Kas ir kodėl sugriovė tarpukario Europos saugumo architektūrą ir kaip senasis kontinentas nusirito į Antrąjį pasaulinį karą? Kokius svarbiausius tikslus tuomet puoselėjo lietuvių diplomatija ir kokią nišą šiuose procesuose užėmė Lietuvos valstybė? Kodėl 1933 m. pavasarį Vakarų demokratijos santūriai ar netgi viltingai priėmė naujojo Vokietijos kanclerio Adolfo Hitlerio ekonominę-politinę programą ir kodėl prezidentas Antanas Smetona Hitlerio asmenybėje politinį pamišėlį („madmen") pamatė keliais metais anksčiau nei britų premlerai Neville Chamberlainas ir Winstonas Churchillis? Kas ir kodėl 1934 m. iš tiesų leido susikurti Baltijos Antantei ir kaip šis įvykis Lietuvą, Latviją, Estiją izoliavo nuo ne tik nuo Lenkijos ir Vokietijos, bet ir bendrai nuo Vakarų Europos saugumo sistemos? Kodėl priešingai Vakarų diplomatų ir spaudos prognozėms Hitleris savo revanšistinės politikos realizavimą pradėjo ne nuo Klaipėdos „susigrąžinimo", bet nuo Austrijos anšliuso ir Čekoslovakijos padalijimo? Kokią žinią Lietuvai 1936–1938 m. siuntė Sudetų krizė, Miuncheno suokalbis ir kodėl lietuvių diplomatija nesulaukė jokios Londono ir Paryžiaus pagalbos, kai Hitleris pareikalavo Klaipėdos? Kaip SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras, kuris laisvai kalbėjo pagrindinėmis Europos kalbomis, aistringai domėjosi Vakarų modernizmu, puikiai grojo fortepijonu ir dvasiškai kentė dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos sugrąžino porevoliucinei Rusijai tam tikrą Vakarų pasitikėjimą?
Ar XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje buvo įmanoma Piłsudskio–Hitlerio strateginė partnerystė ir kaip 1933 m. vasarą–rudenį Maskvoje ir Varšuvoje vyko lenkų–sovietų diplomatinės derybos dėl galimo antihitkerinio pakto sudarymo? Kodėl karo išvakarėse Lenkija demonstravo bravūrą, skelbėsi nebijanti Trečiojo Reicho karinės galios ir planavo prieš ją atsilaikyti ne vienus metus? Kodėl patyręs vokiečių diplomatas, Vokietijos ambasadorius Londone 1938 m. gyrė Piłsudskį ir Varšuvos užsienio politiką? Kas ir kokiu tikslu 1938–1939 m. sandūroje bandė organizuoti Smetonos vizitą į Berlyną ir kodėl Lietuvos prezidento susitikimas su nacių kancleriu neįvyko? Kuris lietuvių politikas kolegų buvo kaltinamas bailumu, o kuris diplomatas įpykęs dėl kvailų iniciatyvų nevengė keiktis net oficialiuose pranešimuose ministrui? Kodėl Varšuvos diplomatija 1939 m. gegužę džiaugėsi litvako Maksimo Litvinovo išstūmimu iš SSRS diplomatijos vadovo pareigų, sveikino didžiarusio Viačeslavo Molotovo atėjimą į šį postą, o 1939 m. rugpjūtį sudarytą Ribbentropo–Molotovo paktą vertino tik kaip „nereikšmingą" politinį įvykį?
