Virtuoziškumas prasideda nuo pasitikėjimo savimi kalboje (ir kalba savyje) ir nuo dėmesingumo. Be baimės kalbėt ir rašyt.
Virtuoziškumas kalboje – kaip jį šią akimirką suprantu – neatsiejamas nuo tam tikro žinių apie kalbą kiekio ir nuo suvokimo, kad pats renkiesi būtent šias kalbos formas, nes jos tau savos ir reikalingos, o ne todėl, kad reikia pagal VLKK rekomendacijas, ir ne dėl to, kad kai kurios šiuo metu laikomos taisyklingesnėmis. Su laiku įgauni keistą galią pats spręsti dėl savo žodžių nebijodamas pasmerkimo, imi tiksliai žinoti, koks žodis turi būti vienoje ar kitoje tavo teksto vietoje. Sprendimai turi pagrindą, o atsakomybė – tik tavo. Tos kalbos formos gali būt pankiškos, gali kam nors visai nepatikt, bet turi būt preciziškai tiksliai parinktos – būtent tos, kurių reikia minčiai.
Man atrodo, kai kurie kalbos redaktoriai, ypač pradedantieji, – aš irgi tokia buvau, – turi daug nepasitikėjimo netikėtomis kalbos formomis (kasdienybėje jos gali būti netgi dažnos, bet darbe tampa įtartinos) ir renkasi supernorminį registrą daugeliui tekstų. O juk kiekviena autoriaus palikta detalė tekste prisideda prie visumos, net kiekvienas „bei“ vietoj „ir“ prideda savo vaibą.
Virtuoziškumas kalboje yra asmeninė savybė, įgūdis arba kalbos vartojimo kokybė, kurią vertinga ugdytis ne tik tekstų autoriams, bet ir redaktoriams, ir ne vien. Džiaugiuosi, kai tiesiog žinutėse ar pokalbiuose aptinku šito virtuoziškumo apraiškų. Vienas paskutinių pavyzdžių – „neužmirštuolis“ vietoj „zlopamietnyj“ kasdieniam pokalby.
Kalbant apie tekstus, tai sėkmė, jeigu žodžiai sakiny taip sudėti ir tokie, kad maksimaliai atitinka minties turinius. Aišku, turbūt tobulo atitikmens net nebūna, nes kiekvienas žodis yra daugkartinio naudojimo, ir per tą naudojimą susikaupia asociacijų apnašų, lyg ant drabužio – dėmių. (Kaip vienas mano artimas bičiulis sakydavo – ant marškinių turi būt dėmė, nes kitaip neįdomu!)
Patogu yra turėt kuo daugiau paruoštų žodžių ir kalbos formų. Jie gali būti su etikete „Norminis“ ar „Nevartotinas“, tai visai nesvarbu. Svarbiausia virtuoziškai juos pritaikyti. Priklausomai nuo mūsų asmenybės, stiliaus, situacijos. Ta žodžių drabužinė prisikaupia iš skaitytos literatūros, iš bendravimo su įvairiais žmonėmis, iš folkloro, iš kitų kalbų mokėjimo (jos gali praplėst mąstymo būdus). Be abejo, iš savos kalbos išmanymo, su meile.
Rašyti tekstus ar redaguoti kitų tekstus, skaitant po kelis kartus, apmąstant sakinius ir sąvokas, junglumą ir asociacijas, pavienio žodžio ir bendro teksto įspūdį, – tai dėmesio išlaikymo treniruotė, dėmesingumo savajai ar kito minčiai praktika. Tai panašu į smulkių lipdinių kūrimą bažnyčiose ar ilgavalandį grojimą tol, kol garsai virsta idėja. Gražu tas preciziškumas. Ypač dabartinio dėmesio deficito laikais. Tai pasipriešinimas visuotiniam išsitaškymui: susitelkimas prie teksto, prie kūrinio, prie minties.
Kartais skaitai tekstą ir jauti, kokia mintis glūdi parašytam sakiny, bet žodžiai tarsi kliūva vienas už kito, jie nevisiškai atliepia būtent tą – nujaučiamą – mintį. Visai neįtekstintamintis – nematoma. Bet žodžiai kartais būna ne tie ar sudėti ne taip ir neatskleidžia jos iki galo. Tada paslaptingas minties kūno formas gali tik numanyti. Žodžiai jos neaptempia glotniai kaip kokios timpos, o būtų faina, jeigu aptemptų. Mintis pati savaime sudėtingas dalykas, jos ką tik nebuvo, ir štai ji jau čia. Geriausia, kad ji būtų atlikta preciziškai, įpasaulinta. Mintis – tai ir nuotaika, ir prasmės niuansai, bendras įspūdis, kurį sukuria ne tik pavieniai žodžiai, bet ir jų skambėjimas drauge (geriausia be foninių girgždesių, nebent jie tikslingi). Sakinys – dėl žodžių tarpusavio santykių, aliteracijų ryšių – yra daugiau nei žodžių suma. Tie ryšiai – pridėtinė prasmė.
Abejoju, ar rašytojas sąmoningai siektų, kad žodžiai neatitiktų minties, kurią nori pasakyt. Na, žinoma, visko gali būt.
