- Aldona Ruseckaitė
***
Sekmadienį per lietų skaitau Giunterio Grasso
Svogūno lupimą,
Nuo pirmojo puslapio jungiasi trukdžiai:
jau žydi liepos už lango; o
kaip mes TEN rinkdavome liepukus, kai buvau
dešimties dvylikos keturiolikos?..
Ar TEN buvau aš? Gal... kita paauglė. Rodos kita.
Giunteri Grassai, nesunku man suprasti ką čia rašai:
berže jau čirškia paaugę strazdai, katinai
lyg pašėlę tik ir tyko juos sumedžioti,
o va TA PATI paauglė gaudo, ieško
strazdžiukų tėvų, jų neranda, augina
narvelyje, bet nieko iš to – laukinis paukštelis...
Ar tiesa! – gal ten buvo kaimynų mergaitė?
Ta, kuri ilgai neišmoko skaityti.
Štai dar suskamba mišių giesmės iš radijo...
Vaje, negalima dairytis bažnyčioje,
bet nenumaldomai traukia. Gal penkeri,
mama švelniai vis atsuka galvą, vis į altorių:
vaikeli, ir ko taip reikia smalsauti?
Bažnyčia – Dievo namai, mudvi čionai tiktai viešnios.
Nuliūsta mergaitė su atlaidų saldainiu,
norėtų suvalgyt, tačiau tiktai šniurkščia, tik ašaros byra,
supranti, Giunteri Grassai?