Kodėl pagal 1939 rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo paktą Lietuvą „perleidęs" Vokietijai, tų pačių metų rugsėjo gale derybose su Hitleriu Stalinas jam „priklausiusią" Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos staiga panoro iškeisti į Lietuvą? Kokį unikalų istorinį šansą Kaunas pamatė 1939 m. rugsėjį Kremliui realizuojant Ribbentropo–Molotovo pakto pirmąjį etapą ir kokią slaptą diplomatinę akciją lietuviai tuomet organizavo Vašingtone bei visoje JAV? Kur, kada ir prieš ką pagal suomiškos Manerheimo gynybinės linijos pavyzdį lietuviai planavo statyti lietuvišką „Gedimino gynybinę liniją"? Kas ir kodėl 1940 m. vėlyvą pavasarį–vasaros pradžioje išprovokavo antisemitizmo proveržius Vakarų Europoje ir kaip tai atsiliepė Lietuvai? Kodėl vienas Vasario 16-oisos signataras ir patyręs diplomatas manė, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai 1940 m. gegužę išties galėjo prisidėti prie raudonarmiečių grobimo iš Lietuvoje dislokuotų SSRS karinių bazių? Kodėl 1940 m. birželį Vermachto įžygiavimas į Paryžių ir Raudonosios armijos tankų įvažiavimas į Kauną įvyko beveik sinchroniškai? Ir pagaliau generalinis klausimas: kam tenka didžiausia politinė-istorinė atsakomybė už daugiausia aukų istorijoje pareikalavusio Antrojo pasaulinio karo pradžią? Atsakymų į šiuos ir eilę kitų aktualių politinės istorijos ir diplomatijos klausimų verta ieškoti Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojo, daktaro Algimanto Kasparavičiaus naujausioje monografijoje Griūvanti taika: Lietuva didžiojoje politikoje 1934–1939(1940), Vilnius, LII leidykla, 2021.
Autorius, plačiai remdamasis Lietuvos ir užsienio archyviniais šaltiniais ir diskutuodamas su istoriografijoje iškeltais konceptais bando naujai pažvelgti, dar kartą kritiškai apmąstyti bei įvertinti Antrojo pasaulinio karo priežastis ir išvakares: Europos didžiųjų galių interesus ir politinį egoizmą, diplomatinio žaidimo užkulisius, dvylipumą, pasiekimus ir klaidas. Lietuvos diplomatijos bandymus laviruoti Europos politinėje arenoje ir spręsti savo geopolitines problemas. Monografijoje keliamos originalios, bet nebūtinai vienareikšmės istorinės hipotezės apie politinių idėjų ir jų padiktuotų procesų gyvybingumą bei tęstinumą, asmenybių moralinį svorį ir politinę reikšmę sprendžiant taikos ir karo klausimus. Aptariami Rusijos imperijos geopolitiniai užmojai ir svajonės dvidešimto pradžioje bei jų modifikacijos SSRS užsienio politikoje tarpukario metais. Analizuojama Lenkijos ir Vakarų šalių (Prancūzijos, Vokietijos, britų imperijos) santykių dinamika, jos poveikis Lietuvai. Svarstomos 1938–1939 m. Maskvos–Paryžiaus–Londono antihitlerinės koalicijos kūrimosi nesėkmės priežastys ir to pasekmės Baltijos jūros šiaurryčių regionui. Sprendžiamas geopolitinis-diplomatinis galvosūkis, kodėl 1939-ųjų rugsėjį Vokietijai ir SSRS užpuolus Lenkiją jos Vakarų sąjungininkai karą paskelbė tik pirmajai, o su antrąja vos po poros metų sudarė egzistencinę antihitlerinę koaliciją visam karo laikotarpiui?
Kkelios ištraukos iš knygos:
[...] Čia reikia kiek stabtelėti. Į patyrusio Estijos diplomato įžvalgą svarbu įsiklausyti atidžiau, giliau ir istoriškai pažvelgti šiek tiek plačiau. Svarbu pabrėžti, jog Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pirmajame jo etape tiek SSRS užsienio politikos strategams Stalinui ir jį supusiam Kremliaus elitui, tiek ir tos politikos taktikams – SSRS Užsienio reikalų liaudies komisariatui ir sovietinei diplomatijai – projektuojant ir kuriant bolševikinę imperiją nereikėjo išradinėti dviračio. Principinės idėjos ir eventualios plėtros kryptys – kaip ir kur link turi / gali geopolitiškai gravituoti stačiatikiška panslavistinė imperija – jos patriotų buvo apmąstytos ir išpopuliarintos dar gerokai iki bolševikų įsitvirtinimo valdžioje. XIX–XX a. sandūroje apie „Didžiąją Rusiją" svajojo daug žymių ir įtakingų rusų: politikai ir kariškiai, diplomatai ir visuomenės veikėjai. Europoje sparčiai vystantis pramoniniam kapitalizmui ir iš naujo persigrupuojant pasaulinėms galioms, Rusijos valdantysis sluoksnis jau nuo XIX a. devintojo dešimtmečio bandė brėžti ir tvirtinti savo geopolitinių interesų ribas Balkanuose ir Tolimuosiuose Rytuose, išsikovoti naudingų preferencijų Bosforo ir Dardanelų sąsiauriuose, su Anglija „dalytis įtaka" Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose ir netgi brautis į Afriką. Nors svajonių ir sumanymų buvo daug, tačiau imperijai trūko politinės minties aiškumo ir konkrečios strategijos. Todėl nenuostabu, kad jau XX a. pradžioje – 1907 m. gegužės 7 d. – iš Vidurio Lietuvos iš Kėdainių kilęs premjeras reformatorius Piotras Stolypinas šitaip apibūdino didžiąją rusišką svajonę ir artimiausią uždavinį: „šaliai reikalingi ne didieji sukrėtimai, bet Didžioji Rusija".
