Anksčiau „15min knygos“ studijoje viešėjęs Marijonas Mikutavičius prisipažino: kuomet jau neturi vilties rasti įdomią knygą – skambina A.Puklevičiui ir prašo patarimo. O Paulius Ambrazevičius su Ingrida Šimonyte neslėpė – šis žmogus gali kalbėti Šveiko citatomis, mat šis Jaroslavo Hašeko kūrinys A.Puklevičiui yra knygų knyga.
O kokias knygas mėgsta skaityti A.Puklevičius? Kaip jis iš tūkstančių kūrinių išsirenka geriausius? Ar lietuviai pajėgūs sukurti pasaulinio lygio bestselerį?
Apie tai ir dar daugiau kalbėjome su A.Puklevičiumi, kurį pavadinau Šveiko fanatiku: o kaip kitaip, jei iki pabyrėjusių knygų lapų suskaitytos trys Šveiko knygos, o elektroninėje skaityklėje yra ne tik lietuvių, bet ir anglų, čekų, vokiečių ir rusų kalbomis išversti šios knygos vertimai?
Visus specialius 15min reportažus apie knygas galite rasti čia, o jei ieškote patarimų skaitymams, čia rasite naujausių knygų apžvalgas.
O dabar kelkimės į pažintį su A.Puklevičiumi.
– Kaip gimė jūsų susidomėjimas knygomis?
– Skaitymo malonumą ir knygas atradau labai anksti, keturių metų. Kai mano tėtis perskaitė kažkokiame žurnale, kad Anglijoje vaikai pradedami mokyti skaityti labai anksti, jis pasakė – o kodėl mes negalime? Tada jis išsitraukė kažkokį elementorių, pradėjo mokyti mane skaityt. Man tuo metu sekėsi gana sunkiai, nes aš raides greitai išmokau, skiemenis irgi, tačiau iš skiemenų žodžio nesudėliodavau. Pavyzdžiui, žodis „rasa“ skiemenimis „ra“ „sa“, man visas žodis – „sa“.
Po to aš darželyje papasakau tokią istoriją, kad tėvas man pasakė: durnas, nieko tu neišmoksi. O aš atsisėdau po stalu ir išmokau skaityti. Na, čia tokia legenda.
Vėliau darželyje, kai auklėtojoms nusibosdavo, aš turėjau pasakas vaikams skaityti, o jie rėkdavo, kad per greitai skaitau.
– Kokias knygas tuomet skaitydavot?
– Vaikystėje, ko gero, tą patį, ką ir visi. Iš pradžių pasakas vienu ypu, nes būdavo serija įvairiausių šalių pasakų. Po to Astrid Lindgren. Savaime suprantama – Markas Twainas su Hekalberiu Finu ir Tomu Sojeriu, Thomas Mayne'as Reidas, Jamesas Fenimore'as Cooperis, Karlas May'us, Jules Verne'as.
Dažniausia aš vadovaujuosi vertinimais, kuriuos perskaitau arba „Goodreads“, arba „Amazon“.
Žodžiu, indėnai, piratai – visa ta lengvoji literatūra.
– O kokias knygas dabar mėgstate?
– Dabar aš skaitau trejopas knygas. Vieną aš vadinu popsu. Tai yra poilsis. Poilsis man dažniausia būna arba istoriniai detektyvai, arba tie vadinamieji tamsieji detektyvai. Gali būti skandinavų detektyvinė literatūra arba klasikinė – kaip amerikiečių Raymondo Chandlerio ir Dashiello Hammetto. Taip pat skaitau daug tiek istorinių, bet ne grožinių, o dokumentinių istorinių knygų, tiek mokslo populiarinimo knygų. Ir trečia yra tai, ką pasiseka į rankas pačiupti iš vadinamosios rimtosios literatūros, tos tikrosios beletristikos. Mažiausiai skaitau, ko gero, poezijos.
