D.Charmsas buvo suimtas, jam uždrausta publikuoti savo kūrinius, išskyrus eilėraščius vaikams. Už „kenksmingus“ pasisakymus 1941 m. išsiųstas į psichiatrinę ligoninę, kur, manoma, mirė iš bado Leningrado blokados metu.
Nors žinoma, kad Daniilas rašė daug, apie jo kūrybą pasaulis sužinojo tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Leidykla VAGA pristato geriausiai autoriaus kūrybą atspindintį apsakymų ir apysakų rinkinį „Nutikimai“, papildytą rašytojo Sigito Parulskio vertimu.
Pasaulio laikinumas, žmogaus trapumas, žmogiškųjų saitų irimas ir tragiškos to pasekmės – Daniilo Charmso kūrybą lydinčios temos.
„Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailovas nustojo šukuotis ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė damą, laikančią botagą, ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo keturis šimtus rublių ir taip išpuiko, kad jį ištrenkė iš darbo. Geri žmonės, bet nemoka tvirtai suimti save į rankas.“
„Nutikimuose“ gausu kuriozinių situacijų, komiškų ir juoktis verčiančių elementų. Tačiau visi jie tarp eilučių talpina nesusikalbėjimo, susvetimėjimo ir žmogaus menkumo, jo atskirties nuojautą.
„Vos tik užgiedojo gaidys, Timofejus iššoko pro langą į gatvę ir išgąsdino visus, kas tuo metu ėjo gatve. Valstietis Charitonas sustojo, pakėlė akmenį ir paleido jį į Timofejų. Timofejus kažkur pradingo. „Tai vikruolis!“ – ėmė šaukti žmonių banda, ir kažkoks Zubovas įsibėgėjo ir iš visų jėgų rėžėsi galva į sieną. „Ek!“ – šūktelėjo boba su ištinusiu žandu. Bet Komarovas tai bobai padarė tep lep, ir boba kaukdama nubėgo į tarpuvartę. Pro šalį krizendamas ėjo Feteliuškinas.
Prie jo priėjo Komarovas ir tarė: „Ei tu, lašiny!“ – ir trenkė Feteliuškinui į pilvą. Feteliuškinas prisiglaudė prie sienos ir ėmė žagsėti. Romaškinas spjaudėsi pro langą iš viršaus, stengdamasis pataikyti ant Feteliuškino. Čia pat netoliese didžianosė boba su gelda mušė savo vaiką. O jauna storuliukė motina gražutę mergaitę trynė veidu į plytų sieną. Ant šaligatvio gulėjo mažas šunelis, susilaužęs savo plonytę kojelę. Mažas berniukas iš spjaudyklės valgė kažkokią šlykštynę. Prie
bakalėjos parduotuvės stovėjo ilga eilė cukraus. Bobos garsiai barėsi ir stumdėsi rezginėmis. Valstietis Charitonas, prisigėręs denatūrato, stovėjo priešais bobas su prasegtomis kelnėmis ir kalbėjo negerus žodžius. Taip prasidėjo graži vasaros diena.“
Vieni ryškiausių leitmotyvų Daniilo Charmso rinkinyje – staigi mirtis ir atsistiktinė prievarta. Pasakojimai nukelia į Stalino valdomą Rusiją, kurioje regimas būties absurdas, beviltiškumas ir beprasmybė.
„Aš sakiau sau, kad matau pasaulį. Bet visas pasaulis mano žvilgsniui buvo nepasiekiamas, ir aš mačiau tik pasaulio dalis. Ir viską, ką mačiau, vadinau pasaulio dalimis. Ir aš stebėjau šių dalių savybes ir stebėdamas dalių savybes kūriau mokslą.
