Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1-12a)
DIEVO IR ŽMOGAUS KELIONĖ
Šio sekmadienio Evangelija kiekvieną kartą, ją išklausius, verčia susimąstyti ir savotiškai nuginkluoja mus, nes Jėzus kalba apie dalykus, sudarančius mūsų kasdienybę. Jo žodžių neįmanoma įrodyti mūsų turimomis priemonėmis. Palaiminimai apgaubia jų klausantį žmogų, tarsi nuostabios giesmės melodija. Tai ilgesį kelianti giesmė apie kitokį pasaulį, kuriame viešpatauja gerumas, nuoširdumas ir teisingumas, pasakojanti, jog egzistuoja ir kitoks būdas realizuoti savo žmogiškumą, nei tas, prie kurio esame įpratę.
Žodžiai: „Palaiminti, kurie liūdi“, reiškia, kad Dievas yra su liūdinčiais, tačiau nenori, kad žmonės kentėtų.
Tiesa, gali atrodyti, jog Jėzaus paliepimus įvykdyti yra sunku, o kartais net neįmanoma, tačiau iš tikrųjų palaiminimai neturi nieko bendro su įsakymais. Jėzus neduoda naujų įsakymų, bet skelbia džiaugsmingą žinią, kad Dievas nori visiems mylintiems duoti naują gyvenimą. Logika visiškai paprasta: jei rūpinamės kito laime, dangaus Tėvas pasirūpins ir mūsų laime.
Palaiminimais Išganytojas patvirtina, kad gyvenimo prasmė slypi laimės siekime. Kaip tik todėl paslaptingieji pasaulio tvarkos įstatymų leidėjai yra teisieji, o geriausi tų paslapčių liudytojai – neturtingieji.
Jei mes priimame Viešpaties skelbtus palaiminimus, jų logika perkeičia širdį, taip, kaip to nori pats Dievas.
Jei mes priimame Viešpaties skelbtus palaiminimus, jų logika perkeičia širdį, taip, kaip to nori pats Dievas. Juk Jis visada stoja silpnųjų pusėn, savo kelionę pasaulyje pradeda nuo vargingųjų, nepastebimai.
Jėzus neatsitiktinai pasirinko vargšus ir ligonius, kad per juos pakeistų visą pasaulį, kad Jo sekėjų istorija pasižymėtų ne karinėmis pergalėmis, bet teisingumo sėkla ir taikos derliumi.
Vertėtų atkreipti dėmesį: Jėzus sako, kad palaiminti yra vargdieniai, o ne vargas. Dievas laimina žmones, o ne jų gyvenimo aplinkybes. Dievas yra su vargdieniais, tačiau prieš vargą. Žodžiai: „Palaiminti, kurie liūdi“, reiškia, kad Dievas yra su liūdinčiais, tačiau nenori, kad žmonės kentėtų. Tai bene pats paradoksaliausias palaiminimas: laimingas yra tas, kuris tokiu nesijaučia. Taip yra ne todėl, kad laimė slypi ašarose, bet todėl, kad susiduriame su visiškai nauju dalyku: „Pakilkite, liūdintieji ir eikite pirmyn, nes Dievas yra su jumis. Jis nušluosto ašaras, išgydo širdies skausmą, atveria ateitį“. Atrodytų, lyg prie kiekvieno iš jų nusileistų Viešpaties angelas ir, kaip Apreiškimo Marijai metu, tartų: „Viešpats su tavimi“!
Dievas yra su mumis, kai verkiame, nes nori duoti mums drąsos. Audros metu Jis yra šalia, kad Jo galybė sustiprintų mūsų jėgas. Jis yra su mumis, savo mokiniais, kad mes niekada nenustotume vilties.
Ir tik gailestingieji yra vieninteliai, kurie ir ateityje ras tai, ką jau turi: gailestingumą. Tai didžiausias lobis, turtas, kuris veda tiesiai į amžinybę.
Prie gailestingojo Dievo sosto…
