Prieš kelerius metus ir Valstybinė kalbos inspekcija* nutarė keisti savo, kaip baudikų, įvaizdį: nustota skirti baudas už kalbos klaidas, gausiai rašyti įspėjimus leidykloms ir žurnalistams (2019 m. nustojo galios Didžiųjų klaidų sąrašas). Nepaisant to, ir šiandien tebesireiškia griežtõs devyniasdešimtinių kalbos politikos, įteisinusios nuobaudas, pasekmės – pasikeitė tik kalbos kontrolės vykdytojai.
Įdomu stebėti, kaip kitus per kalbą dabar siekia kontroliuoti nebe galią turintys kalbos institucijų atstovai, bet patys žmonės, kai kurie kalbos vartotojai. Jie, tarsi perėmę estafetę, užpildo likusią tuščią kontrolės ir gėdinimo nišą, pavadinsiu juos gėdininkais. Kad steigtų savąją viršenybę per kalbą, vieniems gėdininkams pakanka jų pačių kalbinių asociacijų, kurias jie prilygina visuotinei tiesai (ką daryti, jeigu dalelytė „na“ asocijuojasi su rusiško keiksmažodžio pradžia?). Kiti – dažnai pradedantys kelią kalbos tvarkytojai ar redaktoriai – pridengdami savo nežinojimą manipuliuoja baime ir bet kokius savo siūlymus gali argumentuoti kalbos institucijų galia bausti (požiūris „jeigu nepataisysim, bus bauda“). Treti net kviečiasi baudžiančią instituciją į pagalbą visuotinai išspręsti (išgalvotą) kalbinę problemą. Tokiu atveju „meilė gimtajai kalbai“ atrodo ne tik retrogradiška, bet ir grėsli, nes Kalbos inspekcija įsivaizduojama beveik kaip minčių policija.
Išplėsiu. Štai keli pavyzdžiai iš gyvenimo ir iš socialinių tinklų.
Išėjimas iš krašto
Neseniai viena, pavadinkime, lietuvių kalbos mokovė, arba gėdininkė, ėmė moralizuoti influencerę, vertime vartojusią žodį „personažė“. Feisbuko komentare ji teigė, kad žodžio „personažė“ moteriška gimine negali būti. Anot jos – ir kalbėjo ji visiškai rimtai – lietuvių kalba mums suteikia tik žodžius „personažas“ arba „veikėja“. Viskas. Kovotoja už lietuvių kalbos taisyklingumą dėl nežinomų priežasčių nusprendė ignoruoti darybos taisykles, kuriomis remdamiesi turime „studentę“ ir „studentą“, „profesorę“ ir „profesorių“, „mokinę“ ir „mokinį“, „darželinukę“ ir „darželinuką“ ir t. t.
Dar vienas linksmas pavyzdys iš radijo žurnalisto pasakojimo: kartą į laidą paskambino žmogus, pasipiktinęs, kad vedėjai dažnai sako dalelytę „na“. Klausytojui būtų labiau patikęs žodelis „nu“ (turbūt labiau įprastas), nes „na“ jam asocijuojasi su rusiško keiksmažodžio pradžia...
Įdomu, kad šiais abiem atvejais subjektyvios kalbinės asociacijos gėdininkams atrodė kone kaip visuotinis dalykas ir jie norėjo jas primesti kitiems, net nesuabejodami savo teisumu ir neįvertindami savo kalbinių įpročių (o šiais atvejais – turbūt ir žinių) sąlygiškumo.
„Reikia taisyti, nes bus bauda“
Originaliõs rašybos pavardės jau daug metų vartojamos žiniasklaidoje, publicistikoje, negrožinėje literatūroje, ši tendencija ateina ir į grožinius kūrinius. Tai visiškai akivaizdu ir nėra net ko dar aiškinti.
Vieną dieną gaunu savo draugės rašytojos žinutę: „Aira, padėk, mano ir kolegų kūrinio pavadinime yra prancūzų filosofo pavardė, o vadybininkų komanda nori ją perrašyti fonetiškai, kaip tariame.“ Jūs paklausite: o kodėl? Pasirodo, vieno Lietuvos miesto savivaldybės kalbos tvarkytoja yra įsitikinusi, kad dėl originalios pavardžių rašybos galima gauti baudą iš VKI. Būtent toks buvo argumentas taisyti, o vadybininkų komanda iškart nutarė, kad kalbos tvarkytoja negali klysti. (Kalbos tvarkytoja (-as) – įdomu, kad taip oficialiai vadinasi pareigybė savivaldybėje.)