Aš supratau, kad yra protingos dalių savybės ir yra neprotingos tų pačių dalių savybės. Aš skirsčiau jas ir daviau joms vardus. Ir, priklausomai nuo jų savybių, pasaulio dalys buvo protingos ir neprotingos. Ir buvo tokios pasaulio dalys, kurios galėjo mąstyti. Ir šitos dalys žiūrėjo į kitas dalis ir į mane. Ir visos dalys buvo viena į kitą panašios, ir aš buvau panašus į jas. Ir aš kalbėjau su šiomis pasaulio dalimis.
Aš sakiau: dalies trenksmas.
Dalys sakė: laiko kuokštas.
Aš sakiau: Aš taip pat trijų posūkių dalis.
Dalys atsakė: Mes – mažyčiai taškeliai. Ir staiga nustojau jas matęs, o po to ir kitas dalis. Ir išsigandau, kad sugrius pasaulis. Bet tuomet supratau, kad nematau dalių atskirai, o matau visas išsyk. Iš pradžių maniau, kad tai NIEKAS. Bet paskui supratau, kad tai pasaulis, o tai, ką mačiau anksčiau, buvo ne pasaulis. <...> “
Be apsakymų į „Nutikimus“ įtraukti tokie kūriniai kaip „Autobiografija“, „Senė“, „Iš dienoraščių“ „Malda prieš miegą“. Kūriniams būdingi beprasmiai dialogai, draminė kompozicija. Daniilas Charmsas – ryški rusų absurdo literatūros figūra, einantis greta tokių autorių kaip Franzas Kafka, Eugene Ionesco ar Samuelis Beckettas. Pagal šio autoriaus kūrinius dramaturgas Oskaras Koršunovas sukūrė spektaklius „Senė“, „Jelizaveta Bam“ ir kt.
Kviečiame skaityti knygos ištraukas
(I)
Viena musė trenkėsi į kaktą pro šalį bėgančiam ponui, perėjo kiaurai jo galvą ir išlėkė pro pakaušį. Ponas, pavarde Derniatinas, labai nustebo: jam pasirodė, kad jo smegenyse kažkas prašvilpė, o pakaušyje plyšo odelė ir panižo. Derniatinas sustojo ir pagalvojo: „Ką tai galėtų reikšti? Juk visiškai aiškiai smegenyse girdėjau švilpesį. Nieko tokio man į galvą neateina, kad galėčiau suprasti, kas čia atsitiko.
Kad ir kas būtų, pojūtis retas, panašus į kažkokią galvos ligą. Bet daugiau apie tai aš negalvosiu, o bėgsiu toliau.“ Su tokiomis mintimis ponas Derniatinas bėgo toliau, bet kad ir kaip bėgo, tai jam vis dėlto nebesisekė. Ant žydrojo tako Derniatinas kryptelėjo koją ir vos nepargriuvo, teko netgi sumosuoti rankomis ore. „Gerai, kad aš nepargriuvau, – pamanė Derniatinas, – būčiau sudaužęs savo akinius ir nebematyčiau kelio krypčių.“ Toliau Derniatinas žingsniavo pasiremdamas lazdele. Vis dėlto pavojai nesibaigė.
Derniatinas užtraukė kažkokią dainą, kad išblaškytų savo negeras mintis. Daina buvo linksma ir skambi, tokia, kad Derniatinas įsijautė ir netgi užmiršo, kad eina žydruoju taku, kuriuo šiomis dienos valandomis kartais pralekia automobiliai svaiginančiu greičiu. Žydrasis takas buvo labai siauras ir atšokti į šalį nuo automobilio pakankamai sunku. Dėl to jis buvo laikomas pavojingu keliu. Atsargūs žmonės žydruoju taku visada vaikščiojo baikščiai, kad nenumirtų.
