Labai nudžiugau, kai A.Ruseckaitė sutiko mus su Laura priimti jau kitą dieną po įsiprašymo į svečius ir visai nepyko, nors pavėlavome beveik valandą. Jos namai, pilni knygų, paveikslų, nuotraukų, meno kūrinių, mus pasitiko jaukiai ir įsitaisėme ten ilgai, pasinerdamos į viena už kitą įdomesnes rašytojos istorijas, aikčiodamos arba springdamos juoku.
– Šiandien su Laura vieno poeto kiemelyje apžiūrinėjome vėžlį. Jis reaguoja į šlepetes visaip juokingai kinkuodamas galvą – turbūt mano, kad tos šlepetės yra kitas vėžlys. O jūs mėgstate naminius gyvūnus?
– Jei gyvenčiau kaime, laikyčiau arklį – meilę jiems paveldėjau iš tėvo. Dar norėčiau ančių, jos gražiai krypuoja, o ir ančiukai labai gražūs, tik vakare sunku parvaryti iš tvenkinio. Galbūt baltą burbuliuojantį kalakutą. Šunų keletą ir, žinoma, avių...
– Bet jūs tokia aktyvi, turėdama tiek gyvūnų niekur negalėtumėte išvykti!
– Tada niekur ir nevykčiau. Turėčiau tokį pramoginį ūkelį. Gamta mane visuomet traukė, esu kaimietė, užaugusi dideliame vienkiemyje. Matote paveikslą ant sienos? Ten mūsų sodyba – dailininkas Osvaldas Jablonskis ją nuliejo akvarele iš nuotraukos. O šio buto nevadinu namais, tai tiesiog būstas, kuriame gyvenu, miegu, valgau ir dirbu.
– Kaip išgyvenote čia karantino laiką?
– Kai pernai išėjau iš darbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje, gyvenimas pasidarė panašus į dabartinį – nereikia keltis rytmetį, nebėra rūpesčių. Tiesa, turėjau labai daug susitikimų su skaitytojais visoje Lietuvoje, pavasarį irgi buvo nemažai renginių priplanuota. O kai prasidėjo karantinas, kasdien žiūrėdavau po filmą, nes vyko virtualus „Kino pavasaris“. Dar pažiūrėjau A.Tarkovskio „Stalkerį“, jis labai tiko tam keistam laikui. Taip pat esu Lietuvos kultūros tarybos ekspertė, tad turėjau vertinti gana daug projektų – sudėtingas, įtemptas buvo darbas. Skaičiau daug knygų, kiekvieną dieną ėjau pasivaikščioti. Netoliese yra vienuolynas, o ten – nedidelis, uždaras parkas. Nusinešdavau fotoaparatą, fotografuodavau gėles, tyrinėdavau augalus. Fotografavimas man – meditacija. Su keliomis vairuojančiomis draugėmis buvome pabėgę iš miesto, lankėmės Plokščiuose, kur vietoj gatvės teka upelis, keliavome Panemune, dalyvavome tulpių žydėjimo šventėje, keletą kartų važiavome į mano gimtąjį Šilavotą (Prienų r.). Besibaigiant karantinui, į mišias koplyčioje nueidavau. Žodžiu, visiškai užsidariusi nesėdėjau. Beje, į parduotuvę nuėjau tik po mėnesio, apsirengiau lyg skrisčiau į kosmosą, o kai jau pirmąkart nuėjau, baimės išlakstė, klausiau, gal ką reikia apipirkti...
– Parašėte knygų apie Maironį, S.Nėrį, Žemaitę, V.Mačernį, gal jau turite idėjų kitam kūriniui?
– Per kiekvieną pristatymą sulaukiu tokių klausimų. Žmonės ne tik klausia, bet turi ir pasiūlymų – liepia parašyti apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Ričardą Mikutavičių, Balį Sruogą ar Mariją Pečkauskaitę...
– Kaip į pasiūlymus reaguojate?
