Atėjus naciams, Suckeveris iš pradžių slapstėsi, bet galiausiai atsidūrė Vilniaus gete, vis dėlto jam pavyko likti gyvam. Išgyventas siaubas visiems laikams paliko ženklą jo asmenyje, jis taip pat jautė ant savo pečių gulusią sunkią atsakomybę kalbėti už tuos, kurie jau niekada neprabils. Leidykla „Hubris“ šiais metais išleido A.Suckeverio knygą „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“.
Tai ne tik pasakojimas apie pačią didžiausią žmonijos tamsą, bet ir liudijimas apie joje besiskleidusią didžiausią šviesą. Įsigalėjus persekiojimui, nužmoginimui, žeminimui, kankinimams ir patyčioms, tuo pat metu, nepaisant milžiniškos rizikos, skleidėsi herojiškas bendruomeniškumas ir stiprybė toliau gyventi kiek labiau įmanoma normalų gyvenimą: Vilniaus gete slapta vyko muzikos, literatūros, teatro pasirodymai, vaikams organizuotos pamokos, požeminėje miesto nuotekų sistemoje įkurtose slėptuvėse prisiglaudusios šeimos, nors ir dienų dienomis nematydavo dienos šviesos, eidavo vienos pas kitas į svečius drauge išgerti arbatos ir aptarti naujienų.
Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ kalbamės su A.Suckeverio atsiminimų vertėja, Lietuvos žydų istorijos ir kultūros tyrėja Saule Valiūnaite.
Saulės teigimu, išleistoji A.Suckeverio atsiminimų knyga gerokai išsiskiria tiek tekstų turiniu, tiek vertimų kokybe: „Pirmasis leidimas buvo vertimas iš vertimo į rusų kalbą, tad kilo poreikis perleisti, nes buvo įsivėlę nemažai faktinių klaidų. Labai svarbu, kad angliška Justino Cammy’o sudaryta knyga papildyta Suckeverio liudijimu iš Niurnbergo tribunolo bei ten rašytu dienoraščiu, tekstas nėra ilgas, tačiau jame ypač stipriai jaučiasi Suckeverio pareiga kalbėti už tuos, kurie nebegali už save kalbėti.
Šiame tekste skaitytojas aptiks labai platų emocijų spektrą: ir nerimo, ir pykčio, ir neapykantos nacistinei Vokietijai, ir skausmo, ir liūdesio, ir netekties. Taip pat svarbi knygos sudedamoji dalis yra sudarytojo J.Cammy’o įvadas, kuris padeda skaitytojui geriau perprasti šio dienoraščio atsiradimo aplinkybes bei to meto istorinį bei kultūrinį kontekstą.“
Paklausta, su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti darbuojantis prie šio leidinio, Saulė pasakoja: „Anekdotinė situacija – ją visiems pasakoju – buvo tokia: tekstus knygai verčiau ir iš jidiš, ir iš anglų kalbų, ir pastebėjau, kad vienu metu dirbu su keturiais tekstais, parašytais trimis kalbomis, bei dviem raidynais, kurie skaitomi iš skirtingų pusių, dėl to reikėjo daug susikaupimo ir pasistengti nepasiklysti. Situaciją apsunkino ir tai, kad šių tekstų žanrai skyrėsi. Pavyzdžiui, atsiminimai parašyti reportažo stiliumi, kai didžioji dalis sakinių tiesiog sudaryti iš veiksnio ir tarinio.
Aišku, nenoriu sumenkinti paties teksto, nes jis tikrai talpus ir išraiškingas, vietomis pasitaiko ir sarkazmo, ironijos, vartojamos įvairios raiškos priemonės. Bet intonacija prisiminimų vienokia, o visai kitokia ji komentaruose bei išnašose. Justino tekstas yra literatūrologinis, vėl kitas žanras. Didžiausiu ir man beveik neįveikiamu iššūkiu tapo eilėraščiai, nes iš esmės poezijos versti niekada neapsiimčiau, buvome sutarę dėl to, kad versiu prozos kūrinį, tačiau darbo metu paaiškėjo, kad nemažai šiuose tekstuose įtraukta įvairių poetinių dalykų. Ir lopšinių, iš liaudies dainų motyvų, ir paties Suckeverio poezijos.
Kadangi, kaip žydų poetas, Suckeveris į lietuvių kalbą gana nemažai verstas, tuos tekstus, daugiausia Mindaugo Kvietkausko verstus, buvo galima ir pacituoti, o dėl likusių taip pat kreipiausi į jį ir jis galiausiai tas knygos vietas išvertė. Kitas iššūkis buvo nesileisti teksto brutalumo praryjamai.