– Šioje studijoje Marijonas Mikutavičius pasakojo, kad kuomet nebeturi vilties rasti įdomią knygą, skambina jums ir klausia patarimo. O kaip skaitymui knygas renkatės jūs?
– Dažniausia aš vadovaujuosi vertinimais, kuriuos perskaitau arba „Goodreads“, arba „Amazon“. Per ilgą laiką taip atsirenki knygas vertinančius žmones, kurių skonis panašus į tavo. Ir jei jis rekomenduoja knygą, kurios žanras tau iš karto patiko ir tuo žmogumi pasitiki, čiumpi knygą ir labai retai nusivili. Nors kartais būna, kad nuomonės apie knygą ir skiriasi.
– Kokias geriausias penkias perskaitytas knygas išskirtumėt?
– Jei man užduotų klausimą išrinkti dvidešimt knygų, būtų lengviau. Iki penketuko susiorientuoti sunku, ir kai pradedu apie jį galvoti, suprantu, kad esu labai banalus, nes dažniausia miniu tas pačias knygas. Bet, ko gero, jos ir yra pačios geriausios ir įstrigusios.
Vietomis neskirstykime, bet tai būtų Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Ericho Maria Remarque'o „Trys draugai“, taip pat Milano Kunderos „Nepakeliamas būties lengvumas“, žinoma, Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, kuri yra knygų knyga, ir dar galbūt Gabrielio Garcia Marquezo „Šimtas metų vienatvės“.
– Kokių knygų negalite skaityti?
– Negaliu pakęsti savęs tobulinimo knygų. Išskyrus tų, kurios yra labai siauros, profesinės. Pavyzdžiui, 100 skaitmeninės rinkodaros paslapčių ir panašiai. Tai knygos, skirtos siaurai specializacijai ir padeda išsiaiškinti, kaip reikia naudotis vienu ar kitu resursu. Šias aš galiu prisiversti skaityti. Bet tų, kaip tapti laimingu arba kaip tapti turtingu, aš visiškai negaliu pakęsti.
Taip pat žanras, kuris yra reikalingas ir be galo populiarus – tai meilės romanai. Klasikiniai meilės romanai apie karžygį, atvažiuojantį baltu mersedesu. Šių irgi nesuprantu.
Po to siaubo romanai. Netgi to paties Stepheno Kingo, kurio siaubo romanai man labiausiai patiko, – juose turbūt mažiausiai siaubo elementų arba tas siaubas grynas psichologinis, o ne apie atšipusiais dantimis perplėšiamas žarnas ir panašius dalykus. Šitie žanrai man, ko gero, mažiausiai įdomūs.
Negaliu pakęsti savęs tobulinimo knygų. Išskyrus tų, kurios yra labai siauros, profesinės.
– Bene visi pašnekovai šioje studijoje mini Šveiką. Kuo jis toks ypatingas?
– Man tai daugiau ne personažas, bet nepaprastas pasakojimo būdas, kur gali knygą atsiversti nuo bet kurios vietos ir visuomet rasti gyvenimišką situaciją, pamokymą, iš kurio gali išsitraukti moralą sau ir tą moralą pateikti su tokiu padažu, kad visi kvatosis, juoksis. Ir svarbiausia, kad man bus juokinga skaitant jį kad ir šimtas trisdešimt penktąjį kartą.
– O pamenat, kiek kartų skaitėt?
– Ne, tik žinau, kad iki subyrėjusių puslapių esu suskaitęs gal kokius tris šveikus. Bet dabar dar turiu ir elektroninį variantą – angliškai, vokiškai, čekiškai, rusiškai ir lietuviškai.
– Šveiko fanatikas.
– Ne tiek, kad fanatikas. Kai kurių vertimų, aš žinau, kad neperskaitysiu. Ką aš ten čekiškai perskaitysiu?
– Esate dažnas viktorinų dalyvis. Ar joms besiruošiant specialiai tam renkatės ir literatūrą?