– Nuliškai. (Juokiasi.) Turi būti gerai aprašomą asmenį ištyrinėjęs, jaustis jam artimas. Nors R.Mikutavičių gerai pažinojau, bet jeigu apie jį parašyčiau, gerbėjos, prašančios romano apie kunigą, sudegintų ant laužo ir mane, ir mano knygą! Juk kiekvienas žmogus turi ir baltą, ir juodą puses... Buvau susidomėjusi, svarsčiau, gal rašyti apie V.Mykolaitį-Putiną, jis, kaip ir aš, iš Suvalkijos. Suprantu jo uždarumą, drovumą, nors sunkiai suvokiu tą faktą, kad po 1938 m., kai kunigas išbarė jį prie motinos kapo duobės, daugiau niekada nebepasirodė tėviškėje. Bendravo su broliais, seserimis, o į gimtinę nekėlė kojos iki mirties...
– Kodėl kunigas jį barė?
– Kad per jį mirė ir motina, ir tėvas. Iš tiesų sužinojusį, kad sūnus metė kunigystę, tėvą Mykolaitį ištiko infarktas ir namo vežime jis grįžo jau bejėgis, greitai mirė. Įdomi yra poeto vėlyvoji meilė jaunai studentei, gražuolei Irenai Kostkevičiūtei, dėl to buvo sudėtingi, skaudūs santykiai su žmona Emilija. Tačiau I.Kostkevičiūtės archyvas Vilniaus universiteto bibliotekoje yra užrakintas gal dar 30-iai metų. Norinčių prieiti prie šio archyvo yra ir daugiau, o be jo kaip ir nėra netyrinėtos medžiagos, tarsi ir nėra ką naujo pasakyti, viskas paskelbta, S.Lipskio knyga apie V.Mykolaitį-Putiną parašyta. Tad jį palieku ramybėje.
– Apie ką dabar rašote?
– Nusprendžiau šį tą parašyti iš ilgų direktoriavimo metų Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kai mano kadencija baigėsi ir iš darbo išėjau, atsitiko visokių keistų, man nesuprantamų dalykų. Naujoji vadovė, buvusi mano pavaduotoja, su kuria gerai sutariau, staiga nusprendė nuo manęs atsiriboti, pakeisti muziejaus istoriją, lyg aš tuos 40 metų ten nedirbau. Žinoma, paskui ją pasuko ir kai kurie pataikaujantys kolegos. Tad aš ir atsisėdau prie kompiuterio, ėmiau prisiminti įvairiausius dalykus, nutikusios per tiek darbo metų muziejuje. Pavyzdžiui, savo viešnagę pas J.Grušą. Nuėjau, jis mane vaišino riešutais, konjaku, kalbėjo, ką reiškia meilė, o tuo metu po kambarį lakstė pelytė. Siaubingai bijau pelių, bet rėkti prie J.Grušo gėdijausi, tad visą laiką prasėdėjau įsitempusi. Arba kai sovietmečiu mes, kvailelės muziejininkės, važiavome į K.Kubilinsko gimtinę, visų klausinėjome apie jo didžią asmenybę. Žmonės klapsėjo akimis.
– O tuo metu buvo žinoma, kad jis išdavikas?
– Visi vietiniai žinojo. Galiausiai toks diedukas paklausė, ar mes kvailos, kad apie jį taip visų klausinėjame.
Atmintyje išlenda įvairių netipinių atvejų. Pavyzdžiui, važiavome lankyti Gražinos Cieškaitės Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kai jai sukako 50 metų, nuvežėme knygų, gėlių iš Maironio sodo. Mudvi buvome geros pažįstamos, pasikalbėdavome, per tą susitikimą Gražina labai gailėjosi ir baisėjosi nužudžiusi tėvą, ji suprato savo ligą...