Man atrodo, čia ir yra redagavimo esmė – dėmesingai stebėti, ar autoriaus pasirinkti žodžiai yra idealiausi tikslui pasiekti. Manau, tam praverčia prigimtinė empatija. (Jeigu jūsų vaikas pernelyg empatiškas ir jam dėl to gyvenime kyla sunkumų, nesijaudinkite, jis gali tapti puikiu turinio ar kalbos redaktoriumi.)
Redaktoriaus darbas – ne taisyt kito žodžius, žodžių tvarką ar žodžių formas, nes „negražu“ arba neatrodo pakankamai normiška. Arba todėl, kad įpratęs taisyti „tad“ į „taigi“, o „matosi“ į „matyti“ ir visai be reikalo pagal senas redagavimo madas – bet su geriausiais norais! – vietoj „geliantis skausmas“ siūlo rašyti „geliamas skausmas“. Ne. Redaktoriaus darbas net nėra ieškoti klaidų (ir džiaugtis jų radus, nes tada tikslas tarsi pasiektas?). Redaktoriaus darbas – mėgautis tekstu. Kartais, atrodo, supranti autoriaus mintį (aišku, dar reikia įsitikint, ar tikrai taip!), bet žodžiai ją tik apgraibomis nusako, ir sunku mėgautis. Vadinasi, dar trūksta virtuoziškumo – ir iki malonumo dar reikia padirbėt.
Suprantama, ne visiems viskas tas pats patinka ar atrodo tinkama. Bet net jeigu tekstas nėra tavo sielai, gali pasakyti – jis virtuoziškas ar šiaip sau.
Geriausia žodžių tvarka sakiny yra tokia, kai skaitytojas suvokia jį be nereikalingų asociacijų ir netikslingų dviprasmybių. Šių gali pasitaikyt ir puikiausiame tekste, nieko čia tokio, tam ir yra redaktorius (arba draugas).
O dabar pratimas: dėmesingai skaitykime šį sakinio gabaliuką: „ji kruvina ranka prieš save sumosikavo kryžiaus ženklą ir truputį raudonomis kruopomis apsišlakstė veidą“. Arba: „ji kruvina ranka prieš save sumosikavo kryžiaus ženklą ir truputį apsišlakstė veidą raudonomis kruopomis“. Kaip veikia žodis „truputį“ vienoj ir kitoj vietoj? Pirmu atveju kruopos truputį raudonos. Antru atveju – truputį apsišlakstė. Teisingas variantas? Manyčiau, antras. Taip, esu tos nuomonės, kad šioje situacijoje teisingas variantas gali būti. Yra mintis – vaizdinys, kurį aptempia sakinys, ir tik tada, kai aptempia, mes tą vaizdinį pamatom. Jeigu pamatom iškart, vadinasi, tai ir yra teisingas variantas.
Žodžiai jungiasi vieni su kitais, veda prie minties. Jeigu sukyla šalutinių balastinių asociacijų, tada skaitant įvyksta dėmesio mikropokyčių, kurie sulėtina skaitymą. Tikslas – mintis, einanti kaip žaibas, be mikrostabčiojimų, grįžinėjimo. Geriausia, jeigu asociacijos ar papildomi žodžių sąryšiai pasirodo ne kaip išoriniai dėmesio trikdžiai, į kuriuos rengiant tekstą, deja, niekas neatkreipė dėmesio, bet kaip pridėtinė prasmė. (Tarkim, „tempti“ ir „tempas“ viename sakiny.)
Žinoma, gal žodžiai niekad pilnai pilniausiai neišpildys minties, nes žodžius, kalbos formas ir struktūras mes randame. Tai kaip objet trouvé. Juos iki mūsų sukūrė didelis kolektyvinis protas ir kuria toliau, mums mikroprisidedant. Kilusios mintys, atrodo, labiau mūsų nei žodžiai, kuriuos pasirenkame joms išreikšti. Jos įžodinamos pagal geriausią atitikmenį, ką tuokart randame savo galvoj – kaip kokiam žodžių nuomos punkte. Ir čia niekas nesupyks, jeigu grąžinsime žodį su prisiūta nauja apykakle. Nes sveikas lieka ir tas be apykaklės.
Pastangą kuo tiksliau išreikšti mintis žodžiais ir kitomis kalbos formomis galima laikyti ir tam tikra dvasine praktika. Padeda įsižeminti. Virtuoziškumas kalboje kaip siekiamybė – tai ir kasdienis darbas treniruojant dėmesį, savaime vertingas šitais išsitaškymo laikais, net jeigu ir neturi ambicijos ko nors rimto parašyti.
Pirmiausia buvo publikuota žurnale „Literatūra ir menas“ (3800 / 18, 2024-10-18). Tekstas publikuojamas kaip konferencijos REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024 dalis.
Renginį „REDA. Forumas už kalbos demokratiją | 2024“ kuruoja rašytoja Gabija Grušaitė, redaktorė Aira Niauronytė, leidėja ir redaktorė Ūla Ambrasaitė. Forumo draugai – leidykla LAPAS ir festivalis „Open Books“. REDA yra festivalio „Open Books“ pirmos dienos renginys. REDĄ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau informacijos apie REDĄ galima rasti čia.
