„Ji suprato, kad Maiklas, ko gero, buvo teisus. Kai tvyro toks šaltis, sniegas tikrai negali iškristi.“ Taip ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Mėgėjiška santuoka“ A.Tyler kalba apie liūdesį, kuris pernelyg gilus, kad galėtų išspausti ašaras. Tai užuomina į vieną iš daugelio mažų kivirčų, kurie arba palaiko konfliktiškos santuokos gyvybingumą, arba pamažu ją alina.
Šeimos santykiai – visų A.Tyler romanų ašis. Lietuvių skaitytojams ši triskart Pulitzerio premijai nominuota rašytoja, o 1989 metais ir tapusi premijos laureate, pažįstama iš anksčiau lietuviškai pasirodžiusių romanų „Laikrodžio šokis“ ir „Mėlynų siūlų ritė“. O ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Mėgėjiška santuoka“ A.Tyler pasakoja apie kasdienybę su tokiomis taikliomis ir atpažįstamomis smulkmenomis, kad sunku nesitapatinti ir nesišypsoti. Į lietuvių kalbą romaną „Mėgėjiška santuoka“ vertė Rūta Razmaitė.
Kai susiduria du skirtingi pasauliai
Romanas „Mėgėjiška santuoka“ prasideda, kai į nuspėjamą jauno vyro Maiklo Antono gyvenimą įsiveržia jauna moteris. Įsiveržia tikrąja to žodžio prasme – Maiklas talkina motinai jų šeimai priklausančioje maisto ir buities prekių parduotuvėje, kai pro atsivėrusias duris draugės įveda jauną moterį prakirsta kakta. Veiksmas vyksta 1941 m. gruodį, kai Antrasis pasaulinis karas dar žadina entuziazmą ir užsidegimą. Polina Barkli taip troško prisijungti prie eisenos, kad iššoko iš tramvajaus ir atsitrenkė į žibinto stulpą.
Polina – aukšta liekna mergina su raudonu paltu. Ji ne katalikė, bet mažam lenkiškam pasaulėliui, į kurį netyčia atklydo, atrodo egzotiška veikiau dėl daugelio kitų nedidelių skirtumų. Nors „žmonės apie ją kalbėjo kaip apie ateivę“, ji gyveno gretimame rajone, kurį pasiekti pėsčiomis galėjai vos per 20 minučių. Tais laikais amerikiečiai dar vaikščiojo pėsčiomis. O jos siauros pėdos tilpo į sandalus, į kuriuos „nė viena kvartalo mergina nė nesvajojo įsprausti savųjų“.
Įprastas, aiškus ir dusinantis gyvenimas
Tai santuoka, kurią paskatina karas. Polinos akyse santūrusis Maiklas atlieka romantinį, o sykiu patriotinį poelgį – nė žodžiu neprasitaręs motinai, užsirašo į kariuomenę. Jiedu su Polina tampa lyg ir pora. Kai dar nebaigus mokymų jį sužeidžia ir pripažįsta netinkamu karo tarnybai, jiems nelieka nieko kito kaip susituokti.
Polina – impulsyvi, nepraktiška vėjavaikė, gyvenanti šia diena. Maiklas – lėtas, atsargus, kritiškas, viską gerai apgalvojantis. Ir jei dauguma sutuoktinių ilgainiui prisitaiko ir nugludina aštrius kampus, Polinos ir Maiklo santuoka ir po daugelio metų išlieka... mėgėjiška, o nuolatiniai kivirčai dėl menkniekių palieka gilius pėdsakus. Net praėjus trims dešimtims metų, tapę artimiausiais žmonėmis savo anūkui, jie vis dar tokie patys, kamuojami įsišaknijusių skirtumų. Polina tebetiki, kad visus nesutarimus galima išspręsti, o užsispyrėliui Maiklui jie pamažu tampa sunkiai pakeliami.
Beveik nuo pat pradžių santuokinis gyvenimas tampa dusinantis. Dusinantis ir išorinis pasaulis, rajono gyvenimas. Čia vyrauja grupės mentalitetas ir nukrypimai nuo normų neįsivaizduojami. Pasakotojo balse justi ramus, bet siutinantis bendruomenės įsitikinimas savo teisumu („tu žinai, kaip vyrams nepatinka šeštadieniais ryšėti kaklaraištį“).
Gyvenime ir knygose – vienintelis miestas
Polina ir Maiklas, kaip ir visi A.Tyler romanų veikėjai, gyvena Baltimorėje. Ten taip pat jau daugiau nei 50 metų gyvena ir pati autorė. Baltimorė – margas miestas, garsėjantis charakteringais etninių mažumų rajonais. A.Tyler yra sakiusi, kad kaip rašytoja ji gali gyventi daug įvairių gyvenimų, bet atrodo, kad bet kokį įsivaizduojamą gyvenimą ji norėtų nugyventi tik Baltimorėje.
„Mano pasirinkimą lemia ir tingėjimas – veiksmo vieta pasirinkus Baltimorę man nebereikia atlikti didesnės apimties tiriamojo darbo“, – savikritiškai prisipažįsta. Tačiau anaiptol taip nėra, A.Tyler tiesiog labai myli savo miestą. „Keista, bet atvykau į šį miestą visiškai atsitiktinai – dėl vyro darbo. Pirmuosius dvejus metus mes vis kartodavome, kad tai klaida, reikia grįžti atgal. Tačiau pamažu jį prisijaukinome.“
Meilę Baltimorei rodo ir tai, kad A.Tyler knygos paremtos kruopščiausiais tyrimais – dešimtmečiais trunkančioje šeimos sagoje „Mėgėjiška santuoka“ iki smulkmenų atkuriamas istorinis laikotarpis ir jo atmosfera. Pati autorė sako, kad dėmesys detalėms ir atmosferai atėjo iš perskaitytų knygų. Kai kurias jų A.Tyler skaito po kelis kartus, o daugiausiai kartų skaityta knyga – „Mažosios moterys“: „Perskaičiau „Mažąsias moteris“ tiek kartų, kad, regis, moku mintinai. 27 kartus.“
Kiek trunka nugludinti deimantą
Paprastumo ir lengvumo įspūdį A.Tyler romanams suteikia kruopščiai šlifuodama tekstus. Rašytoja atskleidžia, kad laikosi griežto rašymo ritualo: rašo ranka, juodraštis po juodraščio, ir, kai parašo patinkančią atkarpą, tik tuomet suveda į kompiuterį. Pabaigusi juodraštį A.Tyler jį atspausdina ir dar kartą perrašo ranka, o gautą rezultatą perskaito į diktofoną. Taip išgauna stilių, kurį pati kukliai vadina stiliaus nebuvimu, tačiau kuris, be abejonės, yra jos ir tik jos: aiškumas ir gebėjimas pastebėti visus iš pirmo žvilgsnio įprasto gyvenimo niuansus.
