Ji primena optimistinę Merfio dėsnio versiją: „Jei kas nors gali atsitikti, būtinai atsitiks.“ Tik reikia begalinio laiko. Tačiau juodoji skylė praryja visus asteroidus, meteoritus, kosmines dulkes, net šviesą. Be to, šalia jos būnant laikas be galo sulėtėja. Todėl arti juodosios skylės skriejančiose planetose mažai kas gali atsitikti – nuo visatos pradžios ten praėjo gal tik koks tūkstantis metų, gal ir mažiau. O gyvybei rastis reikia įvykių – nusistovėjusią harmoniją sutrikdančių atsitikimų, apie kuriuos skelbia pesimistinė Merfio dėsnio versija: „Jei gali atsitikti kas nors negero, būtinai atsitiks.“ Tiesa, atsitikimai „negeri“ tapo tiktai arogantiškam aviacijos inžinieriui Edwardui Murphyʼiui patingėjus patikrinti eksperimente naudojamą aparatūrą. Kaltę jis suvertė asistentui: „Jei tas vyrukas gali padaryti klaidą, būtinai padarys.“ Tai suskambo kaip dėsnis – kažkur girdėtas. Greičiausiai – blogai atsimintas matematiko Augusto De Morgano 1866 m. birželio 23 d. parašytas teiginys, kurį ir citavo Amelija.
Gyvenimas kaip niekad saugus, bet netekęs įvykių.
Šį, kiek papildytą žiniomis epizodą iš filmo „Tarp žvaigždžių“ vis prisimindavau pavasarį, pastebėjusi, kad mažėja įvykių, kuriuos norėtųsi užrašyti ir apmąstyti. Nors pasiskiepijau, nors karantino varžtai jau senokai išsiklibino, daugybė taisyklių ir reikalavimų reiškia, kad gyvų susitikimų mažai, o aš ir toliau viską darau žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Štai ir šiandien (birželio 10 d.), kai žmonija gadins akis stebėdama eilinį Saulės užtemimą, aš jas gadinsiu žiūrėdama į posėdžiaujančių kolegų veidus ekrane. Ekranas ir yra ta juodoji skylė, susiurbianti seniai matytus, ištęstomis asteroidų orbitomis keliaujančius pažįstamus, konfliktų meteoritus ir virusų dulkes – visa tai, kas gali ištikti su kuo nors gyvai susitikus. Gyvenimas kaip niekad saugus, bet netekęs įvykių. Jei niekur nereikia eiti, tai ir neinu, nes tvoromis, vartais ir užkardais izoliavus kiemus, dingo „Vilniaus pokerio“ labirintas. Liko vos kelios mintinai žinomos gatvės, kuriose gali nutikti tik susidūrimai su dviračiais ir paspirtukais. Nė nepajunti, kaip, vengiant šizofreniško grėsmės ir nuobodulio mišinio, pasaulis susiprojektuoja vaizde pro langą. Beje, ten – šis tas jau kurį laiką po truputį – vyksta.
Ką tik baigė dengti jau ketvirtą stogą. Pačią pirmąją, dar antraisiais ar trečiaisiais krizės metais, remontavo sinagogą, kurios stogo pilkąją sovietinę skardą nuplėšė vėjas. Kampinio namuko stogo remontą dengė kasmet ištikimai sužaliuojanti aplaužyta liepa – tik pamačiau, kad paryškėjo raudona. Po poros metų statomo daugiabučio kranas draugiškai kėlė ilgą kaip lėktuvų danguje paliekamas takas karnizą ant savo šimtamečio aristokratiško kaimyno stogo. O per visą ką tik praėjusį pavasarį iš naujo uždengė namuką, kuriame lyg kokie pogrindininkai tebegeria alų „Dėvėti“. Pavydžiai stebėjau ir net fotografavau kiekvieno stogo dengimo eigą. Tarsi norėčiau išmokti. Juk turiu priežastį – vaikščiodama po kambarius vis kliudau voneles ir dubenis, surenkančius tirpstančio sniego ir lietaus vandenį. Jau lyg ir išmokau, nes procedūra visada ta pati, net nuobodžiai. Pirmiausia nulupama senoji skarda ar čerpės, kartais ne ištisai, po stačiakampį. Atsiveria stogo „grobai“ – medinės sijos, ant kurių viskas laikosi. Jos juodos, nes stogai ilgą laiką buvo kiauri. Bet gyvi ir kvietė akis važinėtis išklypusių, vienur pažaliavusių, kitur parudavusių čerpių peizažu.
