Literatūrologės, literatūros kritikės Jūratės Čerškutės paklaustas, kodėl knygai duotas pavadinimas „Dirbtinis kvėpavimas“, A.Marčėnas pasakojo, kad eilėraščiai, kaip ir knygų pavadinimai, dažnai nebūna racionalūs.
„Kai rašai knygą, tokiu metu į galvą vis ateina koks nors pavadinimas. Ir išeina. O kitas ir pasilieka. Štai šis ir pasiliko. Galvoju, kad gal koks dirbtinio kvėpavimo laikas atėjo“, – kalbėjo A.Marčėnas.
Pasak jo, knygoje dirbtinis kvėpavimas daromas ne literatūriniam herojui, bet būtent literatūrinis herojus daro dirbtinį kvėpavimą mirštančiai XX amžiaus poezijai.
A.Marčėnas knygos pristatyme sakė nejaučiąs kūrybinio nuovargio ir vis dar kelia sau naujus uždavinius – ieško naujų formų, žaidžia su sintakse.
„Man nelabai įdomu rašyti, ką moku. Gyvenimas yra toks, kad visą laiką kažko mokaisi. Tuoj nersiu į vaikystę – ten dar labiau ko nors pasimokysiu“, – juokavo poetas ir pridūrė, kad su laiku pamiršta savo kurtas eiles.
„Poezijoje pamiršti yra naudinga. Norint parašyti gerą eilėraštį – reikia viską pamiršti“, – sakė Nacionalinės premijos laureatas.
Knygos „Dirbtinis kvėpavimas“ pristatyme autorius teigė, kad publikuojami eilėraščiai parašyti seniau – prieš keletą metų. Dėl to jis prisipažino šiek tiek per ilgai delsęs, bet knyga galų gale pasirodė.
„O kuo kvėpuoja pats Aidas Marčėnas?“, – provokuojamai, žvelgiant į knygos pavadinimą, poeto klausė J.Čerškutė.
„Tuo pačiu, kuo ir čia susirinkę žmonės. Kaip pilietis vienaip, kaip poetas – kitaip. Svarbu, kad kvėpuoja“, – šypsojosi A.Marčėnas ir žvelgė į sausakimšą salę.
Pasak poetą kalbinusios literatūros kritikės J.Čerškutės, ši A.Marčėno knyga, lyginant su anksčiau išleista knyga „Viename“, jai pasirodė ramesnė, tylesnė, melancholiškesnė.
„Nežinau, negaliu pasakyti, kokia ji yra. Kokia parašyta, tokia ir yra. Aš nenoriu, kad mano pavardė būtų linksniuojama. Norėčiau, kad knyga gyventų savo gyvenimą ir mane paliktų ramybėje“, – dėstė poetas ir pridūrė, kad mielai sutiktų knygą išleisti 10 egzempliorių tiražu ir jį išdalinti draugams.
Tuo pačiu metu jis šypsodamasis žvelgė į knygą išleidusios leidyklos „Apostrofa“ vadovę Giedrę Kadžiulytę. Tai pirma A.Marčėno knyga kitoje leidykloje – anksčiau jo kūrybą leido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Pats poetas pasakojo, kad jau anksčiau buvo pažadėjęs G.Kadžiulytei knygą.
Knygos pristatymo metu poetas pasakojo, kad atspausdinus knygą leidyklos „Apostrofa“ vadovė jį su tuo pasveikino, tačiau jis pats nematęs, kuo reikia džiaugtis.
„Kada aš paskutinį kartą džiaugiausi savo knyga? Labai seniai. Tai gal buvo tada, kai po ilgo laiko išėjo knyga „Dulkės“, – atviravo poetas, prisiminęs dar 1993 metais išėjusią knygą.
Pasak jo, kurti poezijos knygą, atrinkti jai eilėraščius – yra džiaugsmas. Tačiau jis atslūgsta, kai knyga pasirodo.
„Nesinori tuomet visko perrašyti?“, – klausė J.Čerškutė.
A.Marčėnas atsakė, kad visko perrašyti tuomet nesinori, tačiau mesti kai kuriuos eilėraščius į šoną – norisi labai.
„Pastebėjau, kad mano skaitytojams patinka eilėraščiai, kurie man nepatinka. Tai aš išmesčiau juos ir pasilikčiau tuos, kurie man patinka“, – šypsojosi poetas ir priminė, kad pirmiausia jis kuria sau.
„O ar vieną dieną, kai Aidas Marčėnas suvaikės, jis nepradės rašyti dainų tekstų?“, – klausė viena poeto kūrybos gerbėja.
„Jis jau suvaikėjęs“, – juokėsi poetas.
Pasak jo, rašyti dainų tekstus yra sunku, beveik neįmanoma, nes jis pats rašąs poeziją pirma sau, o ne kitiems.
„Rašyti sau dainų tekstus, neturint klausos, nebūtų protinga“, – juokėsi poetas, bet pridūrė, kad kai kurie bardai bando jo kūrybą paversti dainomis, bet jiems nelabai sekasi.