Anksčiau esu dirbusi prie Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio iš Vilniaus geto, jis labai liūdnas ir emociškai sunkus, bet Suckeverio tekstas gerokai grafiškesnis, čia gausu žeminimo, kankinimo detalių – protarpiais pasidaro tikrai sunku tame tekste murkdytis. Negali jo perskaityti ir kaip nors greitai prabėgti, nes turi kiekvieną žodį išgyventi ir rasti tiksliausią atitikmenį.“
Pasak Saulės, verčiant tekstą nepasiduoti užplūstančioms emocijoms padėjo tikslo žinojimas: „Gyvenime esu istorikė, ne vertėja. Mano tyrimo sritis – XX a. pradžios Vilniaus žydų istorija. Netyrinėju Holokausto, bet kartais tenka ir prie šios srities prisiliesti. Negaliu pasakyti, kad ši tema manęs neveikia, nes veikiausiai tam, kad su tuo susidūręs nieko nejaustum, reikia visiškai neturėti emocijų.
Bet jaučiuosi jau užsiauginusi odą. Nenoriu, kad skambėtų beširdiškai, bet svarbiausias mano, kaip istorikės, tikslas, kad Vilniaus žydų istoriją pažintume kuo geriau. Ir tam esama įvairių būdų. Kaip istorikė galiu rašyti tekstus. Analizuoti įvairius įvykius, klausimus, aprašyti asmenybes, bet taip pat turiu įrankį – moku kalbą, tad galiu pagelbėti patiems žmonėms, kurių tekstus verčiu, kalbėti ir tiesiogiai pasakoti.
Todėl kiekvieną dieną atsisėdusi prie kompiuterio primindavau sau, kad ši istorija ne apie mane. Ir kad diskomfortas, kurį jausiu versdama niūrų tekstą, labai laikinas. Tik keli mėnesiai, kol išversiu knygą. Ir toji būsena nepalyginama su tuo, ką išgyveno šie žmonės. Žinodamas savo tikslą, tiesiog jo sieki. Bandau tas visas emocijas pasidėti į lentynėlę ir neleisti joms įsiurbti, nes vis dėlto atlikti šį darbą man svarbiau negu nuskęsti jausmų liūne.“
Mane, kaip beveik kasdien vaikštančią Vilniaus Senamiesčio gatvėmis, labai paveikė tai, jog knygoje senųjų, Suckeverio minimų gatvių pavadinimai pakeisti dabartiniais. Teiraujuosi vertėjos, kaip buvo priimtas šis sprendimas. Saulė pasakoja: „Siekiau lokalizuoti įvykius dabartiniame mieste. Kodėl atsirado tradicija skaityti Holokausto aukų vardus?
Visi supranta, kad statistika empatijos, atjautos nesukelia. Bet papasakojimas istorijų, kurios slepiasi už tų skaičių, ar net vardo suteikimas tam statistiniam vienetui jau leidžia suprasti, kad ne statistika, o baisi tragedija įvyko. Man atrodė, kad jei paliksiu Vilkomirsko ir Strašuno gatves, tikrai ne visi atsivers knygos pabaigą ir perskaitys išnašas. Ne visi orientuojasi žemėlapiuose. Be to, ir miestas keitėsi.
Žinau, ne visi istorikai pritartų šiai erezijai, bet mano tikslas buvo leisti žmonėms pajausti, kad tai nebuvo kokia nors statistika, kad tai nebuvo kažin kokie abstraktūs įvykiai kažkokioj Vilkomirskoje gatvėje ar dar kitur, kad visa tai vyko ten, kur mes kiekvieną dieną vaikštom. Man atrodė svarbu priartinti tekstą prie šios dienos. Kaip žinome, tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai ir gatvės tada vadinosi lenkiškai, tačiau žydai turėjo šių gatvių pavadinimų atitikmenis jidiš kalba.
Karo metais pavadinimai buvo pakeisti į vokiškus ir lietuviškus. Tokiais atvejais sprendimas, kuriuos pavadinimus vartoti būna tikras galvos skausmas. Tad nusprendžiau rizikuoti ir pasirinkti šiandienos Vilniaus gatvių pavadinimus.“
Viso pokalbio „Mano tikslas buvo leisti žmonėms pajausti, kad visa tai vyko ten, kur mes kiekvieną dieną vaikštom“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su Lietuvos žydų istorijos ir kultūros tyrėja, vertėjaSaule Valiūnaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
