A.Zambra – vienas žymiausių Čilės rašytojų. RARA leidykla kiek anksčiau, 2021 metų pradžioje, išleido dvi A.Zambros apysakas, sutalpintas vienoje knygoje – Bonsai / Asmeninis medžių gyvenimas (iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev), tačiau 2021-jų pabaigoje pasirodė ir jo romanas Čilės poetas (iš isp. k. vertė Aistė Kučinskienė). A.Zambros Čilės poeto keliamų problemų amplitudė svyruoja nuo kasdieniškų, buitiškų iki kūrybą bei literatūrines plotmes apimančių temų, tačiau svarbu apžvelgti, kaip prie šių klausimų yra prieinama ir kaip jie veikia minties giją romane.
Romanas pradedamas dviejų paauglių, Gonsalo ir Karlos, meilės istorija. Turinys išskaidomas į keturias dalis: Ankstyvoji kūryba, Įšeimė, Poetry in motion ir Atminties parkas. Pirmoje dalyje atskleidžiama, kaip augo Gonsalo aistra poezijai, jausmų išraiška būtent per ją, šių dviejų personažų jausmai vienas kitam bei fiksuojamas jų pokytis, t. y. sprendimas žengti skirtingais keliais. Vėliau, po dešimties metų, jie vėl susitinka: Karla išsiskyrusi, viena auginanti šešiametį berniuką, Visentą, priima Gonsalą į savo šeimą. Trečioje dalyje jų keliai vėl išsiskiria, Visentas, jau aštuoniolikmetis, įsimyli amerikietę Priu, ima rašyti jai eilėraščius ir vėl atnaujina ryšį su Gonsalu.
Nors fizikiniai dėsniai teigia, kad skirtingi poliai traukia vienas kitą, romanas įrodo, jog darnus jų būvis realybėje yra sunkiai įgyvendinamas.
Skaitant romaną regima, kad visos dalys vienaip ar kitaip persipina poezijos tema – net paskutinioji dalis pradedama Roberto Creeley, amerikiečių poeto, ir Veronicos Stigger, brazilės rašytojos, žurnalistės bei meno kritikės, mintimis: You send me your poems, / I‘ll send you mine (R.C.); Atvykęs į ligoninę, mane lengvai atpažinsite – aš būsiu tas, kuris panašiausias į jus (V.S.). Turint mintyje, kad Gonsalas ir Visentas sukūrė itin tvirtą tarpusavio ryšį būtent per poeziją, V.Stigger mintis leidžia įtarti, kad viena iš problemų, būsiančių paskutinėje dalyje – Gonsalo įtakos Visento asmenybės formavimuisi rezultatas bei judviejų panašumas meilės poezijai aspektu; mat, paskutinėje knygos dalyje dar labiau koncentruojamasi į tai, kad Visentas užaugęs pats tapo poetu, tad vėl susitikus Gonsalui ir Visentui jų pokalbis neprimena patėvio ir įsūnio pokalbio – tai veikiau dviejų poetų pokalbis. Be kita ko, Visento vardas yra įkvėptas žymaus Čilės poeto, poetinio avangardo Lotynų Amerikoje pradininko Vicente Huidobro.
Čilės poetas analizuoja kūrybos, tarpusavio ryšio kūrimo, netgi politikos plotmes apimančias temas, tačiau aiškiai matoma, kiek svarbos yra teikiama vaizduotės ir tikrovės temos plėtotei bei jos poveikiui pasakojamai istorijai.
Vaizduotė versus tikrovė
A.Zambra akivaizdžiai padalija pagrindinius personažus į dvi skiltis: Karla vaizduojama kaip racionalų mąstymą bei realybės pusę palaikanti asmenybė (dažnu atveju), o Gonsalas ir Visentas – neracionalaus / jausminio bei kūrybiniu mąstymu grindžiamo pasaulio atstovai. Gonsalo ir Karlos tarpusavio santykiai tik įrodo šių skirtingų polių komplikuotumą – nors fizikiniai dėsniai teigia, kad skirtingi poliai traukia vienas kitą, romanas įrodo, jog darnus jų būvis realybėje yra sunkiai įgyvendinamas. Turint mintyje, kad dažnas skaitytojas įsijaučia į literatūrą tiek, kad gebėtų pamiršti save, šiuo atveju, mano manymu, kaip tik yra verčiamas stabtelti ir suklusti. Tarpusavio santykių ugdymas bei tobulinimas yra kasdienis ritualas kiekvienam bent kiek socialiam žmogui, tad tokia istorija empatiškesnį skaitytoją pastato mažų mažiausia į nepatogią padėtį, nebūtinai priklausomai nuo to, ar tokia patirtis iš tiesų yra jo išgyventa realybėje. Tokia tematika literatūroje nėra niekuo nauja, tačiau paprastai tekste daugiau darbo reikalauja pateikimas negu pati idėja.
