimanys tau pasirodyti.
Tėvams kartais nelengva stebėti, kaip jų vaikas auga. Tau ima atrodyti, kad kažin ką prarandi.
Su Martinu jam visada būdavo smagu paplepėti, jis daug išmanė apie bites ir galėdavo papasakoti šį tą įdomaus, tarkime, apie tai, kad egiptiečiai tikėję, jog bitės gimstančios iš auksinių ašarų, kurias liejęs dievas Ra.
…dabar jis žino, kad medus reiškia laimę, ir jeigu nuo tiek laimės tau skauda pilvą, verta pakentėti.
Tai buvo mažas medinis avilys ant pamato, jis stovėjo po liepa, kurios viršūnė ūžė lyg gyva, nuo jos sklido saldus aromatas. Jis įsitaisė ant žolės ir ilgas valandas stebėjo bičių šokį. Avilys tapo jo priebėga arba, teisingiau pasakius, šventove, kokia jam netapo nei tėvo bažnyčia, nei motinos sinagoga. Bičių gyvenimas jį masino, drauge teikė pasitikėjimo jausmą, kad pasaulyje vis dar esama dalyko, veikiančio taip, kaip reikia. Stebėdamas bites, jis matė ne atskirus vabzdžius... regėjo juos kaip visumą, nes nė viena iš jų negalėjo išgyventi už savo šeimos ribų, todėl tarp jų nepasitaikydavo išdavysčių. Ten, tą akimirką jis nusprendė tapti bitininku.