Jeigu sugalvočiau pabaigti šią knygą, nežinau, ar ją kas nors išleistų, nes prisipažįstu – pasišaipau ir iš valdininkų. Įsivaizduokite – direktoriavau prie 13-os kultūros ministrų! Buvo jų visokių. Ir komiškų situacijų pasitaikė. Žinoma, neminiu nei jų vardų, nei pavardžių. Nežinau, ar jie patys suprastų, apie kurį kalbu. Turėjau įvairių patyrimų, kai restauravome Maironio memorialinį butą. Vienas ministras manė, kad rūmuose poetas turėjo tik vieną kambarėlį ir vieną langą... Kitas siūlė išeivių rašytojų archyvus išdalinti moksleiviams ir nereikės jokių saugyklų. Buvo ir toks, kuris per apsilankymą Kauno menininkų namuose žmones, pradėjusius vardyti kultūrines problemas, ramino: „Ko jūs jaudinatės, taigi penktadienis. Pasistatykit kaimynas su kaimynu vyno butelį, išgerkit, nesigilinkit dabar į tas bėdas...“ Tokio ir panašaus teksto esu priskrebenusi jau 100 puslapių.
Dar turiu pasiūlymą iš VU bibliotekos – pas juos yra kunigo, poeto Mykolo Vaitkaus meilės laiškai, tuose laiškuose meilė varva kaip medus iš avilio. Bet sakau bibliotekininkėms – pačios rašykite! Aš jau nespėsiu Vaitkaus pamilti...
Jeigu sugalvočiau pabaigti šią knygą, nežinau, ar ją kas nors išleistų, nes prisipažįstu – pasišaipau ir iš valdininkų. Įsivaizduokite – direktoriavau prie 13-os kultūros ministrų!
Po knygos apie S.Nėrį „Padai pilni vinių“ turėjau metus pailsėti. Aprašomas žmogus giliai įlenda, apsigyvena, reikia pertraukos nutolti. O ši knyga buvo labai populiari, skaitytojams ją pristačiau 53 kartus. Dabar būtų ramiau rašyti kokį laisvo siužeto romaną...
– Jų esate parašiusi taip pat ne vieną!
– Taip, esu. Nors kadaise maniau, kad romano niekaip neparašyčiau – per didelis kūrinys. Tačiau pasirodė, kad galiu. Romane „Marios vandens“ vaizdavau tokį keistoką klasės susitikimą po daugelio metų. Bičiuliai vis man referuodavo – ir aš buvau klasės susitikime, ir mums panašiai buvo... Romane „Kaip žaibas“ norėjau iškelti nusikaltimo, bausmės ir atleidimo temas. Ji gimė iš sudėtingos gyvenimiškos patirties, nes turiu kalintį giminaitį, privalėjau jį Lukiškėse lankyti, jo tėvams padėti nuvažiuoti. Pirmo pasimatymo kartas mane baisiai sukrėtė. Tokia patirtis, kokios niekam nelinkiu, kaip tame posakyje – išvengti terbos, tiurmos ir lazdos. Ten nuėjęs pasijunti lyg būtum niekas, statistinis vienetas. O aplink kitose kabinose irgi jauni vyrukai, verkiantys tėvai ar išsigandusios mylimosios. Bet žmogaus prigimtis būna klaidi, visko nutinka.
– Kiek laiko tas žmogus kali?
– Jau devynerius metus, liko dar penkeri. Daug kas giminėje nuo jo atsiribojo. Žinoma, romane asmeninių paslapčių neaprašiau – skiriasi ir šeima, ir vieta, ir šalis. Šią knygą pristačiau gal 4 kartus, bet jutau skaitytojų piktokas akis.
Nesiekiau pateisinti nusikaltėlių, kėliau visai kitus klausimus, vienas jų – biblinė sūnaus palaidūno tema. Ir dar: ar turiu teisę pasmerkti ir į purvą įminti kitą žmogų, iki kokios ribos galima atleisti, ką reiškia kraujo ryšiai ir t. t. Tačiau žmonės suprasdavo vienplaniškai, gal neradau rakto susikalbėti. Ypač audringai reaguodavo tie, kurių artimieji buvo tapę aukomis. Supratau: „Kaip žaibas“ nereikia pristatinėti, diskusija kyla aštri, pikta, skaudi. Tegul perskaito, kam įdomu. Ir tikrai bibliotekininkės yra man paliudijusios, kad kartais vyrai ar moterys ieško šio romano, mano pavardės neatsimena, tik apytikriai pavadinimą ir temą. Juk daugybė tėvų lanko savo vaikus kalėjimuose... O mano pavardė yra įtraukta į kalinių lankytojų sąrašą, ir aš dėl to nesijaudinu. Dabar viskas kompiuterizuota. Vis prisimenu rašytoją G.Petkevičaitę-Bitę, kuri Panevėžyje apie 1921 m. įkūrė Kalinių globos komitetą.