Kol statybininkai ardo stogo karkasą ir mėto gegnes į gelmę namo viduje, miestas prakiūra.
Kol statybininkai ardo stogo karkasą ir mėto gegnes į gelmę namo viduje, miestas prakiūra. Vietoje aklinos plokštumos matau langus kitoje gatvės pusėje. Paveikslų kolekcininko žmona valo sietyno krištolą. Budistų centre kažkas muša būgnelį – tai jį kartais girdžiu rašydama. Tuo metu kieme vaikas brenda į balą ir iš vidurio pasiima ten plūduriuojantį plastikinį butelį. Akimis paieškau tėvų – nėra. Tarsi būtų ne šie laikai, o koks praeito amžiaus aštuntasis dešimtmetis, kai niekas netrukdė rudoje kaimo keliuko baloje kiauras dienas statyti dambas, kasti kanalus ir plukdyti laivus. Tiesa, mano balos vanduo buvo rudas nuo molio, o čia – nudažytas naftos produktų vaivorykštėmis. Vaikas buteliu pasisemia vandens ir nusineša kažkur už kadro.
Properša netrukus užsitraukia naujomis čerpėmis. Tada belieka detalės. Reikia užmūryti išbyrėjusių plytų paliktas kaminų skyles, juos nutinkuoti ir nudažyti, pakeisti vidines įmovas, apkalti skarda tą vietą, kur kaminai panyra po stogu, aptaisyti jų viršų, stogo keterą papuošti čerpių takeliu. Nė nepamatau, kaip virš naujo lietvamzdžio atsiranda niekada čia nebuvęs elementas – tvorelė. Viskas, balandžių nuspardytų stogų akiratyje nebeliko, tik lygios raudonos plynės. Tobulos ir neįdomios. Vienintelis akies vertas stogas kvartale – virš manęs. Už manęs – tik interneto juodoji skylė. Ir vėl niekas negali atsitikti.
Plaudama keletą dienų čia besikaupusius indus galvoju apie tai, kad tekstuose, kaip ir planetose, be negerų įvykių negali atsirasti gyvybė.
Plaudama keletą dienų čia besikaupusius indus galvoju apie tai, kad tekstuose, kaip ir planetose, be negerų įvykių negali atsirasti gyvybė. Bet ir įvykiai jos negarantuoja. Dar reikia stebuklo, Dievo piršto, tirštos molekulių sriubos, mutacijų, nukrypimų, atsitiktinumų, pažeidimų. Švarūs puodeliai persikelia iš kriauklės ant viršutinės lentynos, bet vietos dar yra. Iš svetainės atsinešu dvi vazas, kuriose nuleidę nuplikusias galvas atkakliai stovi gvazdikai ir tulpės, gauti dar Motinos dieną. Viskas pasiskirsto į savo vietas: kas į šiukšlių dėžę, kas į kanalizaciją, kas ant lentynos. Pasaulyje įsivyrauja tvarka. Į galvą kažkas trinkteli. Pajuntu tik netikėtumą. Stogas? Ne, lentyna. Po visas grindis ir stalviršius pažiro puodeliai ir vazos. Nė nemaniau, kad jų materija gali užimti tiek ploto. Vieni sugurėjo į rudus ar baltus kubelius, kitų dar atpažįstamos skeveldros stirkso tai šen tai ten lyg paminklai ryto ritualams, pašnekesiams ir pobūviams. Nė kiek nepažeistas ant šono guli tik Aistės dovanotas puodelis su violetinėmis gėlytėmis ir užrašu: „ЛФЗ / MADE IN USSR“. Iš plaukų išsiimu rudą šukę. Ji nesužeidžia.
Tą staigios entropijos akimirką dabartis tiesiog akivaizdžiai virto praeitimi – ką tik buvau galimai begalinėje dabarties trukmėje, kur nebus pertrūkių, nes kas rytą pilsiu kavą arba į puodelį su geltonu katinu, arba į visiškai baltą su reljefiniu ornamentu, o jei jų abiejų nerasiu, tai dar yra nelabai mėgstamas baltas riestais kraštais, o į kitus nepilsiu niekada.
Pesimistinė Merfio dėsnio versija pasitvirtino, ir manojoje iki buto susitraukusioje planetoje atsirado gyvybė.