– Vienu metu, kai turėdavau klausimus ruošti, turėjau knygų apie įdomius dalykus, bet šiaip tai viską galima rasti mokslo populiarinimo knygose.
– Feisbuke vis pajuokaujate apie knygas. Pavyzdžiui, apie kokią vagystę sakote: štai kad taip knygas vogtų, arba kalbėdamas apie „Lidl“ eiles juokiatės, kad tokiose eilėse prie knygų žmonės galėtų stovėti. Tad kaip sudominti skaitymu?
– Aš nedarau didelės tragedijos, kad žmonės mažiau skaito, nes tai yra dėl daugybės priežasčių. Pirma, tai didžiulis informacijos kiekis, kuris atakuoja kiekvieno smegenis, ausis ir visus kitus jutiklius.
Aš labiau išskirčiau, kad svarbiau ne knyga kaip skaitymo forma, bet turinys – koks turinys žmogų pasiekia ir kaip jis tą turinį naudoja. Ar jis tą turinį gaus skaitydamas knygą, ar žaisdamas žaidimą, ar dirbdamas prie kokios nors programėlės, ar žiūrėdamas filmą arba serialą, tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad turinys būtų kokybiškas, kad jis ne tik duotų žmogui įspūdžius, bet ir šiek tiek pakrutintų jo fantaziją, kad ji pati įsijungtų.
Aš nedarau didelės tragedijos, kad žmonės mažiau skaito, nes tai yra dėl daugybės priežasčių.
Knyga man dėl to labiau patinka už kitus dalykus, nes aš ją skaitydamas nesu niekieno varžomas – aš nesu varžomas nei režisieriaus matymo, nei serialo biudžeto, nei žaidimo kūrėjų techninių galimybių. Aš galiu įsivaizduoti absoliučiai viską, ką parašė autorius, taip, kaip aš noriu.
Norėtųsi, kad žmonės, kurie net neturi laiko knygoms, bet turi laiko kitiems dalykams, irgi neimtų to dalyko kaip vartotojai be atsakomojo ryšio. Kad jie pasistengtų, jog šita istorija, kuri jiems buvo papasakota vienu ar kitu būdu, pažadintų pasakotoją jame pačiame. Tai yra svarbiausias, man atrodo, bet kurios kūrybos siekis ir jos tikslas.
– Esate parašęs du politinius trilerius – „Keturiolika „Restitucijos“ dienų“ (1998 m.), „Sėkmės mokestis“ (2002 m.). Nepasigendat tokio žanro lietuvių kūryboje?
– Anksčiau buvau didelis tokių trilerių mėgėjas. Tomą Clancy galėdavau gal ir ne mintinai cituoti, bet kai kurias jo knygas esu ne vieną, ne du ar keturis kartus perskaitęs. Ir visada maniau, kad tai yra žanro etalonas.
Pastaruoju metu kažkaip tas žanras mažiau pradėjo imponuoti. Galbūt dėl to, kad senstu – tada pradedi kiekvienoje istorijoje ieškoti ne tik siužeto, bet ir personažo, kiek tai atspindi tave, tavo aplinką, fantazijas ir lūkesčius. O tokiuose trileriuose į priekį dažnai varo tik siužetas ir noras sužinoti, kas bus už kito posūkio.
Gal dabar ir pats nerašyčiau trilerio, nes jie išties negrabiai sukalti. Tuomet mokėjau ne taip rašyti kaip dabar. Ir nelabai pasigendu, kad kiti nerašo.
Išties aš norėčiau, jog lietuviai rašytų visus įmanomus žanrus, net ir tuos pačius meilės romanus. Bet kiek rašo, tiek turbūt yra ir paklausos, tiek yra žmonių, kurie jaučiasi patogiai tokiame žanre.
– Tuomet rašėte prisidengęs Aido Pelenio slapyvardžiu. Kodėl?