– Lietuvoje ši dar jautri tema, nėra plačiai aptariama. Pereikime prie kitos temos – papasakokite apie Trečiojo amžiaus universitetą. Nuo 1993 m. dirbate ten dekane?
– Taip. 1993 m., dar nebūdama Seimo nare, Kauno apskrities administracijoje dirbusi Vincė Vaidevutė Margevičienė sumanė, kad laikas kurti Trečiojo amžiaus universitetą (TAU) vyresniojo amžiaus žmonėms. Vilniuje toks universitetas jau veikė, tad kaip atsilikti... Ji sukvietė įvairių sričių specialistų, tarp jų ir aš patekau, sugalvojome, kokie galėtų būti fakultetai, o mes tapome jų dekanais. Man teko Menų fakultetas. Rinkdavosi studentai į Maironio lietuvių literatūros muziejų, susidarė apie 50 žmonių, kas dvi savaites su jais susitikti kviesdavau rašytojus, aktorius, muzikus. Ir muziejaus renginius klausytojai lankydavo.
Paskui TAU fakultetų ėmė daugėti, Menų fakultetas skilo į kelias dalis, aš pasilikau Literatūros fakultetą, mano kolegos ir paskaitas skaitydavo, ir naujas muziejaus parodas pristatydavo. Klausytojai susidraugavo, pastebėdavau, kaip Rotušės aikštės kampuose po paskaitos dar ilgai būreliais šnekučiuodavosi. Literatūros fakultetas priaugo prie muziejaus, išeidama iš darbo jį palikau: tegul studentai ir toliau plečia savo žinias apie lietuvių literatūrą. Nusprendžiau, kad savo jau atidirbau, atsilaisvinsiu. Pernai po mokslų metų visų fakultetų dekanai išvažiavome pasidairyti po Lietuvą, ir vietoje mano atsisveikinimo gimė naujas fakultetas.
Visi TAU kolegos ėmė įkalbinėti įkurti naują fakultetą, dar likti, darbuotis. Taigi toje kelionėje ir sugalvojome, kad atsiras naujas Kūrybinės raiškos fakultetas. Iš pradžių studentai susirūpino, kad čia bus galima ateiti tik tiems, kurie ką nors kuria, rašo eiles, piešia ar groja... Galop viską išsiaiškinome: nebūtina pačiam būti kūrėju, taip šiame fakultete liko apie 15 malonių smalsių moterų. (Kur tie vyrai – nežinau...) Mano tikslas – pakviesti į fakultetą ir supažindinti, kaip aktorius kuria vaidmenį, muzikas – kūrinį, rašytojas – knygą. Laisvai diskutuoti. Skaitėme su buvusiomis kolegėmis muziejininkėmis paskaitas apie B.Sruogą, Bernardą Brazdžionį, S.Nėrį, akcentuodamos kūrybos impulsus, įkvėpimą ir juodą kūrybos darbą. Man džiugu, kad tarp mano studenčių yra rašančių eilėraščius, išleidusių knygelių. Tad kartais jos skaitydavo savo eilėraščius, aš pristatydavau naujų knygų: prozos ir poezijos. Kartą paskaičiau naujų Gintauto Dabrišiaus eilėraščių, jos atidžiai klausėsi, bet paskui kiek sutriko, sako gražu, bet ar čia poezija. (Juokiasi.)
