Baltijos regionas dažnai ignoruojamas platesnėse Europos istorijose, o jo tarptautinę reikšmę užgožia pavienių Baltijos valstybių istorijos įvairiopas traktavimas. Šia knyga Andrejs Plakans pristato pirmąją trijų Baltijos tautų – estų, latvių ir lietuvių – istoriją ir parodo jų vietą Europoje.
Pirmame skyriuje aptariamas ilgas istorinis laikotarpis nuo ledynmečio pabaigos iki pirmųjų gyvenviečių, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje atsiradusių apie 1000-uosius metus, kai čia įsikūrė nemažai sėslių gyventojų. Antrame skyriuje pasakojama apie pirklių ir kryžiuočių iš Vakarų Europos atvykimą, jų pastangas apkrikštyti vietos gyventojus ir užgrobti teritoriją – procesą, kurį kai kurie istorikai vadina regiono europinimu. Šiuo viduramžių laikotarpiu regionas skilo į dvi dalis: šiaurinę (dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijos), tapusią Livonijos konfederacija, kurią valdė vokiškai kalbantis politinis elitas, ir pietinę (dabartinė Lietuvos teritorija), susivienijusią į ekspansinę valstybę, kurią iš pradžių valdė patys lietuviai.
Trečiame skyriuje kalbama apie rytinę Baltijos jūros pakrantę ankstyvuoju Naujųjų laikų laikotarpiu (1500–1800 m.), kai joje vyko kryžiuočių ordinų likučių sekuliarizacija, protestantiškoji reformacija ir katalikų inicijuotas kontrreformacijos judėjimas, taip pat apie pokyčius, kuriuos sukėlė Baltijos regiono tapimas paeiliui Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (Abiejų Tautų Respublikos), Švedijos, Rusijos imperijos dalimi. Ketvirtame, penktame ir šeštame skyriuose regionas aptariamas kaip Rusijos imperijos „vakarinis pasienis“ nuo XVIII amžiaus vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo.
Dėl Rusijos, besistengiančios pasiekti Vakarų lygį, vykdytos imperinės politikos ir jos nulemtų galimybių bei suvaržymų šiuo laikotarpiu regione ima ryškėti pirmieji modernybės bruožai – urbanizacija, industrializacija, nacionalizmas, gyventojų skaičiaus didėjimas. Septintame skyriuje analizuojami nepriklausomybės, kurią šios trys tautos įgijo po Pirmojo pasaulinio karo, politiniai, ekonominiai ir kultūriniai laimėjimai. Aštuntame skyriuje trys Baltijos respublikos apžvelgiamos kaip SSRS sudėtinė dalis (1940–1991 m.) po Sovietų Sąjungos įvykdytos jų okupacijos ir aneksijos.
Glaustai aptariama trumpa nacių okupacija per Antrąjį pasaulinį karą ir vienas iš jos padarinių – regiono tautinės sudėties suprastėjimas – dėl priverstinės emigracijos ir genocido. Devintame skyriuje aprašomas laikotarpis po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais, kai į Baltijos rytinę pakrantę sugrįžo politinė nepriklausomybė.
Knygos autorius Andrejs Plakans (g. 1940 m.) 1944 m. su šeima emigravo iš gimtosios Latvijos, po septynerių metų šeima išvyko į JAV. Šiuo metu autorius yra Ajovos universiteto istorijos profesorius emeritas. Pagrindiniai jo moksliniai interesai – Europos socialinė istorija, gyventojų ir šeimos istorija, Europos žemės ūkio ir Rytų Europos, daugiausia Baltijos, istorija. Daugelio straipsnių apie Latvijos ir Baltijos šalių istoriją autorius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Švedų valdymas Estijoje ir Livonijoje
XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje visi Baltijos rytinės pakrantės gyventojai tiesiogiai ar netiesiogiai pajuto rizikuoti linkusių valdovų įtaką. Tarp drąsiausių buvo Švedijos Vazų dinastijos monarchai. Nuo XVI a. 3-iojo dešimtmečio jie atkakliai siekė paversti Švediją Šiaurės Europoje dominuojančia valstybe, taikydami šias priemones: atšaukdami Hanzos sąjungos miestų prekybos monopolį (XVI a. 4-asis dešimtmetis), įsitraukdami į Livonijos karą (XVI a. 7-asis dešimtmetis), užvaldydami Estijos teritorijų šiaurinę dalį. XVII a. 2-ąjį dešimtmetį jie sugebėjo atkirsti Rusiją nuo prieigos prie Baltijos jūros (1617 metų Stolbovo sutartis).
