Leidyklos „Alma littera“ išleistame romane – „Prisirpusios senmergės išpažintis“ – Zosę Ilganosę sukūrusi žinoma žurnalistė Agnė Pačekajė parodys kiek kitokią jos pusę. „Skaitytojams bandau perteikti idėją, kad moteris, net jei ji vieniša per ilgai, neturėti būti su pirmu pasitaikiusiu“, – užsimena pati autorė.
Knygoje gerai pažįstama Zosė išsiskleidžia lyg bijūno žiedas. Tai – geriausia proga susipažinti su veikėja ir tiems, kas iki šiol apie ją nieko negirdėjo. Skaitytojai sužino Zosės Ilganosės praeities nuoskaudas ir patyrimus, šeimos paslaptis, į eilę išsirikiuoja geriausi draugai, bandantys tarsi velnią iš Zosės išrūkyti senmergiavimą, į areną įžengia ir jai rūpintys vyrai. Rašydama Agnė Pačekajė stengėsi, kad nostalgiškus moteriškus pafilosofavimus keistų nuotykiai ir taip be galo. Taip pat autorė atskleidė, kad sunkiai „draugauja“ su romanais, kurie ima rutuliotis tik perskaičius trečdalį knygos. Taigi, knyga apie Zosę – vientisas potyrių ir žygdarbių koncentratas.
Dramatiškas, juoku springti priversiantis meilės romanas pasakoja apie iliuzijų pasaulyje sklandančią drąsuolę senmergę Zosę Ilganosę, kurios patiriami nuotykiai ir nusivylimai – artimi kiekvienam skaitytojui.
„Dauguma Zosei nutikusių dalykų – fantazijos vaisius, bet aš vadovaujuosi principu, kad rašytojui reikia: a) Visada klausytis, ką pasakoja kiti žmonės ir b) Kartais pačiam įsivelti į nuotykius. Pavyzdžiui, dėl vieno skyriaus tris kartus ėjau į prastos reputacijos diskoteką „Kam per trisdešimt“ pavojingame Vilniaus rajone. Vieną kartą dėl manęs susiginčijo ir kone susimušė du pagyvenę vyrai, kitą kartą mane tualete užpuolė „konkurentės“ – cheminiais sušukavimais ir kilometro ilgio nagais nervingai mosikuojančios labai pagyvenusios moterys. Trečią kartą vienas nemalonus tipas ėmė reikalauti pirkti kontrabandinę degtinę, įtikinėjo, kad ši prekė galėtų būti puiki dovana giminaičiams Kalėdų proga. Taigi, kartais tai, kas įvyksta realybėje, net aplenkia rašytojo fantaziją“, – Zosės nuotykius knygoje įkvėpusius įvykius prisimena A. Pačekajė.
Pasak autorės, Zosės tekstų žurnaluose nepraleisdavo ir vyrai, o kai kurie net rašė laiškus, kartodami – „Zosė juokauja riebiai kaip vyras. Gaila, kad realiame gyvenime nėra tokių sveikai situacijas suprantančių saviironiškų moterų“. A. Pačekajė atsakydavo jiems, kad tikrai yra, bet jos kažkodėl išteka gerokai vėliau už išlaikytas santūrias moteris, taikančias puikią taktiką – verčia kvatotis iš vyro sąmojų. Anot rašytojos, vienatvės tema, aštriai, su sveiku humoru ir tuo pat metu skaudžiai paliečiama jos romane, dažnai tampa piktų žmonių poelgių kaltininke.
„Skaitytojams bandau perteikti idėją, kad moteris, net jei ji vieniša per ilgai, neturėtų būti su pirmu pasitaikiusiu. Neturėtų ir tikėtis, kad tas, kuris paskambina kartą per mėnesį, ją galiausiai ves. O galų gale suvoktų, kad idealus vyras yra ne tas, kurio trokšta visos. Vyras turi tikti tau ir taškas. Ir tai pakankamai rimta tema. Daugybę piktų poelgių žmonės padaro, nes jaučiasi vieniši. Beje, gyvenimas su netinkamu žmogumi – irgi vienatvė“,– apibendrina A. Pačekajė.
Knygą „Prisirpusios senmergės išpažintis“ parašiusi Agnė Pačekajė – žinoma Lietuvos žurnalistė ir knygų „Lieknėjimo biblija“ bei „Gražuolių klubas“ autorė, kuriai gyvenime nuolat nutinka istorijų verti dalykai.