Staiga pasikartojimų trukmę nukirto krytis ir dūžis. Padalijo laiką į prieš ir po, kai tas „po“ dar nenuspėjamas, ten yra šiek tiek neaiškumo ir galimybių (ar kas nors pataisys lentyną, kokie puodeliai atsiras vietoje šių?), o „prieš“ ėmė pulsuoti virtualiais įvykiais. Šukes šlaviau, siurbiau, bet didesnes kėliau ir vis ką nors prisiminiau. Keista: kiekvienas indas su kuo nors susijęs, bet kol jis leidžiasi pripildomas, keliamas prie lūpų, išplaunamas, dedamas į lentyną, tos sąsajos beveik neiškyla sąmonės paviršiuje. Per tą sklandžiai vykstantį kasdienybės procesą laikas praslenka nepastebėtas ir net nespėja šmėkštelėti jokia mintis – pakeliu kavos sklidiną puodelį, bet nieko neįvyksta. Padedu – irgi nieko. O dabar pakėlimai ir padėjimai sukapojami praeities vaizdinių staccato. Prieš dėdama šituos prisiminimų kiaukutus į popierinį parduotuvės maišelį turiu su kuo atsisveikinti. Pesimistinė Merfio dėsnio versija pasitvirtino, ir manojoje iki buto susitraukusioje planetoje atsirado gyvybė. Laikinai ištrūkau iš juodosios skylės zonos orbitos.
Pakeliu pailgo tamsiai rudo puodelio su kreminiu vidumi torsą. Ąselės nudužusios kaip Milo Veneros rankos. Žodis „Lesvos“ ant jo užrašinėtas skirtingais šriftais ir spalvomis. Tai – lauktuvės iš Lesbo salos. Iš šio puodelio vakarais gerdavau žemuogių arbatą ir kaskart dingtelėdavo, kad raudona jos spalva tinka salos koncepcijai. Juk ji – lesbiečių Meka. Puodelį dovanojusi draugė ten ne tik galėjo, bet ir būtinai turėjo nuvažiuoti. Kiek tame pasakojime apie Sapfo santykius su mergaitėmis tiesos, o kiek melo – kas žino? Jokių patvirtinančių duomenų nėra, tik kalbos praėjus dešimtmečiams po jos mirties, tik jos palikti himnai meilei, kuriuose galbūt kažkas užkoduota. Bet ir puodelis atkakliai skleidžia žinią: Lesvos, Lesvos, Lesvos, LESVOS, L e s v o s. Turbūt jo kartojamas žodis jau seniai skverbėsi į mano pasąmonę, tapo faktu ir jau nebesusikalbu su praeityje pasiklydusiais niurgzliais. Lesbo salos idėja tapo netrikdančia kasdienybe. Tikriausiai tokia ir buvo draugės intencija.
Stiklinio cilindro likutis aštriais dantimis tikrai priešinsis bet kokiam bandymui į buvusią vazą dar kada nors merkti gėles, nors dar fiziškai būtų įmanoma. Neprisimenu, kas ją padovanojo. Tai buvo per daug seniai. Bet žinau, kad kokį dešimtmetį ją naudojau ne pagal paskirtį. Kai vaikai buvo maži, restoraną tekdavo pasidaryti namie. Vyras pagamindavo meksikietišką čilį, o aš kepdavau tortilijas. Reikėdavo itin plonai iškočioti kukurūzų lakštus. Medinis kočėlas kaipmat aplipdavo tešlos gabaliukais ir pridarydavo skylių. Reikėjo lygesnio paviršiaus. Kartą išbandžiau šitą vazą – nė vienos skylutės! Taip ir kočiojau ja viską, o per gimtadienius į ją merkdavau gėles. Daugiafunkcis minimalizmas. Dabar tektų atkurti du praradimus vietoje vieno, tik kad nebėra kam kepti tortilijų.
Tokie buvo laikai – temperatūra ir kosulys nebuvo priežastis išsisukti nuo pažintinės kelionės su studentais po šiaurės Lenkiją.