Mirtis pėsčiojo čia tykojo kiekviename žingsnyje tai automobilio, tai krovininio arklio, tai akmens anglių vežimo pavidalu. Nespėjo Derniatinas nusišnirpšti, kaip į jį jau riedėjo didžiulis automobilis. Derniatinas šūktelėjo: „Mirštu!“ – ir stryktelėjo į šalį. Žolė priešais jį prasiskleidė, ir jis nugriuvo į drėgną griovį. Automobilis su griausmu pravažiavo pro šalį, virš stogo iškėlęs nelaimę ženklinančią vėliavą. Žmonės automobilyje buvo įsitikinę, kad Derniatinas žuvo, todėl nusiėmė savo galvos apdangalus ir toliau važiavo jau vienplaukiai.
Mirtis pėsčiojo čia tykojo kiekviename žingsnyje tai automobilio, tai krovininio arklio, tai akmens anglių vežimo pavidalu.
„Ar jūs pastebėjote, po kuriais ratais pateko šitas keliauninkas, po priekiniais ar po galiniais? – paklausė ponas, dėvįs movą, tai yra ne movą, o gobtuvą. – Mano, – kalbėjo šis ponas, – skruostai ir ausų speneliai smarkiai nušalę, todėl aš visada dėviu šį gobtuvą.“ Šalia pono automobilyje sėdėjo dama įdomia burna. „Aš, – pasakė dama, – jaudinuosi, kad tik mūsų neapkaltintų šio pakeleivio nužudymu.“ – „Ką? Ką?“ – paklausė ponas, traukdamas nuo ausies gobtuvą. Dama pakartojo savo nuogąstavimus. „Ne, – pasakė ponas su gobtuvu, – už žmogžudystę baudžiama tik tais atvejais, kai užmuštasis panašus į moliūgą.
O mes tai ne. Mes tai ne. Mes nekalti dėl keliauninko mirties. Jis pats šūktelėjo: mirštu! Mes tiktai buvome jo netikėtos mirties liudininkai.“ Madam Anet nusišypsojo savo įdomia burna ir pati sau pasakė: „Antonai Antonovičiau, jūs šauniai išsisukate iš bėdos.“ O ponas Derniatinas gulėjo drėgname griovyje ištiesęs rankas ir kojas. O automobilis jau nuvažiavo. Jau Derniatinas suprato, kad jis nenumirė. Mirtis automobilio pavidalu jį aplenkė. Jis atsistojo, rankove pasivalė kostiumą, paseilino pirštus
ir nuėjo žydruoju taku vytis laiko. Laikas devynetą su puse minutės nulėkė į priekį, ir Derniatinas ėjo, vydamasis minutes.
(24) MIEGAS ERZINA ŽMOGŲ
Markovas nusiavė batus, atsiduso ir atsigulė ant sofos. Jis norėjo miego, bet kai tik užmerkdavo akis, noras miegoti tuojau pat praeidavo. Markovas atsimerkdavo ir ranka siekdavo knygos. Bet miegas vėl jį apnikdavo, ir nepasiekęs knygos Markovas guldavosi ir vėl užmerkdavo akis. Bet vos tik akys užsimerkdavo, miegas vėl dingdavo, ir sąmonė tapdavo tokia skaidri, kad Markovas mintyse galėjo spręsti algebros lygtis su dviem nežinomaisiais. Ilgai Markovas kankinosi nežinodamas, ką jam daryti: miegoti ar nemiegoti?
Galų gale, nusikamavęs ir nebeapkęsdamas ir savęs, ir savo kambario, Markovas apsisiautė paltą, užsidėjo skrybėlę, stvėrė lazdelę ir išėjo į gatvę. Gaivus vėjelis nuramino Markovą, nuotaika pasitaisė ir jis panoro grįžti atgal į savo kambarį. Grįžęs į savo kambarį, jis pajuto malonų kūno nuovargį ir užsimanė miego. Bet vos tik atsigulė ant sofos ir užsimerkė, miegas akimirksniu išgaravo. Įsiutęs Markovas pašoko nuo sofos ir be kepurės ir be palto išlėkė Taurijos sodo kryptimi.
Daniil Charms „Nutikimai“ iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis, leidykla VAGA, 2023.
