1942 m. tykiame Oksfordo grafystės kaime rožėmis apaugusiame namelyje gyveno elegantiška moteris su trimis vaikais ir vyru, dirbančiu fabrike netoliese. Ursula buvo draugiška, bet santūri, angliškai kalbėjo su vos juntamu užsienietišku akcentu. Gyveno paprastai, niekuo neišsiskyrė iš kitų. Kaimynai apie ją žinojo nedaug.
Už mielo šeimos moters fasado slėpėsi kita moteris – sovietų agentė slapyvardžiu Sonia, Raudonosios armijos pulkininkė, šnipų kontrolierė. Būtent ji perdavė Sovietų Sąjungai mokslines paslaptis, įgalinusias sukurti atominę bombą.
Tai tikra Ursulos Kuczynski, įtakingos ir turtingos Berlyno žydų šeimos atžalos, istorija: kaip ji tapo komuniste ir sovietų agente. Per ilgą šnipinėjimo karjerą ją medžiojo kinų slaptoji policija, japonų saugumas, naciai, MI5, MI6 ir FTB – ir nuo visų jai pavyko išsisukti.
Be kitų dalykų, jos sėkmei padėjo ir tam tikras Vakarų specialiųjų tarnybų naivumas bei tam metui būdingas „mačistinis“ moterų gebėjimų nuvertinimas.
B.Macintyre’as, turėjęs unikalią prieigą prie Sonios dienoraščių, laiškų ir anksčiau nepublikuotos informacijos, parašė knygą ne tik apie legendinę šnipę, prisidėjusią prie to, kad pasaulis keliems dešimtmečiams „įšaltų“ branduolinių supervalstybių aklavietėje, bet ir apie moterį, kuriai derinti savo slaptuosius gyvenimus nebuvo lengva.
Taip pat skaitykite kitas B. Macintyre’o knygas: „Šnipas, kuris perėjo į kitą pusę. Garsiausia Šaltojo karo šnipinėjimo istorija“, „SAS. Nutrūktgalviai didvyriai. Tikroji karo laikų istorija“, „Šnipas tarp draugų. Kimas Filbis ir didžioji išdavystė“ ir „Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija“.
Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė.
Siūlome knygos ištrauką
Gynybos saugumo tarnybos pulkininkas Joe Spenceris žinojo, kad rankose turi šnipą, tik neaišku kieno. Hamburgeris buvo neabejotinai „labai protingas ir bendrauti su juo lengva“, bet vokiečių architektas „kategoriškai atsisakė atsakyti į klausimus“ ir, regis, „jo visai nejaudino grasinimai ir griežta kvota“. Spenceris paliko jį uždarytą pasikankinti.
Rudis Hamburgeris buvo per daug sąžiningas žmogus ir pernelyg beviltiškas šnipas, kad ilgai saugotų paslaptis. Netekęs knygų ir draugijos, jis pasijuto prislėgtas, paskui prašneko. Pagal laiko patikrintą receptą išmintingasis kalinių prievaizdas Spenceris parūpino jam žurnalų, cigarečių ir malonią draugiją. Savaitėms bėgant, Rudžio užuominos buvo vis iškalbingesnės. „Jis teigė nedirbantis prieš Sąjungininkus, o tik renkąs informaciją savo „grupei“, bet atskleisti apie ją ką konkrečiau, ryžtingai atsisakė. Buvo visiškai įsitikinęs, jog jo „grupė“ galiausiai įsikiš ir jam padės. Vylėsi, kad „grupė“ duos jam gerą architektūros inžinieriaus darbą, nes kitaip teks grįžti į Kiniją.“
Galiausiai rugpjūtį Rudis prisipažino dirbantis vienai „sąjungininkių“. Spenceris nusijuokė: „Yra dvidešimt penkios Jungtinių Tautų narės. Ar manote, kad eisiu ir kiekvieną jų apklausiu? “
„Duosiu jums užuominą, – sakė Hamburgeris. – Kokia kita sąjungininkė, be britų ir amerikiečių, domisi transportu Persijoje?