Dar pirmoje dalyje Gonsalas mintyse ruošia „išsiskyrimo kalbą“, tačiau yra sutrikdomas vaizduotės ir realybės nesutapimo. Pasakotojas atskleidžia, kad Gonsalas suprato, jog anksčiau ar vėliau jo ir Karlos santykis nutrūks, ji taps kokio vadybininko, dantisto, o gal prozininko mergina. Gonsalas kalboje būtinai rengėsi įterpti mintį apie reikiamybę sukti skirtingais keliais, kaltinti likimą ar, jai priešgyniaujant, paprasčiausiai prisiimti kaltę sau ir viską pabaigti. Dar nespėjus pertraukti vyraujančios tylos tarp jo ir Karlos, mylimoji paprastai išreiškia jau ir taip akivaizdžią situaciją: Gonsalai, jausmai išblėso. (p. 32.) Jo vaizduotėje žmogus, nutraukęs jų santykį, buvo jis pats, ne Karla, tad tokiu būdu Gonsalas yra stipriai išmušamas iš vėžių.
Gonsalo atmintis smulkmenoms, nesentimentaliam žmogui dažnai nereikšmingoms, išvystyta ypač stipriai.
Antroje dalyje situacijų, artimų prieš tai minėtajai, apstu – Gonsalui pastebėjus gimdymo paliktas žymes ant Karlos kūno, įsivaizduojamas būsimas gyvenimas net ir neturint jokio konteksto. Juntama atsakomybė už tai, kas dar nėra aiškiai žinoma, užbėgama tikrovei už akių svarstant, kaip reikės išlaikyti šeimą, apie kurią, vėlgi, nebūta jokios užuominos. Gonsalo atmintis smulkmenoms, nesentimentaliam žmogui dažnai nereikšmingoms, išvystyta ypač stipriai, tačiau taip pat pastebima, kad vaizduotė dažnu atveju yra „perdėta“, ja užpildomos spragos, egzistuojančios dėl tam tikros informacijos nebuvimo. Pavyzdžiui, šiuo atveju – nežinojimo, kuriuo metu tiksliai Karla turėtų grįžti namo:
Kai kas nors užtrunka tiek, kad imtume manyti, jog niekada nebegrįš, jis ar ji staiga pareina ir tada jau būna veik neįmanoma nupasakoti, kad kelias sekundes traukdami cigaretę manėme, jog nebegrįš; skamba perdėtai, bet ir yra perdėta. (p. 65)
Tokiu atveju atskleidžiamas vaizduotės dvylipumas – ji geba ne tik kurti, tačiau ir griauti; personažas, jos įaudrintas, patiria nerimą dėl to, apie ką neturima tikslaus įrodymo. Nors vėliau istorijoje, įvykus vienam iš daugelio konfliktų tarp Karlos ir Gonsalo, atskleidžiamas vaizduotės gebėjimas priversti personažą pamiršti realybėje patiriamus negatyvius išgyvenimus – Gonsalas, paniręs jūros vaizduose, pamano pasiųlysiantis Karlai, tačiau prisimena tarp jų tvyrančią, su pykčiu sumišusią tylą.
Žodžio raiška bei formos
Vaizduotės tema A.Zambros romane dažnu atveju persipina su žodžių žaismu. Turint mintyje, kad pats knygos pavadinimas savyje nurodo apie poetą, kurio darbas ir yra ne kas kita kaip žaidimas su žodžiais, toks autoriaus sprendimas lyg ir nestebintų. Tačiau stebina tai, kokiu būdu tai daroma. Vienas iš geriausiai šį iliustruojančių pavyzdžių aptinkamas scenoje, kai Gonsalas seka pasaką prieš miegą Visentui:
Tad jau ir taip painioje minties formuluotėje reikalinga nepasimesti, kuri mintis kuriam vienišiui priklauso.
Pirmasis vienišius ginčijosi su antruoju vienišiumi, kuris iš jų pirmasis vienišius, o kuris antrasis, ir, savaime suprantama, nė vienas nenorėjo būti antruoju, nes tai, kad esama antrojo vienišiaus, vadinasi, jog yra ir pirmasis, o jo vienatvė tikresnė.
Vertimas šiek tiek palengvina skaitytojo dalią – originale, verčiant pažodžiui, pirmasis vienišius rašomas ne žodžiu, o skaičiumi (El solitario 1); identiška situacija vyksta su antruoju vienišiumi. Tad jau ir taip painioje minties formuluotėje reikalinga nepasimesti, kuri mintis kuriam vienišiui priklauso. Kartais pasitaiko atvejų, kai grožinio kūrinio vertimas į kitą kalbą iškreipia originalią rašytojo stilistiką, tačiau šiame romane A.Kučinskienės vertimas kruopščiai apgalvotas, atsižvelgta į kiekvieno personažo kuriamą charakterį pritaikant reikiamą kalbos stilių.
Vienas keistesnių aspektų Čilės poete – pasakojimo (ar, veikiau, pasakotojo) šuoliai: trečioje knygos dalyje pasakotojas pirmą kartą persikelia tiesiogiai į tekstą, t. y. pirmą kartą atskleidžia šališką poziciją, kalbėdamas pirmuoju asmeniu. Kitoje pastraipoje vėl grįžtama prie buvusios pasakojimo manieros (kalbama trečiuoju asmeniu, pasakotojas žino daugiau nei visi likę veikėjai).