Laikas, praleistas su tomis studentėmis, man svarbus, susidraugavome. Štai viena moteris, žiūriu, verkia per paskaitą, paklausus, kas yra, dar labiau įsiverkė. Sakau: „Jeigu norite verkti, verkite, o mes toliau skaitysime poeziją.“ Taip ji ir išverkė visą paskaitą. Kai susitikome kitą kartą, paklausiau, kaip jaučiasi, atsakė, kad vis dar blogai, bet labai patinka ateiti pas mus.
– Mane stebina jūsų produktyvumas – kasdien ėjote į darbą, kaip suspėdavote rašyti?
– Nežinau! Darbe niekada nerašiau, bet beveik visas atostogas ir laisvadienius pradirbdavau. Jeigu jausdavausi užsivedusi, tai šeštadienį ryte atsisėsdavau prie kompiuterio, o pakildavau tik sekmadienį vakare.
Kai rašai biografinę knygą apie rašytoją, turi tvarkingai po ranka susidėlioti archyvą, galvoje – mintis, baisu išsibalansuoti, pamesti eigą ir kryptį. Kas tuo metu būna svarbu? Švari patalynė, rankšluosčiai, virtuvės indai, dušas ir ką nors įsimesti į burną. Sesuo mano vardinių proga išplaudavo langus. Tad laiko buičiai skirdavau mažai. Gaila, dabar uždaryti Nidos rašytojų poilsio namai „Plunksna“, labai patikdavo porą savaičių ten rašyti. Atsikeli, išsiverdi kavos ir sėdi prie kompiuterio. Jei gyvendavau pirmame aukšte, matydavau einančias prie jūros, tada grįžtančias, o paskui vėl išeinančias vasarotojų kojas... Tik vakarop pati išeidavau pasivaikščioti, palydėti saulės.
– Jūs iš tų superžmonių, kurie gali taip ilgai išsėdėti prie kompiuterio?
– Esu iš galinčių rašyti visą dieną, bet tai turi ir pasekmių. Jei pradirbi visus laisvadienius, šventadienius, atostogas, prarandi dalį draugų, iš pradžių jie kviečia į svečius, tačiau nustoja tavimi domėtis, kai vis negali. Bet tikrieji draugai lieka ir jų gana.
Dabar skaitau Juozo Baltušio dienoraščius, ten jis atvirauja paskutiniam romanui parašęs 25 pradžias, o pats planuotas romanas taip ir liko neparašytas. Rašau kompiuteriu gana greitai, paskui atsispausdinu pirmą variantą, skaitau, taisau ranka popieriuje. Paskui dirbu su redaktoriais. Šiaip mano patirtis su jais gera, redaktorių pastabos naudingos, nors kartais gali ir nesutikti, tačiau yra buvę ir kurioziškų variantų, kai ima per daug kištis į tekstą ir, pavyzdžiui, pradeda taisyti tikrų veikėjų vardus, keisdami Valytę į Vidutę. (Juokiasi.)
Jeigu jausdavausi užsivedusi, tai šeštadienį ryte atsisėsdavau prie kompiuterio, o pakildavau tik sekmadienį vakare.
– Tad atostogauti, tiksliau, dirbti važiuojate prie jūros...
– Dar savaitei nuvykstu į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną, tik nesivežu kompiuterio, jokių didelių rašymų, esu ten parašiusi eilėraščių. Kai pirmą kartą į šį vyrų vienuolyną nuvažiavau, buvau pavargusi ir norėjau tiesiog atsigauti. Iš draugių girdėjau, kad netoli vienuolyno yra ežeras, nusivežiau trumpų sijonų. Kai pasiekiau svečių namus, tuoj ėmiau klausti ten dirbančios vienuolės, kur ežeras, ji, gerokai nustebusi, paaiškino, jog aplink durpynai, pelkės, o maudynėms tinkamas vandens telkinys yra kažin kur toli, bet jeigu noriu, galiu nueiti į mišparus. Kai nuėjau į vienuolyno bažnyčią, supratau, kodėl atvažiavau. Vienuoliai gieda grigališkąjį choralą, bažnyčia didelė, asketiška. Jie atrodo susikaupę, nutolę nuo pasaulio kasdienybės, tačiau literatūrinėse paskaitose juos pamačiau gyvybingus, besišypsančius, smalsius.