Kitą dieną, po keturių mėnesių kalinimo, Rudis neatsilaikė: „Prisipažino, kad ilgą laiką buvo profesionalus rusų agentas ir toks liks. Teigė, kad jo užduotis buvo rinkti politinę informaciją apie sąjungininkių ketinimus, ypač iš karininkų. Pripažino, kad, kalbindamas Karubianą, baisiai susimovė.“ Rudis pasiūlė Spenceriui paskambinti sovietų valdžios institucijoms, kad šios patvirtintų jo istoriją. „Bet pažadėkite nesakyti, kad aš tai pasiūliau, nes nuo to priklauso visa mano ateitis.“
Spenceris susisiekė su sovietų karo atašė, ir šis po trijų dienų patvirtino, kad „Hamburgeris dirba rusams, ir paprašė jį perduoti“.
Pulkininko Spencerio darbas buvo baigtas.
„Grąžinome jį rusams tamsią naktį nuošaliame kelyje, atmosfera buvo paslaptinga kaip dramatiškiausiame šnipų filme. Atvejis paprastas ir aiškus – per nesusipratimą sulaikytas sąjungininkės agentas, o dabar tiesiogiai perduotas saviems.“ Rudis taip pat manė, kad jo ateitis bus paprasta ir aiški. „Hamburgeris atrodė tvirtai įsitikinęs: kai bus perduotas rusams, jam nieko neatsitiks. Sakė, jog ir toliau dirbs agentu, bet tikriausiai kitur.“
Britai ir amerikiečiai dabar turėjo itin storą Rudžio Hamburgerio bylą ir įrodymų, kad pirmasis Ursulos Kuczynski vyras yra prisipažinęs sovietų šnipas. Ursula ir Rudis buvo išsiskyrę ir gyveno per tūkstančius kilometrų vienas nuo kito, bet jų istorijos bei likimai buvo neatsiejamai susiję. Kaip šnipas, jis nebuvo pavojingas, bet kėlė pavojų buvusiai žmonai.
Rugpjūčio pabaigoje Rudolfas Hamburgeris buvo nuskraidintas į Maskvą, įsitikinęs, kad bus pasveikintas kaip didvyris, o jei ne, tai bent sulauks draugiško, užjaučiančio paplekšnojimo per petį ir naujos užduoties. Kaip anksčiau, kai „draugai“ išlaisvino jį iš Kinijos kalėjimo, Centras, prieš perkeldamas į kitą misijos vietą, tikriausiai leis jam patogiai pailsėti. Galų gale „per daugelį metų jis pademonstravo akivaizdų atkaklumą, atsidavimą ir ištikimybę“. Rudis manė, kad jį gali net ir paaukštinti.
Jis labai klydo.
Žvelgiant per sovietinės paranojos didinamąjį stiklą, Rudolfas Hamburgeris buvo ne tik netikęs, bet ir labai įtartinas.
Praėjus dviem dienoms po atvykimo į Maskvą, jis buvo suimtas, apkaltintas darbu amerikiečių bei britų žvalgyboms ir „įkalintas, kol vyksta tyrimas“, – eufemizmas, reiškiantis neterminuotą laisvės atėmimą ir tardymą be teismo. Per daug lengvai jis išsisuko nuo britų. „Irane suimto Hamburgerio išlaisvinimo aplinkybės kėlė įtarimą, kad užsienio žvalgybos galėjusios jį užverbuoti.“ Remiantis iškreipta komunistinio persekiojimo logika, Rudžio mušimasis į krūtinę, kad esąs nekaltas, tik patvirtino jo kaltę. „Tave nupirko mūsų priešai, ir atvykai kaip šnipas dirbti jiems, – griaudėjo tardytojas. – Taip, tapai šnipu... nagi, šlykštus šnipe, prisipažink, kad tave nupirko. Tapai šnipu. Prisipažink.“ Rudžio prašymas pakviesti advokatą buvo ignoruojamas. „Visą parą nesudedu akių iš alkio ir nuo streso, – rašė jis. – Jei tik galėtum apie nieką negalvoti ir užmigti. Valgyti... alkis yra baisus kankinimas.“ Jo sveikata sparčiai blogėjo. Per kelis mėnesius numetė dvidešimt kilogramų.
Jokio oficialaus teismo nebuvo, tik nuosprendis: Rudolfas Hamburgeris yra „visuomenei pavojingas elementas“, kaltas dėl politinių nusikaltimų pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį ir nuteistas kalėti penkerius metus. Centras nesikišo. Jo buvusios žmonos, kaip sovietų žvalgybos pareigūnės, sėkmė nieko nereiškė. „Užsienietis, tad atvejis aiškus: esu priešo šnipas. Jie mane laiko kenkėju ir išdaviku, tai pakęsti sunkiau nei kalėjimo kamerą ir alkį.“ Kaip ir daugelį kitų, Rudį, dar vieną nekaltą liaudies priešą, prarijo didžiojo rusų Gulago nasrai. Rudolfas Hamburgeris ėmė leistis į pragarą.