Šis kelių mėnesių senumo įvykis rodo: 1) vis dar yra likę inercijos fonetiškai perrašyti užsienietiškas pavardes ir manyti, kad taip reikia (sovietmečiu taip ir būdavo, atėjo iš rusų kalbos, kai reikia viską perrašyti kirilica); 2) vis dar gyva praktika argumentuoti kalbinius siūlymus baudos baime ir ja netgi pridengti savo nežinojimą. Taigi būkite atsargūs, šiandien išgirdę iš kalbos tvarkytojo ar redaktoriaus tokį argumentą („reikia taisyti, nes bus bauda“). Dabar, kiek žinau, įspėjimų už klaidas ar norminiais nelaikomus kalbos variantus iš VKI pasitaiko tik dėl turinio vaikams.
Beje, draugės problemą išsprendžiau labai paprastai – parašiau į VLKK, ir man netrukus buvo aiškiai patvirtinta, kad tikrai gali būti rašoma originali pavardė ir už tai niekas baudos išrašyti nesirengia.
„Inspekcija, padėkit!“
Dar viena kalbos mokovė-gėdintoja panoro, kad žmonės šnekamojoje kalboje nebevartotų „karoče“, nes jai nepatinka. Esą šis žodis mūsų kalboje toks dažnas, kad iš jo vartojimo net užsienyje atpažinsi lietuvį. Pasipiktinusi kalbos vartotoja, – nors jos poziciją gal kiek pateisina įtempta geopolitinė situacija, – norėtų tai pakeisti. Ir ji... kaip į gelbėtoją kreipiasi į VKI.
Cituoju viešą įrašą iš feisbuko: „Manau, kad pats laikas mūsų šnekamąją kalbą, nesvarbu, kur ji skambėtų – Lietuvoje, ar toli už jos ribų, vieną kartą ir visiems laikams išvalyti iš šio короче svetimkūnio! Jūs, Audrius Valotka, tai galite padėti mums padaryti!“ Ar tokia pozicija neatrodo turinti kone totalitarizmo užtaiso (nors ir su geriausiais norais)?
Toks pareiškimas liudija, kad yra žmonių, įtikėjusių VKI labai stipriai ir smarkiai hiperbolizuojančių jos galią, tarsi savo (baudžiamąsias?) priemones ji gebėtų taikyti tarptautiniu mastu ir šnekamajai kalbai (kurios iš esmės neįmanoma supančioti, nes tai privatus dalykas). Totalitariška šnekamosios kalbos kontrolė iš esmės reikštų mąstymo kontrolę. Tokiame kontekste Valstybinė kalbos inspekcija įsivaizduojama kaip kokia fantastinė minčių policija. Kokia grėsli svajonė. Atrodo, kalbame nebe apie realią instituciją, o apie daug galingesnę jėgą, kurios provaizdis galėjo subręsti tik sąmokslų teorijų apniktoje sąmonėje.
O realybė yra tokia, kad tam tikri iš rusų kalbos atėję žodžiai (taip pat ir „karoče“) dar ilgai neturės lietuviškų atitikmenų vartosenoje ir pasitaikys ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir laisvojo stiliaus tekstuose, nes tai yra ir mūsų kalbos reiškinys, o naikinti jį jėga tikrai nebūtų sveika.
Pochui ar poxui
Kolegė pasakojo apie jauną pradedantį rašytoją, kuris buvo stipriai nustebintas ir labai apsidžiaugė išgirdęs kalbos redaktorės siūlymą „pochui“ rašybą knygoje tiesiog suvienodinti (visoje knygoje varijavo „pochui“ ir „poxui“). Redaktorė nesiūlė jų nei išmesti, nei kursyvinti. Autoriaus nuostaba rodo, kad iš redaktorių, net ir grožinės literatūros, vis dar (tai sąmoninga, o gal pasąmoninga?) tikimasi siauro požiūrio ir represinių veiksmų. Šiuo atveju autoriaus blogieji lūkesčiai redaktorei nepasitvirtino, nes jis turėjo reikalų su savo srities profesionale.
