„Kiltų nuoma“ – pasakojimas apie trijų moterų kasdienybę nedideliame Škotijos mieste, apie tai, kaip jų gyvenimai susitinka, o susitikę keičiasi. Kiti knygos veikėjai – kiltų nuomos klientai ir pagrindinių veikėjų vyrai – spalvingi ir svarbūs, bet pirmajame plane – moterų savasties, apskritai savumo ir svetimumo, atsitiktinumo ir lemties, meilės ir mirties temos.
Su Aldona Tüür kalbamės apie viską nuo pradžių: apie ištakas ir įtakas, pomėgius ir polinkius, patirtis Škotijoje ir apie tai, kiek pirmajai knygai padėjo jos pačios dėstomasis dalykas – kūrybinis rašymas, ar įmanoma išmokyti, išmokti rašyti knygas kūrybinio rašymo kursuose.
– Naujas vardas, debiutinė knyga, pristatymas Vilniaus knygų mugėje. Autorius, paskelbęs savo kūrinį, patiria, be kita ko, ir viešumo naštą. Šiais laikais nėra paprasta išsaugoti privatumą, atseikėti informacijos apie save tiek, kiek būtina, nes kiekvienas smalsuolis gali išnaršyti, tarkim, feisbuką, darbovietės tinklalapį. Anksčiau buvo lengviau išsaugoti mįslingo kūrėjo įvaizdį. Ką skaitytojai turėtų žinoti apie jus? Ar pati ieškote asmeniškesnės informacijos apie patikusius rašytojus?
– Įdomu, kad to paklausėt – neseniai brolis manęs klausė panašiai: „Ką darysi su užgriuvusia šlove?“. Buvo juokinga, bet atrodė, lyg klaustų rimtai! Iš tiesų, nemanau, kad viešumas taps kokia nors nepakeliama našta. Lietuvoje tiražai nedideli, neišgarsėsi, o ir nelabai turiu ką slėpti. Be to, tas „paslaptingo kūrėjo“ mitas man neatrodo labai vertingas. Aš dirbu universitete keliose pareigose – rašau tekstus apie mokslo laimėjimus, imu interviu iš įdomių žmonių, šiek tiek dirbu su rinkodara, dėstau. Nors grožinės literatūros rašytoja man tenka būti laisvalaikiu, rašymą praktikuoju kasdien – pačiomis įvairiausiomis formomis.
Aš domiuosi man patinkančiais rašytojais, bet ne jų asmeniniais, o profesiniais gyvenimais. Skaitau interviu su autoriais, pavyzdžiui, „The Paris Review“, man įdomios knygų parašymo aplinkybės, procesas, iššūkiai, su kuriais susiduria autoriai jas rašydami. Štai neseniai perskaičiau Ann Patchett „Olandų namą“ ir taip užsimaniau sužinoti, ar tas namas tikras ar išgalvotas. Pasirodo, išgalvotas (net nuliūdau).
– Romaną „Kiltų nuoma“ pradėjote rašyti studijuodama Škotijos miesto Dandi universiteto magistrantūroje – rašoma knygos anotacijoje. Studijavote rašymo praktiką. Įdomu būtų sužinoti apie šias studijas – kaip to kūrybinio rašymo mokoma?
– Į Škotiją studijuoti išvažiavau, norėdama patobulinti rašymo anglų kalba įgūdžius. Man atrodė, kad jeigu rašysiu anglų kalba visam pasauliui, gyvendama Lietuvoje visai neblogai uždirbsiu. Nepagalvojau, kad anglakalbių pasaulyje yra labai daug, ir jie visada rašys geriau už mane, nes ta kalba jiems gimtoji. Galėčiau daugiau išsiplėsti apie rašymą gimtąja ir ne gimtąja kalba, bet tai tikriausiai kitos diskusijos tema.
Tuo metu, kai išvažiavau, buvau žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Tam, kad įstočiau į magistrantūrą, reikėjo pateikti savo „portfolio“ – rinkinį kūrybinių tekstų. Iš visko, ką tuomet rašiau, kūrybiškiausi man pasirodė tokie trumpi esė – vedamieji, kuriuos rašydavau kas mėnesį. Išverčiau tuos tekstus į anglų kalbą, išsiunčiau į kelis universitetus ir gavau Dandi studijų programos kuratorės rašytojos Kirsty Gunn kvietimą. Kadangi norėjau pagyventi užsienyje ilgiau (magistro studijos trunka metus), studijas prasitęsiau iki poros metų. Turėdavau vieną paskaitą per savaitę, pilnu etatu dirbau kiltų nuomoje ir dar visus metus iš nuotolio – redakcijoje Kaune.
