Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada.
Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkasnepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“.
Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.
– Kaip gimė ši knyga?
– 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos. Iš pradžių mąsčiau rašyti apsakymų rinkinį, tačiau vėliau suvokiau, kad atskiri pasakojimai puikiai susideda į sudėtingesnę ir labiau intriguojančią siužetinę liniją.
Todėl mano romanas yra ne apie misiją Afganistane, o apie žmogaus sielą.
Domėjausi kitų autorių, rašiusių apie Afganistaną, kūryba ir skaičiau knygas. Dauguma jų aprašo savo patirtį arba tiesioginį darbą. Taip rašyti, mano nuomone, yralengviau nei kurti visiškai kitokį, su darbine ar kariška veikla nesusijusį siužetą. Kasdienis darbas ir tiesioginės pareigos man – tik pagalbinė priemonė, padedanti kurti romano siužetą ir vaizduoti personažus, jų mentalitetą ir savastį. Todėl mano romanas yra ne apie misiją Afganistane, o apie žmogaus sielą.
– Kaip knygoje atsiskleidžia Jūsų patirtis tarnaujant Afganistane?
– Afganistane aš praleidau beveik dvejus metus. Patirčių buvo nepaprastai daug ir įvairių: nemalonių ir skausmingų, liūdnų ir netgi traumuojančių. Visus aprašytus knygos personažus aš sutikau realybėje:pacientus, gydytojus, dvasininkus, karius, valdininkus, paprastus žmones, moteris ir vaikus. Gydžiau juos ir bendravau.
Mano patirtis knygoje atsiskleidžia per įvairius įvykius, situacijas ir dialogus. Nemaža dalis romano veiksmo vyksta ligoninėse – tai lėmė mano, kaip gydytojo, darbo patirtis. Gydytojų ir pacientų pokalbiai, bendravimas, kitoks išorinio pasaulio suvokimas, ligos, netektys ir mirtys – visa tai yra ligoninės kasdienybė. Todėl, be jokios abejonės, ši patirtis taip pat atsispindi knygoje.
– Afganistanas daugumai lietuvių – tolimas ir nepažįstamas, tačiau gana tvirtais įsitikinimais apipintas kraštas. Kaip manote, ar perskaičius Jūsų romaną skaitytojo požiūris keisis?
– Nuomonę vargu ar pakeis, tačiau, tikiu, kad tie, kurie perskaitys knygą, geriau suvoks šią mistinę ir iš pirmo žvilgsnio baugią šalį, o ypač – jos žmones. Afganistaniečiai tokie patys kaip ir mes, tačiau jie gyvena žiaurių papročių ir tradicijų valdomoje šalyje. Tai net nestebintų. Tačiau lieka faktas, kad viskas šioje šalyje grindžiama tik viduramžišku islamo supratimu ir aiškinimu, šariato teismais, moterų terorizavimu, žudymu, religine neapykanta kitatikiams. Afganistane karas vyksta keturisdešimtmečius, todėl ten užaugo karta, mačiusi vien karą. Jų vaikai ir toliau gyvena teroro, baimės, siaubo ir smurto aplinkoje.
– Kokią žinią norite perteikti skaitytojams?
– Jautrių temų ir žinučių knygoje ne viena. Kalbama ir apie asmenines tragedijas, žmonių siekį bet kokia kaina įsitvirtinti visuomenėje ar pražūtingus ieškojimus, ir apie norą pasikeisti, atgailauti. Neišvengiamai nagrinėju tikros ir įsivaizduojamos kaltės jausmą, meilės ir išdavystės temų vingius. Knygoje gvildenamos žmogaus egzistencijos, gyvenimo ir mirties, gydytojų klaidų ir iš to kilusių pasekmių problemos.
Romane siekiau atskleisti afganistaniečių mentalitetą, jų gyvenimo būdą ir supriešinti jį europietiškajam. Tokiu būdu stengiausi atskleistimoterų tragizmą šioje žiaurioje visuomenėje bei tamsiąją sužeistos žmogaus sielos pusę, patekus į neįprastą, dažnai žiaurią, smurto, paniekos, skurdo ir atšiaurios gamtos perpildytąaplinką. Daugelis situacijų šiame romane yra beviltiškos, kai išeities ieškojimas tik dar labiau pablogina esamą situaciją.
– Papasakokite apie pagrindinį knygos herojų – į Afganistano ligoninę dirbti grįžtantį lietuvį gydytoją Vilhelmą Vėberį. Kiek jame yra Viliaus Kočiubaičio?
– Be abejo, yra. Tačiau tik tiek, kad jie abu– karo gydytojai.Nors jų patirtys labai panašios, tačiau biografijos – skirtingos. Rašydamas šią knygą palengvinau sau darbą, nes į viską galėjau žiūrėti profesionalo – gydytojo ir kariškio– akimis.
Knygoje gydytojas Vilhelmas Vėberis po dešimties metų sugrįžta į Afganistaną sunkiai sirgdamas ir, kaip jam pačiam atrodo, norėdamas išpirkti kaltę. Kasdieninis gydytojo darbas, ligoniai, egzotiškos subtropinės ligos čia – visiškai antraeilis dalykas. Po misijos aš nebuvau sugrįžęs į Afganistaną, bet tikrai norėčiau. Taigi, nors knygoje aprašyta nemažai realių žmonių ir tikrų įvykių, kūrybos čia taip pat netrūksta.
– Kodėl nusprendėte apie Afganistaną parašyti grožinės literatūros, o ne, pavyzdžiui, publicistikos kūrinį?
– Aš jau dvidešimt metų tarnauju kariuomenėje, tad publicistinį kūrinį apie misijas rašyti yra per vėlu, o gal netgi neetiška ir nesąžininga. Be to, rašant man nepaprastai svarbi vaizduotė, išmonė, improvizacija, situacijų ir dialogų kūrimas bei jų modeliavimas. Publicistika visa tai įspraudžia į rėmus ir riboja. Esu įsitikinęs, kad įmanomas tik išradingas bei išraiškingas įvykių fiksavimas.
– Visgi tai nėra Jūsų pirmoji knyga. Kuo „Afganistano daktaras“ skiriasi nuo ankstesnės kūrybos?
– Pirmąjį romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ 2005 metais pradėjau rašyti Afganistane. Šią knygą su romanu „Afganistano gydytojas“ sieja pagrindinis herojus Vilhemlas Vėberis. Pirmajame romane jis gyvena Lietuvos miestelyje, o naujajame–po dešimties metų vėl atvyksta į Afganistaną.
Kalbant apie monografijos rašymą, jis skiriasi nuo romano rašymo– visomis prasmėmis. Tam reikalinga tik daugybė istorinės, pagrindą monografijai sudarančios, medžiagos. Romanas grindžiamas menine išmone, vaizduote, siužetinių linijų kūrimu, ir, be abejo, asmenine autoriaus gyvenimiška patirtimi, kuri ne visada reikalinga rašant kitokio žanro kūrinius.
Bet, kalbant apskritai, neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus.
