Leidykla VAGA kviečia atrasti jidiš rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinę „Paskutinis Vilniaus pranašas“, kuri pirmą kartą lietuviškai išleista 1998 m., tačiau savo aktualumo neprarado iki šių dienų.
Rinktinėje, kurią sudaro dvylika apsakymų, Abraomas Karpinovičius atskleidžia iš pažiūros įprastą ir kasdienį įprastų žydų gyvenimą.
„Noriu jums papasakoti apie mūsų gimtąjį Vilnių. Noriu jums papasakoti, kodėl vilniškis toks įsimylėjęs miestą, kuriame gimė, bėginėjo basas smėlėtu upės krantu ir paragavo pirmąjį jaunystės bučinį, saldų kaip medus.
Neris juosė miestą it sidabrinis kaspinas, o mūsų veidai atsispindėjo jos vandenyse. Norėjome save pažinti, kas mes esame, ir suvokti, kur link turėtume kreipti savo svajones. Kaip mes turėtume raminti savo ilgesį? Ilgesį ko? Visko, dėl ko plaka jauna širdis. Miestas mums teikė visas galimybes turėti didžias svajas siaurose gatvelėse. Dar gerai, kad jis buvo apsuptas miškų, ir mes galėjome pušų šešėlyje vėsinti savo įaudrintą fantaziją, kuri piešė geresnį, gražesnį pasaulį.
Po daugelio metų žydų partizanai tarp šių medžių ieškojo apsaugos nuo pasaulio, pilno žmogžudžių, kurie nė vaikų nepagailėjo.
Vilnius buvo labai vargingas miestas, bet žmonės jo gatvėmis ėjo pakeltomis galvomis. Jie vos užsidirbo sausai duonai, bet po miestą vaikščiojo atvirais veidais, nesugniuždyti. Gerai sukirpta mintis, pakilus žodis, pamokantis sakinys būdavo svarbiau negu sotus valgis.“
„Paskutinis Vilniaus pranašas“ iš stebėtojo pozicijų perteikia šiame mieste gyvenusių žemesniųjų sluoksnių žydų gyvenimą – tokį, kuriame kiekvienas turėjo savo tikslų, svajonių, lūkesčių.
Kiekvienas apsakymas – tarsi sumažintas anuometinio Vilniaus žydų bendruomenės mikrokosmoso atspindys: apsakymuose susipina beprotybė ir gyvenimo išmintis, troškimai ir sudaužytos viltys. Judrus, gyvas, savitas ir gaivališkas „Paskutinis Vilniaus pranašas“ įtraukia itin pagaviu pasakojimo stiliumi, unikalios žydų buities, gyvenimo aktualijų atvaizdavimu.
„Paskutinis Vilniaus pranašas“ – Abraomo Karpinovičiaus rinktinė, kurioje bene kiekvienas apsakymas baigiasi tragiškai. Visi pasakojimai kupini kasdienybės, kuri persmelkta nebyliai laukiančios tragedijos nuojautų. Todėl šie tekstai reikšmingi kaip žydų istorijos kronika. Istorijos, kurios neišdildomą siaubą liudija Vilniaus gatvės, pastatai, ir iki šių dienų išlikusios atmintinos vietos.
Leidyklos VAGA išleista apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skirta visiems, kurie myli Vilnių, nuolat siekia atrasti jame glūdinčias istorijas bei patirti miesto žydų bendruomenės gyvenimą tokį, koks jis buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Vilniaus gatvėmis vaikščiojo žmonės, kokių kitur nebūtum sutikęs. Štai kad ir Chaikelis Lunskis, Strašuno bibliotekos bibliotekininkas. Jo švelniame žvilgsnyje atsispindėjo naivumas šimtų vaikų, kurie kaip avelės prie šaltinio ateidavo į biblioteką žinių atsigerti.
Kurgi pasaulyje buvo galima sutikti tokių juokdarių kaip Vilniuje. Dėvėtų drabužių prekininkai Vokiečių gatvėje įkalbėjo valstietį pirkti fraką su dryžuotomis kelnėmis... Jų posakiai, anekdotai, jų tyčiojimasis iš viso solidaus pasaulio – viskas iš Vilniaus.
Visų šių tipų keistumas ir nepaprastumas galėjo atsiskleisti tik Vilniuje. Nes kiekvienas vilniškis turi kažką ypatinga ir gali suprasti kito fantazijas. Vilniečiai gali suvirškinti ne tik riebius patiekalus Usiano restorane drauge su Taleikinskio pipirine dešra, bet ir perprasti žydras, permatomas svajones.
Mėsininkų gatvėje šaltkalvis Kivė meistravo lakštingalos pavidalo spyną, kad ji čiulbėtų atidarant duris. Staliai iš gamybinio kooperatyvo Trakų gatvėje suko galvas, kaip pagaminus menišką kanapą, kad ta galėtų būti ir rašomasis stalas.
Siomkė Kaganas sumanė išversti čigonų dainas į žydų kalbą, tad nuėjo jis į čigonų taborą svetimos kalbos mokytis. Net Gedalkė, pamišęs kantorius, nesėdėjo be darbo; jis Sinagogų kieme žiemą įdainuodavo melodijas į arbatinuką ir sušaldydavo jas, kad iki pavasario nepamirštų.
Mūsų nerimas skatino keliauti, ieškoti pernykščio sniego pėdsakų vasariškame Naručio ežero paviršiuje.
Apie ką tik Vilnius nesvajojo? Net apie žemės sklypo kur nors pasaulio krašte pirkimą; tikslas – įkurti ten žydų valstybę, kur visi, nuo gatvės šlavėjo iki prezidento, kalbėtų žydiškai.