– Skaitote ten paskaitas?
– Tą pirmąjį kartą išsikalbėjome ir jie, sužinoję mano profesiją, paprašė paskaitų apie lietuvių literatūrą, rašytojus. Tad kasmet jiems paruošiu paskaitą apie kurį nors lietuvių rašytoją. Dalis vienuolių yra prancūzai, jie kasmet vis geriau pramoksta lietuviškai. Nori daug žinoti apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą ir, kiek jiems leidžia regula, keliauja po Lietuvą. Beje, kai pirmą kartą nuvažiavau į vienuolyną, supratau, kad ilgai ten būti pavojinga...
– Kodėl?
– Labai nutolsti nuo realybės. Aplink nieko nėra – miškų miškai, laukų laukai. Malda vyksta 7 kartus per dieną, svečių namuose – tyla, vienuolės gamina valgyti, kiekvienas svečias gyvena atskirai, vaikšto po vieną. Jokių rūpesčių. Ten daug erdvės, prieš įkurdami vienuolyną vienuoliai ir ieškojo tokios vietos, kur nebūtų arti gyventojų, kaimų, miestelių.
Vis taikau pas juos nuvažiuoti rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Šią dieną ypač graži jų liturgija. Kai pirmąkart lankiausi vienuolyne per Žolinę, surinkau laukuose didžiulę puokštę įvairiausių žolynų, nunešiau savo nuodėmklausiui broliui Bernardui, sakydama, kad ji skirta Švč. Mergelei. Mat bažnyčioje pakabinti šv. Benedikto ir Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Tąsyk mano gėles pamerkė. Susirinkau ir sau įdomią puokštelę, kitos moterys irgi turėjo rankose žolynėlių, tačiau per mišias niekas jų specialiai nešventino, prioras draugiškai šyptelėjo: „Jūs, lietuviai, vis dar esate pagonys...“ Bandžiau pasiaiškinti, kad Marijos karste žolynų buvo rasta! Prancūzijoje puokštelių tradicijos nėra. Bet dabar po tiek metų visi jau priprato prie lietuvių žolynų, o ir vienuolyno prioras – lietuvis Kazimieras.
Esu jau prisirišusi prie viešnagių šiame vienuolyne. Atsigauna, apsivalo mano siela, jaučiuosi ten labai saugiai. Kažin kodėl ir Dievas ten atrodo arti... Esu išvaikščiojusi visas apylinkes, romanuose „Marios vandens“ ir „Kaip žaibas“ yra veiksmo vienuolyne arba šalia jo, ir eilėraščių ciklai ten gimę.
– Debiutavote 1995-aisiais. Kaip per tuos metus pakito rašytojo statusas, literatūrinių renginių lūkesčiai?
– Rašytojo statusas supaprastėjo, niekas dabar į rašytoją nebežiūri kaip į pranašą ar į šventąjį, o buvo laikas – žiūrėjo... Literatūriniai renginiai klausytojus dar labai domino, kai į juos atvažiuodavo gyvieji klasikai: Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Algimantas Baltakis, Eduardas Mieželaitis, Onė Baliukonė, Juozas Aputis, Sigitas Geda, J.Baltušis. Paskui ėmė parvažiuoti didieji išeiviai, jie tiesiog sukėlė ažiotažą. B.Brazdžionis, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Birutė Pūkelevičiūtė, Jurgis Jankus. Jų vakaruose susirinkdavo pilnos salės žmonių.
Atmenu Maironio muziejuje vyko H.Nagio vakaras, lyja lietus, o į salę netilpę žmonės stovi lauke už atvirų langų. Muziejuje dirbdama įsitikinau: jeigu renginys su klasikais, apie klasikus – salė lūš, o jei iš jaunesnių, mažiau žinomų – žmonės nebebus tokie smalsūs. Kai daug žino, tai tarsi eina savo žinių sutvirtinti. Ir „Poezijos pavasariai“ būdavo iškilmingi, didingi, kai garsūs poetai atvažiuodavo, o paskui pradėjo atvažiuoti jaunoji banga. Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Antanas A.Jonynas ir kiti tapo klasikais – dabar jau ir jie nelabai aktyviai dalyvauja, vėl ima trūkti svorio... Taip ir banguoja, taip ir logiška. Ne visi rašytojai yra tokie amžini kaip Vytautas Mačernis, kurį pripažįsta ir 80-metis, ir 16-metis...