Ar ten, ar čia mokytis kūrybinio rašymo reiškia daug skaityti, daug rašyti, turėti su kuo pasikonsultuoti. Turėjau daug laisvės, labai artimą kontaktą su savo dėstytojais ir labai didelį palaikymą.
– Dėstote kūrybinį rašymą Kauno technologijos universitete, vedate seminarus plačiajai visuomenei. Vadinasi, ir pas mus jau randasi šio dalyko dėstymo aukštosiose mokyklose? Ar matote skirtumų tarp savo patirties Škotijoje, Dandi studentų ir lietuvių studentų, kuriems dėstote?
– Kiek man žinoma, tokios studijų programos Lietuvos universitetuose ar kolegijose nėra. Tačiau tikrai ne vienoje aukštojoje mokykloje kūrybinis rašymas dėstomas kaip dalykas, arba modulis.
Pagrindinis skirtumas tarp mano studentų ir manęs, tuometinės kūrybinio rašymo studentės, – amžius. Aš išvažiavau studijuoti jau pradirbusi daugiau nei dešimt metų leidykloje, buvau 35-erių ir tarp savo grupiokų buvau viena iš jaunesnių. Mano grupiokių (grupėje buvo tik pora vaikinų) dauguma buvo už mane vyresnės, su labai įvairia gyvenimiška ir profesine patirtimi. Daugiausia anglės ir škotės, buvo viena vokietė. O daugeliui mano studentų Kauno technologijos universitete – vos per dvidešimt. Be to, jie įvairesni – turiu labai daug „tarptautinių“ studentų, nes dėstau anglų kalba.
– Kaip manote, ką suteikia studentams tokie kursai, kuo pravartūs? Stiprina pasitikėjimą, o gal gali tapti ir trūkumu, „kurpaliumi“, kurio paskui sunku atsikratyti? Ar iškart pamatote, kas „bus rašytojas“?
– Taip, tokie kursai pravartūs, bet juk nesitikėjote kitokio atsakymo? Aš tikiu kūrybiniu rašymu, tikiu rašymo praktika – tikiu tuo, jog rašant galima patobulėti asmeniškai, „pasiterapinti“, jei norite. Nors terapinio rašymo užsiėmimų nevedu ir nepraktikuoju, bet tikiu, kad atliekant rašymo užduotis arba tiesiog rašant tam tikrą tekstą ir sulaukiant konstruktyvios kritikos apie tą tekstą, išmokstama savo mintis reikšti sklandžiau. Kam tai pravartu? Viskam, nuo – iki. Viešojo kalbėjimo įgūdžių tobulinimui, elektroninių laiškų rašymui, prezentacijų rengimui ir taip toliau...
Kūrybinis rašymas susijęs su rašymo šablonų ir klišių „išgaudymu“, tad kalbėti apie „kurpalį“ net neišeina. Žinoma, yra tam tikrų būdų, kaip paversti tekstą lengviau skaitomą, bet juk esmė – ne teksto forma, o turinys. Jei formą ištobulinsite tiek, kad jūsų skaitytojas supras, ką norėjote pasakyti, ir ne tik supras, bet ir pajus, nustebs ir nešiosis jūsų sukurtą vaizdinį kelias dienas – vadinasi, jums pavyko panaudoti kūrybinio rašymo suteiktus įrankius. Gal ir be jokių kursų.
Žinoma, kad matosi, kam rašyti lengva. Tačiau, net ir turint gebėjimų, reikia dirbti.
Žinoma, kad matosi, kam rašyti lengva. Tačiau, net ir turint gebėjimų, reikia dirbti. Tai reiškia – padėti užpakalį ant kėdės ir imtis rašymo. Be to nieko nebus. Būtent su valios trūkumu ir susiję mano didžiausi nusivylimai – matant, kad studentas gali parašyti kažką didingo, bet nueina lengvesniu keliu, nes nepasistengia.
– Ar studijos pravertė Jums pačiai rašant romaną ar labiau kaip kūrybinio rašymo dėstytojai?
– Studijos man pravertė tiesiogiai – jų pabaigoje turėjau pristatyti kūrinį, minėtą „porfolio“. Nebuvau rašiusi grožinės literatūros, nežinojau nuo ko pradėti. Kadangi buvau užsienietė, dirbanti labai egzotiškoje vietoje – kiltų nuomoje, man visi sakė: rašyk apie savo darbą. Kartą, eidama ryte į stotelę, pagalvojau: „One two, three, four, five... They come in“ – taip gimė pirmas mano romano sakinys, nors jo galutinis variantas nuo to „portfolio“, kurį pateikiau, skiriasi ne tik kalba, kuria jis buvo parašytas.
