Toks smarkus atlydys...
Poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu. „Adatos“ primygtinai bloškia nesvarumo link: duria – aštrios ir smigios, svaigina – sklidinos poezijos opijaus. Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi, man regis, pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo.
Nebijau pasakyti, jog ši knyga – išskirtinė tiek lietuvių poezijos kontekste, tiek jos autoriui: ji spiria išsinerti iš senos odos, nerti į skaidriausius pasaulio vandenis. Po šios knygos autorius nebebus toks, koks buvo...
Dar paatvirausiu: man (pa)tinka Dainiaus Gintalo užribinis žiūros taškas, tam tikras „skersakiavimas“, žvelgimas lyg apgirtus, apkvaitus, opozicinė laikysena. O kaip kitaip, kai aplink tiek drungnumo ir poetinio muilo.
„Adatų“ sūkuriuojanti, siautėjanti poetinė vaizdinija, artima ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai, nesuvaidinta, neišgražinta, natūrali, išgyventa; tekstai tvirtai sudygsniuoti plieniniais ritmo siūlais.
Tad įtempkit ausis, XXI a. malonumų medžiotojai, trypkit kojomis ir klausykit:
Dugnu dugnu dugnu...
Gytis Norvilas
Knygos pavadinimas pirmiausia nusako skausmingas būsenas, būvį tarsi ant adatų, tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę kalbėjimo manierą, primenančią nervingą siuvamosios bilsnojimą, kai gyvenimo siuvinį tenka lopyti. Poeto gyvenimas lopomas ir eilėraščiais. Dargi adata – dažniausiai moters įrankis. O moters, stiprios ir valdingos, figūra knygoje labai svarbi, bene esminė. Net norisi sakyti – durtinė. It žaizda. Gyvenimo tatuiruotė. Tokią moterį knygoje įkūnija amazonė, Kibelė, Anata. Nors adatos duria skaudžiai, jos neatsiejamos nuo gydymo, medicinos, akupunktūros, taigi, sanatorijos, gydyklos, globos. Be to, kartais reikia adatos, kad atsibustum iš snaudulio, savimeilės, abejingumo; kad išties gyventum.
Dainius Gintalas – poetas, libretų autorius, vertėjas.
Gimė 1973 m. Alytaus rajone Slabadėlės kaime. Gyvena Vilniuje.
Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete ir menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Yra išleidęs dvi poezijos knygas: „Angis“ (1997) ir „Boa“ (2007). Pastaroji apdovanota Jaunojo jotvingio premija ir „Literatūrinės skrybėlės“ prizu. Parašė libretą roko operai „Žuviaganys“ (premjera 2004), taip pat libretų šiuolaikinėms operoms. Monospektaklis-opera „Izadora“ (premjera 2008) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Be romanų, pjesių, iš prancūzų kalbos yra išvertęs Guy Debordʼo veikalą „Spektaklio visuomenė“, Lautreamontʼo poemą „Maldororo giesmės“, Henri Michaux, Blaise’o Cendrarsʼo, Arthuro Rimbaud ir kitų autorių poezijos. Nuo 2000 m. savo sodyboje rengia neprofesionalių dailininkų sąskrydį „Maskoliškių meno frontas“, kurio parodos atidaromos unikalioje „Tvarto galerijoje“. D. Gintalo poezija versta į anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, bulgarų, slovakų, lenkų, latvių kalbas.