– Pamenu per vieną „Poezijos pavasarį“, kai scenoje skaitė jaunasis poetas, vyresnio amžiaus porelė šnabždėjosi tarpusavyje. Nugirdau juos diskutuojant, nuo ko mirė V.Mačernis, abu sutarė, kad turbūt nuo kulkos.
– Dirbdama muziejuje savo koleges ragindavau pakviesti jaunų, pirmąsias knygas išleidusių autorių, tegul klausytojų bus nedaug, bet svarbu, kad būtų apykaita, kad skaitytojai girdėtų naujus vardus, įsidėmėtų juos.
Rašytojo statusas supaprastėjo, niekas dabar į rašytoją nebežiūri kaip į pranašą ar į šventąjį, o buvo laikas – žiūrėjo.
– Pastaruoju metu literatūroje, apskritai šiuolaikiniame mene tapo madingas XX a. 10 dešimtmetis. Įstrigo istoriko Tomo Vaisetos mintis, kad vis dar neturime normalaus romano apie tą laikotarpį, nes jis aprašytas tarsi pro rakto skylutę žvelgiančių vaikų bei paauglių. Tada buvę jau brandūs žmonės apie jį dar nekalba. O koks jums buvo šis dešimtmetis, ar jaučiate nostalgiją?
– To laiko ilgesys yra stiprus, džiūgavau, buvau iš tų žmonių, kurie Nepriklausomybę priėmė su dideliu džiaugsmu. Augau šeimoje, nemėgusioje sovietų valdžios, žinojau ir apie trėmimus, ir apie partizanines kovas. Tad mano širdis užsidegė nuo pirmos Sąjūdžio įkūrimo dienos. Nieko nebijojau, norėjosi greičiau išlaisvėti, nusikratyti okupacija. Buvo ir daug ašarų, kai lydėdavo nesėkmės; ir mitingų, ir parašų, ir visko teko matyti, girdėti, jaudintis. Tai buvo gražiausi mano, kaip pilietės ir lietuvės, metai. Net ir dabar, kai su bičiule prisimename, kaip važiavome per kukurūzų laukus ir itin jaudinomės, kad spėtume į Baltijos kelią, galiu apsižliumbti.
Buvau suaugęs, subrendęs žmogus, patyręs sovietijos grimasas, visas nesąmones muziejuje, kai nuotraukoje ant bažnyčios kryžiaus reikdavo užleisti debesį, kai žmonės būdavo persekiojami, kai kiekvienoje įstaigoje spoksodavo saugumiečio akys... Sąjūdžio grupę muziejuje sukūrėme vieni pirmųjų, nes buvo šaunių, tikrų bendraminčių.
Tolesnis dešimtmetis... Viską priėmiau, žinojau, kad bus sunku. Bet jau buvome valstybė ir turėjome išgyventi viską, ką reikia patirti besikuriančiai valstybei. Niekada nejaučiau nusivylimo pačia Lietuva ir Nepriklausomybe. Sviesto trūkumas ar darbe ilgai vykstanti remontas su amžinomis cemento krūvomis buvo niekai, palyginus su išdidumu, kad esame laisvos Lietuvos piliečiai. Pirmą kartą ėjau balsuoti, išmokau tai daryti demokratinėje valstybėje. O kad kartais išsirenkame į valdžią ne tuos žmones, yra mūsų pačių bėdos. Visi gyvename pirmą kartą, mokomės iš klaidų. Žmogaus prigimtis godi, jis mano gyvensiąs šimtą metų, viską į grabą išsinešiąs. Jeigu dažniau galvotume apie mirtį, galbūt būtume geresni.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