Man dėstė kitaip, nei dėstau aš. Tačiau tai nieko nereiškia – vienareikšmiškai visko, ką žinau ir ko mokau apie kūrybinį rašymą, išmokau Dandi. Esu už tai dėkinga.
– Tapote „laisvai samdoma autore“ nuo 1998-ųjų. Ar visada planavote parašyti knygą? Dažnas rašytojas sako svajojęs ją parašyti nuo vaikystės. Ir kokia lietuviško „Kiltų nuomos“ sukūrimo istorija?
– 1998-aisiais įsidarbinau leidykloje „Jūsų Flintas“, rašiau daugiausia vaikams. Vėliau pradėjau rašyti moterų ir kitiems žurnalams. Daug mano tekstų galima rasti tinklalapyje www.rasymopraktika.com.
Prisimenu, vaikystėje savo draugėms žadėjau parašyti knygą. Paskui tą pažadą pamiršau, bet esu parašiusi dvi vaikiškas knygas, tad pliusą kaip ir užsidėjau. Nežinau, kodėl nusprendžiau imtis lietuviško „Kiltų nuomos“ varianto. Jau grįžusi į Lietuvą vis sulaukdavau klausimo iš savo dėstytojų – kaip, ar rašai? Jie labai manimi žavėjosi, manau dėl to, kad rašiau apie kiltus, ir jau buvau įgijusi keistą škotiškai rytų europietišką akcentą, kuris aiškiai girdėjosi man garsiai skaitant tekstus (Dandi vyksta literatūros festivalis ir daug kitų renginių, kuriuose studentai skatinami skaityti savo kūrinius publikai).
Per kelerius metus po grįžimo namo parašiau kelis apsakymus (kai kurie iš jų yra vertimai-adaptacijos), kartu su savo studentais dirbdama nusipiešiau planą – kas turėtų įvykti ir dėl ko pasakoju šitą istoriją. Bet iš tiesų intensyviai pradėjau rašyti tik tada, kai susiradau rašančių moterų grupę, kurioje dalijamės savo parašytais tekstais. Per vienerius metus parašiau daugiau nei prieš tai per septynerius.
– Kas buvo pirmasis „Kiltų nuomos“ skaitytojas?
– Mano pirmoji skaitytoja buvo mano draugė Jurga, kuriai ir dedikuoju knygą. Ji gyvena ne Lietuvoje, ir mums visiems jos labai trūksta. Vėliau mano skaitytojos tapo mano rašymo grupės kolegės, jautrios skaitytojos ir rašytojos.
– Skaitant knygą atrodo, kad Jums lengvai rašėsi. Esate atidi detalėms, pastabi ir jautri žmonių psichologijos žinovė, mokate parinkti tikslų žodį. Ar tas skaitymo lengvumas lygu rašymo lengvumui? Kas buvo sudėtingiausia – fabula, veikėjai, detalės?
– Ačiū už komplimentą tekstui, džiaugiuosi, kad manote, jog jį skaityti lengva. Norėjau parašyti lengvą, bet ne paviršutinišką pasakojimą apie moteris. Rašyti man nėra lengva, nes rašydama iš karto redaguoju. Netikusi savybė, bet tiek metų pradirbau redaktore, kad labai sunku jos atsikratyti.
Vienu prisėdimu parašau daugmaž 300 žodžių. Tai gali užimti pusantros dvi valandas. Jeigu tai daryčiau kiekvieną dieną, tikrai būčiau produktyvesnė romanistė, nei esu. „Kiltų nuomą“ – nuo to pirmojo sakinio, kurį išgirdau savo galvoje, eidama į stotelę, rašiau dvylika metų. Siaubas, kai pagalvoji. O knyga net nėra stora.
Žinoma, kad autorių galima perskaityti iš jo knygos, bet nereikėtų priimti teksto kaip fakto.
– „Kiltų nuoma“ – romanas apie Aną, Anabelę ir Ievą, įvairių likimų ir amžiaus moteris, kurias suveda laikas, vieta ir gyvenimo aplinkybės. Itin vaizdingi ir tikslūs vyrų personažai lieka antrajame plane, bet yra labai svarbūs. Ar šios moterys „paimtos iš gyvenimo“? Galbūt jūs – Ana, stebėtoja, fiksuojanti įspūdžius apie sutiktus žmones į specialų sąsiuvinį? Ar įmanoma „perskaityti“ autorių iš jo knygos?