Švedų kovos su Abiejų Tautų Respublika baigėsi tuo, kad Švedija galiausiai tapo nauja visos kitos Livonijos dalies šeimininke (XVII a. 3-iasis dešimtmetis), tačiau jos karingumo tai nenuslopino. XVII a. 4-ajame dešimtmetyje Gustavo II Adolfo (1594–1632) valdoma Švedija protestantų pusėje įsitraukė į alinantį Trisdešimties metų karą, per kurį buvo išdraskyta Šventoji Romos imperija. Užvaldytos naujos Livonijos teritorijos buvo tik nedidelė Vazų grandiozinių kolonizacijos planų dalis; XVII a. 4-ajame dešimtmetyje švedams priklausė, nors, tiesa, trumpai, kolonija Naujajame Pasaulyje (dabartinė Delavero valstija, JAV). Rytinė Baltijos pakrantė taip pat, vaizdžiai tariant, tapo kolonija, kurią valdė vietiniai didikai, bet jų sprendimai dažniausiai turėjo nesikirsti su didžiąja politika, formuojama Stokholme ir Krokuvoje. Vis dėlto teigti, kad Livonija tapo švedų, būtų netikslu. Mat tarp iš toli valdžiusių monarchų ir paprastų pakrantės gyventojų buvo įsiterpęs gana didelis privilegijuotų prisitaikėliškų vokiškai kalbančių žemvaldžių ir miesto diduomenės sluoksnis, kuris tikrai nepasižymėjo lojalumu senjorui.
Švedų kontroliuojama teritorija į šiaurę nuo Dauguvos Stokholmo jurisdikcijon pateko atskiromis dalimis: pirmiausia per Livonijos karą buvo prijungta Estijos provincija, o kita Livonijos dalis švedams atiteko po Altmarko paliaubų 1629 metais. Estiškai kalbančius gyventojus, kurių daugumą sudarė valstiečiai, demarkacinė siena padalijo į dvi dalis, Estijos ir Švedijos Livonijos provincijas; latviškai kalbantys, taip pat daugiausia valstiečiai, buvo perkirsti sienos tarp Švedijos Livonijos ir Kuršo pietuose, taip pat Švedijos ir Lenkijos Livonijos (Infliantų ir Latgalos) rytuose.
Rygos miestas oficialiai pasidavė Švedijai 1621 metais ir atskirai derėjosi dėl savo statuso. Visų švedų kontroliuojamų žemių valdymas šiek tiek skyrėsi, tačiau ir Estiją, ir Švedijos Livoniją valdė švedų monarcho skiriami generalgubernatoriai, kurių vienas rezidavo Revelyje (Taline), o kitas – Rygoje. Iš pradžių šių generalgubernatorių užduotis buvo integruoti ir „reformuoti“ šias „kolonijas“ pagal Švedijos politinės ir teisinės kultūros principus ir ekonomikos sistemą. Tačiau vos pradėję šio tikslo siekti, generalgubernatoriai susidūrė su vietinių žemvaldžių aristokratų ir miestų diduomenės pasipriešinimu. Žemvaldžių (kiek mažiau nei miestų gyventojų) siekis buvo išlaikyti status quo ir visišką savo žemių ir jose gyvenančių valstiečių (jau tapusių baudžiauninkais) kontrolę.
Baltijos rytinės pakrantės vietiniai įtakingieji sluoksniai lojalumu Švedijos karūnai nepasižymėjo.
Nors Švedijos monarchams su pagrindinių savo žemių žemvaldžiais aristokratais, bent jau kurį laiką, pavyko susitarti, Livonijos ir Estijos diduomenė nuolat priešinosi Stokholmo užmačioms, ir tai, švelniai tariant, erzino. Švedų generalgubernatoriai turėjo elgtis apdairiai. Kaip rodė patirtis, Baltijos rytinės pakrantės vietiniai įtakingieji sluoksniai lojalumu Švedijos karūnai nepasižymėjo: nors tiek Švedija, tiek jos kolonijos buvo protestantiškos, pastarosios greitai keisdavo šeimininkus, pradedant Abiejų Tautų Respublikos valdovu kataliku, baigiant rusų carais stačiatikiais. Šio regiono įtakingieji sluoksniai niekada nesusitaikė su ilgalaikiu Švedijos valdymu rytinėje Baltijos jūros pakrantėje.