Dabar yra laikas, kai redaktoriai keičia autorių ir visuomenės požiūrį į save, nes, matyt, seniau buvo nemažai atvejų, kai kiti profesijos atstovai dėl represyvios kalbos politikos buvo tapę galią kitiems primetančiais piktais nykštukais ir toks paveikslas įsismelkė į kolektyvinę vaizduotę. Po žingsnelį, per kiekvieną tokią situaciją, kaip šita su „pochui“, tiek autorių požiūris į redaktorius, tiek skaitytojų požiūris į tekstus lietuvių kalba po truputį keičiasi. Manau, redaktorių, kaip ir kalbos institucijų, baimė ilgainiui išsigyvendins kuriant vis daugiau precedentų, paneigiančių retrogradiškas praktikas, kol galiausiai geros patirties bus daugiau nei blogos.
Minčių kontrolės chimeroms – ignoras
Griežta, baudomis grįsta devyniasdešimtinių kalbos politika nepraėjo be pėdsako. Ta atgrasi praeities VLKK ir VKI dvasia vis dar yra įsiėdusi dalies žmonių širdyse kaip rūdys, kaip nuodai. Tai visažiniškumas, noras nurodinėti ir kontroliuoti, arogantiškai demonstruoti savąjį pranašumą. Tačiau viešas kitų žmonių gėdinimas dėl tikrų ar tariamų kalbos klaidų, kaip nesunku įsitikinti, atrodo marginalus ir juokingas.
Redaktoriams ir institucijoms turbūt reikės esamą kursą palaikyti dar kokį dešimtmetį, kol lietuvių kalbos vartotojai, kritinė masė, iš tiesų ims jaustis esantys savo kalbos šeimininkai ir galės kūrybingai ir laisvai žaisti su ja be baimės ir nesiteisindami, nesigūždami, jausdami, kad sąmoningai renkasi kalboje tai, ko būtent jiems reikia, kad išreikštų save kiekvienoje situacijoje. Prireiks dar laiko, kol žmonėms taps įdomu išmoningai, dėmesingai, jautriai, o kartu ir taisyklingai, pagarbiai ir patiriant estetinį bei intelektualinį malonumą vartoti kalbą savo noru, o ne iš baimės ar poreikio paklusti. Įdomu, kad procesas labai labai lėtas, nes liberalėjimo procesas prasidėjo jau seniai, o ribotumo chimerų dar kiek nori. Žmonės, kurie manosi mokantys kalbą ir taiso kitus, neretai įsivaizduoja ją gerokai siauresnę, skurdesnę, nei ji yra. Geriausia, jeigu redakciniai taisymai ar kalbiniai patarimai bus geranoriški ir atvers daugiau raiškos galimybių, o ne jų sumažins.
Asmeninis mano siūlymas būtų ignoruoti baimę sėjančias kalbos (minčių) kontrolės chimeras, bet būti dėmesingiems pačiai kalbai: sakinių logikai, žodynui, žodžių ryšiams. Kelti klausimą, kokie žodžiai geriausiai atitinka tai, ką norime pasakyti dabar – gal net ne tie, kurie pirmi ateina į galvą automatiškai, o visai kiti. Galbūt juos dar reikia sukurti.
*Dažnai painiojamos dvi kalbos politiką Lietuvoje formuojančios ir vykdančios institucijos: Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Valstybinė kalbos inspekcija (VKI). Pirmoji neturi galios bausti, tik teikia rekomendacijas, konsultuoja, užsiima norminimu. Antroji iki šiol turi juridinę galią bausti. (Beje, šiame tekste nekomentuoju VKI atstovų pažiūrų ir politinių pasisakymų.)
Pirmiausia buvo publikuota žurnale „Literatūra ir menas“ (3787 / 5, 2024-03-08). Tekstas publikuojamas kaip konferencijos REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 dalis.
Renginį „REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024“ kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books“. REDA yra festivalio „Open Books“ pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.