– Žinoma, kad autorių galima perskaityti iš jo knygos, bet nereikėtų priimti teksto kaip fakto. Nežinau, kaip čia tiksliau pasakyti, bet, sakykime, jūs perskaitėte, kad tekstas „psichologiškas“, na taip, aš ir esu psichologė pagal išsilavinimą. Psichologai treniruojami pastebėti detales, žiūrėti į žmones patys daug neatsiskleisdami, tad taip – aš esu Ana. Aš esu ir Ieva, nes buvau užsienietė, dirbanti kiltų nuomoje, ir Anabelė, nes esu išgyvenusi netekčių, kurios paveikė mano gyvenimą. Ar tai reiškia, kad knygoje minimi įvykiai, žmonės, vyrai, moterys yra faktai? Ne.
Yra daug tikrų detalių, emociškai knygoje yra labai daug tiesos, bet pati istorija – išgalvota.
– Kokie rašytojai ir kokios knygos Jus labiausiai traukia? Kaip renkatės skaitytinas knygas? Koks kūrinys yra palikęs neišdildomą įspūdį, padaręs įtaką, įkvėpęs – nebūtinai rašyti, galbūt kokiam nors svarbiam veiksmui ar padėjęs apsispręsti?
– Knygas renkuosi pagal rekomendacijas – žmonių, kuriais pasitikiu, kartais netyčia perskaitau kokį interviu ir mane sudomina autorius (taip atsitiko su Jonathanu Franzenu, kurio skaičiau tik vienintelę kol kas lietuviškai išleistą knygą „Pataisos“ – pamačiau interviu su autoriumi „New York Times“), žiūriu į apdovanojimus. Yra tam tikri autoriai, kuriuos skaitau, ir tiek, nes jie meistrai. Pavyzdžiui, Julianas Barnesas. Nors daug skaitau angliškai, lietuviškai skaityti man maloniau, tad kartais renkuosi knygą pagal vertėją – pernai taip pasirinkau Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“, išverstą Akvilinos Cicėnaitės.
Tas jausmas, kai pradedi skaityti knygą, ir supranti, kad ji gera, sunkiai nusakomas. Atsimenu, taip atsitiko, kai nusipirkau Zadie Smith „Balti dantys“. Perskaičiau pirmą pastraipą ir... pabučiavau tą puslapį! Yra tiek daug prastų knygų, esu išgyvenusi tiek nusivylimų, kad tas veiksmas man niekaip nepasirodė perdėtas. Kai knygoje „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ perskaičiau, kaip Olga Tokarczuk prilygino sniegą, krintantį nuo žmogaus pečių, cukraus pudrai, byrančiai nuo žagarėlio... Ką jau čia bepridursi. Tegul tik tie žmonės rašo.
– Ką skaitote šiuo metu? Ar metate į šalį nepatikusią knygą, ar skaitote iki galo, nes bet kokia knyga kažkuo vertinga?
– Ką tik perskaičiau „Olandų namą“, kurį jau minėjau. Prieš tai – Marinos Abramovič biografiją „Eiti kiaurai sienas“ (retai skaitau negrožinę literatūrą, bet M. Abramovič atvažiuos į Kauną, tad norėjau susipažinti), prieš tai, ko gero, skaičiau Olgą Tokarczuk. Dabar pasidėjau prie lovos nigeriečio rašytojo Chigozie Obioma „Žvejus“, bet dar nepradėjau. Tikiu nigeriečių rašytojais, kai atradau Chimamandą Ngozi Adichie (skaičiau jos „Amerikaną“, taip pat yra puikus jos pranešimas TED konferencijoje, kurį kasmet parodau studentams). Be to, praėjusį semestrą turėjau nuostabią studentę iš Nigerijos, jos tekstai tokie gyvybingi ir jautrūs, – daug iš jos tikiuosi.
Knygas metu retai. Kartais jas palieku kuriam laikui, kad paskui sugrįžčiau. Paskutinė, kurią palikau – Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“, visais atžvilgiais puikiai parašyta knyga, bet ją skaityti man net skauda, joje tokia tikroviška neviltis ir vienatvė. Esu padėjusi ir paskutiniąją Karlo Ove‘s Knausgaardo „Mano kova“ dalį. Tikiu, kad kada nors prie jos grįšiu.
Aldonos Tüür debiutinio romano „Kiltų nuoma“ pristatymas Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje: 25 d., penktadienį, 13 val. LITEXPO, Rašytojų kampas-LRT studija. Dalyvauja: autorė, Gabrielė Labanauskaitė, Audronė Kaušpėdienė, Juta Liutkevičiūtė-Kiudė.