Maždaug tuo metu, kai buvo suimtas Rudis, Ursulą Beurton paaukštino į pulkininkes – ji buvo vienintelė moteris, sovietų karinėje žvalgyboje pakilusi taip aukštai. Apie paaukštinimą jos neinformavo. Santykiai tarp šnipo ir jo viršininkų, kaip ir šnipinėjimo veikla apskritai, rėmėsi „būtinybės žinoti“ principu: Maskva nusprendė, kad Soniai nėra reikalo žinoti, koks jos rangas ir kad jos pirmagimio tėvą dabar įkalino režimas, kuriam ji tarnauja.
Ponia Burton iš Samertauno 1942 metų žiemą naujuoju dviračiu važinėjo po Oksfordo apylinkes, eidavo atsiimti maisto davinių, rūpinosi vaikais ir vyru, sekė karo eigą. Mandagi, kukli ir jokių įtarimų nekelianti eilinė namų šeimininkė, kuri vertėsi kaip išmanė ir sklypelyje už namo „augino daržus už pergalę“. Laukdamasi kūdikio, dviračio sėdynei pasiuvo naują užvalkalą su „ramunėmis žaliame fone“. Gerai sutarė su kaimynais, kartais didžiajame name su ponia Sissie Laski išgerdavo arbatos. Nina lankė darželį Samertaune ir tapo skaute. Vokiškas Ursulos akcentas vis labiau nyko. Ji juto tikrą artumą britams, žavėjosi jų tvirtu tikėjimu, kad galiausiai vis tiek nugalės. Kaip visi ideologai, į karą Ursula žvelgė per savo politinių pažiūrų prizmę: „Britanijos žmonės palaikė Sovietų Sąjungą.“
Keturios Ursulos seserys ištekėjo už anglų ir apsigyveno Britanijoje. Berta ilgėjosi buvusio gyvenimo Vokietijoje, bet susitaikė, kad dabar Britanija tapo jos nuolatiniais namais. Ursulos mylima teta Alicė, tėvo sesuo, ir jos vyras ginekologas Georgas Dorpalenas laikėsi Berlyne iki galo. 1942 metų rugsėjo 22 dieną Alicė savo mylimai namų šeimininkei vokietei Gertrudai rašė: „Dabar laikas atsisveikinti ir iš visos širdies padėkoti už draugystę ir paslaugumą, kurį parodėte mums sunkiais laikais... Mano vyras yra stebėtinai ramus, mes pasiruošę pasitikti niūrų likimą. Jei tik išgyvensime.“ Po trijų dienų Dorpalenus suėmė ir išvežė į Terezyno koncentracijos stovyklą, ten jie buvo nužudyti. Ursula žavėjosi dėdės Georgo drąsa, bet ir negalėjo atsistebėti: „Ar tikrai tai drąsa, atėjus į valdžią Hitleriui, nepaklausyti mano tėvo patarimo ir likti tėvynėje Vokietijoje, kurią taip mylėjo?“
Nors patriotizmo jausmas šaliai, kuri ją priėmė, stiprėjo, Ursula neprotestuodama ir neabejodama šnipinėjo prieš Britaniją. Lenas, vis nekantriau laukdamas šaukimo dokumentų ir pasirengęs kautis už Britaniją, tuo pat metu šnipinėjo Sovietų Sąjungai. Nei vienas, nei kitas nematė jokio interesų konflikto. Partija ir revoliucija buvo pirmoje vietoje; gindama komunizmą, Ursula įsivaizdavo padedanti Britanijai, nesvarbu, ar Britanija norėjo, kad jai taip padėtų, ar ne. Po daugelio metų ji atkakliai tvirtino: „Tikrai negalėjome net pagalvoti, kad mes ir mūsų bendražygiai [britų komunistai] išduodame Britaniją.“ Net jei ji ir nelaikė savęs šalies išdavike, taip ją būtų vertinę dauguma britų, ir jos gynybiškame tone buvo kažkas tokio, kas rodė, jog ji nesijaučia dėl to gerai. Kaip visada, lengvai rasdavo draugų. Bet kiekvieną jų apgaudinėjo. Ursula tikėjo galinti būti ir sovietų šnipe, ir lojali britams. MI5 taip nemanė.