Livonijoje švedams ne tik sunkiai sekėsi įgyvendinti absoliutinę monarchiją, čia taip pat sunkiai prigijo ir kartu su ja atvežta ekonominė politika. Šią politiką geriausiai apibūdina kiek vėliau atsiradusi „merkantilizmo“ sąvoka, nors ta politika XVII a. įvairiose šalyse buvo kiek skirtinga ir niekur netaikyta kaip vientisa doktrininė sistema. Jos esmę sudaro idėja, kad centrinė valstybės valdžia turi skatinti ekonomikos augimą, o tai reiškia prekybinės veiklos skatinimą, verslo įmonėms valdžios taikomą protekcionizmą ir palaikymą – monopolio teisių suteikimą, kolonijų kūrimą ir jų gyventojų išnaudojimą, taip pat centrinės valdžios iš įvairių šaltinių surenkamų mokesčių pajamų didinimą.
Nė viena iš XVII a. rytinę Baltijos pakrantę valdžiusių administracijų, įskaitant ir Švedijos monarchiją, iki galo neatitiko apibrėžimo, koks iš tiesų turėtų būti efektyvus valdymo aparatas, galintis centralizuotai koordinuoti tokią ekonominę veiklą. Aristokratai žemvaldžiai ir įtakingi miestiečiai įtariai žiūrėjo į bet kokią centralizuotą karaliaus valdžią, turtingi asmenys savo veikla visų pirma siekė krautis turtus sau, o ne praturtinti valstybę. Norint, kad merkantilizmas veiktų, žmonės turėjo tikėti, kad stiprios centrinės valdžios veiksmai yra naudingi ir jiems, tačiau Baltijos rytinės pakrantės įtakingieji sluoksniai greitai suprato, kad pernelyg uoliai tarnaudami Krokuvos ir Stokholmo monarchams jie pamažu praras kontrolę vietose ir regionuose.
Vis dėlto centrinė valdžia savo planų neatsisakė. Pavyzdžiui, vienas Kuršo kunigaikštystės valdovas iš Ketlerių dinastijos – Jokūbas Ketleris (Jacob von Kettler) (valdė 1641–1682), siekdamas kunigaikštystę paversti kolonijine valstybe, įsigijo nedidelę teritoriją Vakarų Afrikoje, vadinamą Gambija, taip pat Karibuose Tobago salą, tikėdamasis, kad jos bus pelningos. Jokūbas Ketleris taip pat vykdė ekonominę veiklą ir finansavo įvairias smulkias manufaktūras Kurše.
Taikydamas įvairias protekcionizmo priemones, jis siekė padidinti eksportą ir sumažinti importą, pradėjo kaldinti monetas ir kvietė užsienio amatininkus kurtis jo valdomoje provincijoje. Istorikai nesutaria, aiškindamiesi, ar Jokūbas Ketleris savo veikla siekė praturtinti kunigaikštystę, ar savo šeimą, tačiau jo politika iš tiesų atitiko merkantilizmo nuostatas. Vis dėlto ji neprigijo. Baigiantis šio kunigaikščio valdymui, Kuršas nebuvo labiau ekonomiškai išsivystęs nei kuris nors kitas kraštas rytinėje Baltijos pakrantėje.
Nors Estijoje ir Livonijoje Švedijos vykdoma ekonominė politika šiek tiek priminė Jokūbo Ketlerio veiklą Kuršo kunigaikštystėje, vis dėlto švedai manė, kad ji geriau pritaikyta valstybės iždui papildyti. Siekiant didinti įplaukas į jį, visos verslo įmonės buvo apmokestintos, įvesta licencijų ir monopolių sistema. Į Kuršą buvo žiūrima kaip į konkurentą, tad kontroliuojant vidinius ir tranzitinius Estijos ir Livonijos prekių srautus buvo siekiama atitraukti prekybą nuo Kuršo į Estijos ir Livonijos miestus. Apskritai į miestus švedai žiūrėjo palankiai – dėl jų aktyvios ekonominės veiklos, naudingos Švedijos karūnai. Dauguvos upė jiems buvo pagrindinis prekybos su Rusijos žemėmis kelias, kuriam taip pat taikytos apsaugos priemonės.