Štai žydro puodelio šonas. Paskutinį kartą apžiūrinėju angelą – dangumi skriejantį berniuką su mėlynais taškuotais marškinėliais, žaliais šortais ir raudonais batukais. Tiesą sakant, įsižiūriu į jį pirmą kartą. Jis skrieja užsimerkęs, už nugaros laiko žvaigždę, debesys jam piešia širdį. Šukėje perskaitau ir žodį: „Patryk“. Tiesa, P jau nuskilusi. Pirkau šį puodelį Gdanske, nes reikėjo į ką nors įsipilti karšto vandens, kad turėčiau kur ištirpdyti miltelius nuo karščiavimo. Net nežiūrėjau, ką perku, tik kad būtų pigus ir pakankamai didelis. Tokie buvo laikai – temperatūra ir kosulys nebuvo priežastis išsisukti nuo pažintinės kelionės su studentais po šiaurės Lenkiją. Niekas nebūtų supratęs tokio lepumo. Ir niekas nebijojo apsikrėsti – kosėjau iš krūtinės gelmių, riaumojau ir šnarpščiojau, kartais neišgirsdama bendrakeleivio pasakojamų anekdotų kulminacijos, bet vis tiek juokiausi kosuliu. Simptomus pajutau dar Lietuvoje, ir kai sustojome degalinėje prie sienos, užėjau į vaistinę. Sakau – sergu, ką daryti? Vaistininkė duoda „Theraflu“: „Šitie tikrai veikia.“
Gdanske mus apgyvendino vienuolyne. Turėjau atskirą celę pastogėje. Rūsyje įkurtoje valgykloje radau arbatinuką, bet nė vieno puodelio. Taip ir atsirado tas Patrikas mano kolekcijoje. Tik dabar supratau, kad jis man priminė sūnų, tada nenoromis paliktą su seneliais. Jis irgi skraidydavo užsimerkęs.
Jau kitą dieną basčiausi po Gdanską ir stebėjausi lenkų užmoju atstatyti per karą sugriautą vokišką senamiestį iki durų rankenėlių.
O vaistai tikrai veikė. Jau kitą dieną basčiausi po Gdanską ir stebėjausi lenkų užmoju atstatyti per karą sugriautą vokišką senamiestį iki durų rankenėlių. Paskui važinėjome po aplinkinius miestelius užeidami į bažnyčias ir muziejus. Mačiau tikrą Gutenbergo spausdintą Bibliją – milžinišką knygą po stiklu. Mačiau paauksuotą Joną Paulių II. Fromborke lipau į bokštą, kurio tuštumoje lėtai siūbavo Foucault svyruoklė.
Atsidūrusi viršuje mėginau įsivaizduoti, kaip toje pat vietoje XVI amžiaus pradžioje į mūsų bendrą jūrą žvelgia Mikołajus Kopernikas. Bet jam rūpi ne jūra, nebent tiek, kiek jos horizontas padeda matuoti dangų. Jis rašo veikalą, kurio – žino – niekas nesupras. Daug paprasčiau pasauliečius įtikinti teiginiu apie pinigus – kad „blogi išstumia gerus“. Tą tai visi iškart supranta ir vadovaujasi iki šiol. O štai, kad kasdien dangumi keliaujanti Saulė iš tikrųjų stovi vietoje ir aplink ją sukasi Žemė bei kitos planetos, yra per daug keista. Neįsivaizduojama ir nesuderinama su sveiku protu. Bet jo instrumentai tai rodo ir jis turi tai parašyti. Popiežių jam pavyks įtikinti, bet, praėjus porai dešimtmečių po jo mirties, bažnyčia jo pasaulio viziją paneigs, o knygą uždraus. Turbūt dėl to buvo ir pamirštas jo kapas Fromborgo katedroje. Bet mes pataikėme ten atvykti kaip tik laiku – ką tik genetiniais tyrimais buvo įrodyta, kurie kaulai – Koperniko. Jis buvo antrą kartą iškilmingai palaidotas.
Kraudamasi lagaminą kelionei namo padėjau puodelį su Patriku ant stalo. Bus į ką įsipilti vandens kitiems šitos celės gyventojams. Bet supratau, kad nebegaliu su juo išsiskirti. Tas Patrikas – šiek tiek ir Kopernikas.
Įvykiai irgi nusidėvi, pertrūkiai užsitraukia. Atsitiktinumo neprisišauksi, ir kažin ar norėčiau.
Užteks. Kitų puodelių istorijos ne tokios ryškios. Tik neišaiškinami blyksniai, jau tolstantys ir nebereikalingi. Įvykiai irgi nusidėvi, pertrūkiai užsitraukia. Atsitiktinumo neprisišauksi, ir kažin ar norėčiau. Kur kas labiau noriu vėl rytais gerti kavą, lyg nieko nebūtų įvykę ir net negalėtų įvykti. Tai – tarsi begalinis laikas, kai nėra neįgyvendintų sumanymų ir neįvykdytų užduočių, nėra skolų ir grasinimų, nėra nepavykusių santykių, nėra ir pavykusių, nėra kaimo, nėra ir miesto, nėra tradicijų ir progreso, nėra nei entropijos, nei visatos centro. Tada niekas negali atsitikti, nes nėra ir laiko. Nėra ir puodelių. Dabar juos vis dar išryškina ką tik išdaužta tuštuma ir dylančios istorijos. Bet kai atsiras nauji, jų vėl nebus.