– Puklevičiaus pavardė, lyginant su vardu, yra per ilga ir ant viršelio atsiranda raidė „č“, kuri trukdo maketuoti. To tada aš dar nežinojau. Bet kai padirbau žurnale „FHM“ ir „Playboy“, iš savo dizainerio žinojau, kad prakeiksmas yra, kuomet ant viršelio yra „č“, „ž“, „ų“ ir t.t. Tai visos tos raidės, kurios išskaido vaizdą iš eilutės.
Bet to, skamba literatūriškiau – Pelenis. Galų gale, tai buvo mano prosenelio pavardė.
– O šiuo metu irgi ką nors kuriate?
– Jau bijau prisikalbėti, kiek aš rašau, nes jau prisikalbėjau, kad tą knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą išleisiu karo pradžios minėjimui, kas įvyko prieš dvejus metus. Po to buvau pasakęs, kad ją išleisiu Somos mūšio šimtmečiui, bet jis jau vyko šiais metais. Tai dabar turiu kitą orientyrą – 2018 metų lapkričio 11 dienos 23 val. 11 minutę – kada ir baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Šią idėją vis stumiu į priekį ir rašau, o kadangi dar turiu porą metelių, dabar jau realistiškai žiūriu, kad turėčiau pabaigti.
Po to dar tarsi žymiuosi pastabas, žymiuosi idėjas siužetui kitai grožinei knygai, kurią norėčiau pabaigti. Dar viena leidykla spaudžia, kad aš surinkčiau visas tas nesąmones, kurias aš dedu į feisbuką. Ypač tuos ilgesnius postus ir išleisčiau atskira knyga. Gal ir tai reikės padaryti. Ir šiuo metu su kolegomis dar dirbu prie poros scenarijų pilnametražiam filmui.
Išties aš norėčiau, jog lietuviai rašytų visus įmanomus žanrus, net ir tuos pačius meilės romanus. Bet kiek rašo, tiek turbūt yra ir paklausos, tiek yra žmonių, kurie jaučiasi patogiai tokiame žanre.
– Ar lietuviai pajėgūs sukurti pasaulinio lygio bestselerį?
– Pažiūrėkime į tokią šalį kaip Islandija. Nekalbame apie tai, kad kas dešimtas islandas yra parašęs knygą. Nekalbėkime ir apie tai, kad ten yra bent penki detektyvų autoriai, kurie yra išbuvę „New York Times“ bestselerių sąraše – dešimtuke – ne vieną, dvi ar tris savaites. Tad jei gali viena maža tauta, kodėl negali kitos?
Mums gal kiek trūksta retrospekcijos, žiūrėjimo į save. Mes esame šiek tiek paviršutiniškesni negu skandinavai. Nors turime ir originalių pavyzdžių. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – yra labai originalus istorinio romano pavyzdys. Tikrai nestandartinio.
Aš tikrai manau, kad galime parašyti bestselerį, bet klausimas, ar jis tokiu taps? Čia yra kita medalio pusė – reikia 1 procento darbo ir 99 procentų sėkmės: tave ar tavo rankraštį turi pastebėti agentas arba po tavo nacionalinės sėkmės turi pastebėti kitos leidyklos ir sakyti: surizikuokime.
Pavyzdžiui, Oliveris Potzschas, kurio istorinių detektyvų serija yra mano viena mėgstamiausių. Jis irgi buvo išleistas tik Vokietijoje ir tada žmonės pamatė, kad jei Vokietijoje, didelėje šalyje, jis mėgaujasi didele sėkme, kodėl jo knygos neišvertus į anglų kalbą? Išleidus anglų kalba jis taip pat buvo sėkmingas, ir šiuo metu O.Potzschas yra jei ne penketuke, tai dešimtuke istorinių detektyvo žanro autorių.
Pirmas dalykas, ko reikia, kad būtų parašytas bestseleris, tai kad žmonės rašytų, o kiti skaitytų. Tada ir bus bestseleriai.
– Ačiū už pokalbį.