Švedų valdžia rėmė laivų statybos pramonę ir smulkiąsias manufaktūras. Visoje švedų kontroliuojamoje teritorijoje buvo įvesta bendra svorių ir saikų sistema, sustabdyti nesibaigiantys gildijų ginčai dėl veiklos sferų. Estijos ir Livonijos uostų jūrų prekyba vyko per pagrindinių Švedijos žemių uostus. Į tikėtiną gyventojų skaičiaus augimą dėl sparčios ekonomikos plėtros buvo žiūrima kaip į naudingą valstybei, didesnį gyventojų skaičių švedai laikė ir didesnės valstybės galios prielaida.
Švedų valdžia rėmė laivų statybos pramonę ir smulkiąsias manufaktūras.
Vis dėlto vietos gyventojai šiuos valdžios veiksmus vertino atsargiai. Baltijos pakrantės miestai ir jų pirkliai suprato, kad valstybės vykdoma politika iš esmės atitinka jų interesus ir dažniausiai valdžios direktyvoms pritardavo; žemvaldžius aristokratus piktino valdžios kišimasis į kaimo reikalus, be to, jie suvokė, kad miestų turtėjimas kelia grėsmę jų įtakai kaime. Patikimos statistikos apie švedų valdytų teritorijų ekonominę plėtrą XVII a. nėra, tačiau tikėtina, kad didžiąją šio šimtmečio dalį visi ekonominiai rodikliai buvo teigiami.
Miestus remiančia merkantilizmo politika švedų administracija Estijoje ir Livonijoje gerokai padidino miestų įtaką, sudarė sąlygas tolesniam jų augimui ateityje. Švedijos Livonijoje visa komercinė veikla buvo sutelkta Rygoje, tačiau XVII a. gerokai išaugo ir Estijos uostai Talinas bei Narva. Vis dar susibūrę į gildijas Rygos pirkliai tarpininkavo atgabenant prekes Dauguva. Čia suplaukdavo prekės ne tik iš visos pakrantės, bet ir iš Rusijos kunigaikštysčių rytuose, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, su kuria Ryga palaikė gerus, nors ir dažnai nutrūkstančius prekybinius santykius nuo pat kunigaikščio Gedimino laikų.
XVII a. viduryje Rygos pirklių diduomenę ėmė erzinti dėl narystės Hanzos sąjungoje jiems taikomi apribojimai; siekdami prekiauti su Vakarų Europa, jie pradėjo priimti danų laivus. Laviruodami tarp Švedijos valdžios Stokholme palaikymo ir priešinimosi jai, Rygos prekybininkai reikalavo, kad visos eksportui skirtos prekės būtų gabenamos tik per juos. Tai prieštaravo vis geriau rinką suprasti pradedančių žemvaldžių interesams, nes, pradėję auginti javus eksportui, žemvaldžiai stengėsi patys tartis su užsienio pirkliais dėl jų pardavimo.
Kitas ilgalaikės svarbos laimėjimas švedų valdymo metų Estijoje ir Livonijoje buvo patobulinta pagrindinių kelių sistema.
Toks iš pažiūros dviveidiškas požiūris – priešinimasis užsienio prekybos suvaržymams ir kartu siekis stiprinti vidaus prekybos kontrolę – buvo būdingas daugumai tų laikų miestų, kuriuose dominavo pirkliai; miestų diduomenė tai vadino savo tradicinių teisių gynimu. Rygoje ir kituose švedų valdomuose Baltijos rytinės pakrantės miestuose taip pat buvo stipri įvairių gildijų, brolijų ir panašių bendrijų gaminamų prekių kontrolė. Visi verslai mieste ir net jam priklausančiose gretimose teritorijose, neturintys licencijos ar suteikto monopolio, buvo laikomi neteisėtais. Visos šios monopolio teisę teikiančios ir ja besinaudojančios miestų korporacijos, žinoma, priklausė vokiečių kilmės asmenims, tačiau jos vis dėlto leisdavo ir „ne vokiečiams“ užsiimti įvairia menkiau organizuota pragyvenimo lėšų teikiančia veikla (krovinių gabenimo, laivų statybos, miestų infrastruktūros priežiūros ar panašia). Nors aukštomis sienomis aptverta Ryga savo architektūra ir vyraujančia vokiečių verslo kalba priminė bet kurį kitą vokišką Hanzos sąjungos miestą, iš visų maždaug 12 000 įvairiataučių jos gyventojų apie 40–50 procentų sudarė latviai.