Dar ankstyvesnėje A.Zambros kūryboje galima pastebėti intensyvų žaidimą formomis bei žodžiu – jo knyga Faksimilė (isp. Facsímil) (2015) būtų vienas ryškiausių pavyzdžių. Juo labiau kad A.Zambra šią knygą pavadina Užduočių knyga (isp. Libro de ejercicios). Autorius suteikia teisę skaitytojui pačiam pasirinkti, kokia tvarka bus dėliojama mintis, ir pateikia skirtingus galimus jos tęstinumo variantus (žr. 1 pav.). Toks rašymo būdas iš dalies primintų Julio Cortázaro Žaidžiame klases.
Čilės poete A.Zambra pasitelkia labai panašų rašymą, tad akivaizdu, jog rašymo stilistika nekinta net pasikeitus kūrinio žanrui (apysaka / romanas). Tai atskleidžiama Poetry in motion skyriuje, kai Visentas grįžta namo iš kelionės:
[...], visi planai atidedami, nes atvėręs namų duris jis užtinka savo nuogą mamą, ant fotelio besidulkinančią su:
a) Patu
b) Rokoto
c) Patu ir Rokoto
d) Rita
e) Gonsalu
(Atsakymas kitame puslapyje.)
A.Zambros rašymas J.Cortázarą primena tik iš dalies, nes Čilės poete, ypač trečiame skyriuje, gana dažnai pasirodo Nicanoro Parra veikėjas, reprezentuojantis vieną žymiausių Čilės poetų, rašiusių, palyginti, netradicinę poeziją. Veikiausiai todėl N.Parra savo poeziją vadina antipoezija. Eilėraštyje Testas (vert. Simonas Bernotas) pateikiamas vienas geriausių šio apibrėžimo paaiškinimų:
[...]
Kas yra antipoezija:
Audra stiklinėje?
Pusnis ant uolos?
Padėklas žmogaus ekskrementų
Kaip tiki tėvas Salvatjera?
Tiesą rodantis veidrodis?
Stiprus smūgis į veidą
Rašytojų sąjungos paminklui?
(Tesiilsi jo siela ramybėje)
Įspėjimas jauniesiems poetams?
Srovės nešamas karstas?
Išcentrinės jėgos sukamas karstas?
Parafino garuose degantis karstas?
Liepsnojanti koplyčia be vėlionio?
Teisingą atsakymą
Pažymėkite kryželiu.
Tokiu būdu matyti, kad N.Parra, lygiai kaip ir A.Zambra, yra linkęs bendrauti su skaitytoju per tekstą ar bent jau duoti teisę pačiam ieškoti atsakymo. A.Zambra paprastai nėra linkęs įvardyti savo autoritetų – kritikų dažnai lyginamas su R.Bolaño rašytojas neneigia jam padarytos įtakos tiek kaip skaitytojui, tiek kaip rašytojui, tačiau nelaiko savęs R.Bolaño įpėdiniu. Viename interviu yra teigęs, kad jo lyginimas su R.Bolaño trikdo, nes jis visuomet pralaimi – R.Bolaño, pasak jo, yra nepralenkiamas autorius Čilės literatūroje.
Čilėje būti poetu – tas pats, kas būti šefu Peru, futbolininku Brazilijoje arba modeliu Venesueloje.
A.Zambra, paklaustas La Fuente žurnalisto Danieliaus Hidalgo, iš kur kyla noras rašyti apie poetus, teigia, kad nors šis noras gana vėlyvas, niekur kitur jo kūryboje nepasirodantis, jam sunku neidealizuoti tyro bei originalaus poezijos atradimo, jos gyvybingos vertės; sunku neidealizuoti atsidavimo šiai, pasak didžiosios dalies visuomenės, nenaudingai veiklai. Juo labiau kai dauguma Čilės poetų (išskyrus Vicente Huidobro ir keletą kitų) nebuvo iš aukštosios klasės, tokia „profesija“ jam dar esant paaugliui atrodė gana realus, įtikimas mitas. Romane šis klausimas pateikiamas su šiokiu tokiu ironijos prieskoniu per Priu personažo pokalbį su įvairiausiais Čilės poetais:
Čilėje būti poetu – tas pats, kas būti šefu Peru, futbolininku Brazilijoje arba modeliu Venesueloje.
Literatūros sąrašas ir šaltiniai
- Alejandro Zambra, Čilės poetas, 2021, Vilnius: RARA. Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė.
- Alejandro Zambra, Facsímil: Libro de ejercicios, 2015, prieiga čia.
- Nicanor Parra, Antipoezija, Bazilisko ambasada, 2021.
- Facsímil: el test verbal de Alejandro Zambra. El Mercurio (Diario: Valparaíso, Chile, 2014, p. 18. Skaitmeninės Nacionalinės Čilės bibliotekos reprodukcija. Prieiga čia.
- Daniel Hidalgo, Alejandro Zambra: El mundo siempre ha sido extraordinariamente difícil de leer, 2020. Prieiga čia.
- Helena García Mariño, Sigue habiendo vida en la traducción después de Bolaño, 2017. Prieiga čia.