Kitas ilgalaikės svarbos laimėjimas švedų valdymo metų Estijoje ir Livonijoje buvo patobulinta pagrindinių kelių sistema. Pagerinti vidinį susisiekimą ir krovinių gabenimą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, Lietuvos žemėse, siekta dar valdant Gediminui. Tam tikrų veiksmų šioje srityje ėmėsi ir Livonijos ordinas, visų pirma siekdamas karinių tikslų.
Tačiau šios pastangos davė labai nevienodų rezultatų iš dalies dėl to, kad kelių tiesimas ir priežiūra dažniausiai būdavo vietos žemvaldžiams, per kurių žemes ėjo keliai, paskirta prievolė. O šie neskubėdavo imtis tokių viešųjų darbų (kitaip sakant, versti jų atlikti savo valstiečių), nebent patys būdavo verčiami tai daryti. Be to, tam tikros įtakos turėjo ir nepatvarios keliams tiesti skirtos medžiagos. Tuo metu jau buvo žinoma, kad keliams tiesti reikia itin daug fizinio darbo. Kad kelias eitų tiesiai, reikėjo iškirsti medžius ir krūmynus, greta iškasti griovius vandeniui nutekėti ir juos nuolat ravėti bei valyti; kai kur tekdavo statyti tiltus ar parengti kitas priemones persikelti per vandens telkinius; jau nutiestus kelius reikėjo prižiūrėti ir tvarkyti po pavasario polaidžių ir ilgesnio lietaus. Aptariamuoju laikotarpiu rytinėje Baltijos pakrantėje buvo ir senųjų kelių: pavyzdžiui, XIV a. Vokiečių ordino sudarytuose žemėlapiuose pavaizduoti keliai, kuriais ketinta naudotis puolant Lietuvos žemes; šie keliai ėjo vakarų–rytų kryptimi per Žemaitiją į Vidurio Lietuvos regioną Aukštaitiją. Tačiau iki švedų jokia valdžia nesiėmė koordinuotų veiksmų efektyviai ir nuolatinei kelių sistemai sukurti.
Turint galvoje, kad tuo metu šioms valstybėms nuolat grėsė karinis konfliktas, susitarimus pavyko pasiekti gana lengvai.
Livonijoje ir Estijoje švedų valdžia siekė dviejų tikslų: sukurti iš rytų į vakarus, taip pat iš šiaurės į pietus einančių kelių sistemą, kad prekės sparčiau judėtų į Rygą ir kitus prekybinius miestus ir pagerėtų pašto darbas. Sumanymą pradėta įgyvendinti specialiu monarcho ediktu švedų kontroliuojamoms teritorijoms. Siekiant sukurti jungtis su svarbiausiais centrais Lietuvos ir Rusijos žemėse, pavyzdžiui, Pskovu ir Mėmeliu (Klaipėda), teko tartis su Abiejų Tautų Respublika (ji valdė teritoriją tarp rytinės Švedijos Livonijos sienos ir rusų kunigaikštysčių) ir Rusijos kunigaikštystėmis.
Turint galvoje, kad tuo metu šioms valstybėms nuolat grėsė karinis konfliktas, susitarimus pavyko pasiekti gana lengvai, veikiausiai dėl to, kad visų šalių valdantieji suprato būsimų kelių naudą. Šiuo klausimu švedai buvo nuoseklūs ir ryžtingai nusiteikę. Švedų ir vokiečių inžinieriai sudarė išsamius aprašus, kuriuose tiksliai nurodė kelių ir nutekamųjų griovių plotį, kelio dangos kietumą, netgi tai, kiek medžių reikia iškirsti abiejose kelio pusėse, kad jis nebūtų užverstas po audros. Galiausiai, nutiesus kelius, vienodais tarpais buvo įrengtos arklių keitimo stotys ir smuklės. Kelių sistema išliko ir buvo intensyviai naudojama karinių pajėgų judėjimui, kai tarp Švedijos ir Rusijos XVII a. antroje pusėje kilo naujas konfliktas.