Tiesa, kokia ta „Didžioji Rusija" turėtų tapti tikrovėje, ir toliau niekas negalėjo tiksliai pasakyti. Tuo metu, kada dešinieji linko pritarti imperatoriaus ir valdančiojo elito projektuojamai aktyviai ekspansinei užsienio politikai – „Dabartinio ekonominio išsivystymo lygio Didžiajai Rusijai būtina stipri armija ir laivynas, kurie mums atvertų desanto galimybę bet kuriame Juodosios jūros baseino taške ir kartu absoliučiai apsaugotų mus nuo priešiško desanto šiame regione. Kitaip tariant, Juodojoje jūroje mes turime būti ponai", kairieji (socialdemokratai), kurie save traktavo kaip „šiuolaikinių europietiškų buržuazinių vyriausybių politikos principinius priešininkus", griežtai pasisakė prieš didžiųjų valstybių „užkulisinius susitarimus mažųjų sąskaita" ir imperialistinę užsienio politiką. Originalaus raidos kelio savo tėvynei ieškojo rusų liberalai, kurie tvirtino, kad geografiškai daugiau plėstis Rusijai tiesiog nebenaudinga: „Atsiėmusi viską savo iš kitataučių ir užėmusi anksčiau niekam tvirtai nepriklausiusias stepes, Rusija jau gali pasveikinti save su teritorinio augimo užbaigimu ir su vidinio vystymosi pradžia." Juk be atodairos „užkariaudama milžiniškas erdves" ir plėsdama savo teritoriją, šalis tik neatsakingai „švaisto savo kapitalą" ir eikvoja „tautines jėgas" perimdama naujas erdves, kurias, atsisakius avantiūristinės plėtimosi „manijos", būtų galima panaudoti tikrai savo „civilizacijos" kūrybai.
Tačiau tai, kas taikos sąlygomis buvo tik aistringi teoriniai, bet daugeliu atžvilgių spekuliatyvūs ginčai ar svarstymai, prasidėjus karui, įgavo kitas vertes ir gerokai konkretesnius kontūrus. Štai toks Nikolajus Niksipovas 1915 m. Petrograde išleistoje knygutėje „Нужны ли славянофилы для разрешения Славянского вопроса" pateikė gana plačią ir detalią carinės imperijos patriotų puoselėjamą strategiją. Esminė mintis – kad pokarinėje Europoje visas slavų pasaulis turi susisaistyti tvirtais geopolitiniais kultūriniais ryšiais ir susivenyti. Susivienijimas turi vykti stačiatikiškos krikščionybės ir rusų rašto kultūros (kirilicos) erdvių plėtros pagrindu. Kadangi Pirmajame pasauliniame kare Rusija su Prancūzija ir Anglija buvo Trilypės Antantės dalis kovoje prieš Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos koaliciją, atitinkamai buvo projektuojamas ir pokarinės Europos žemėlapis.
Po rusų-prancūzų-britų Antantės pergalės britų imperijai turėjo atitekti Helgolando sala Šiaurės jūroje ir didžioji dalis Vokietijos užjūrio kolonijų. Tai dar labiau turėjo išplėsti britų užsienio prekybos galimybes ir užmauti tam tikrą kontrolės apynasrį Vokietijos jūrinei prekybai. Kita dalis vokiečių kolonijų Afrikoje turėjo atitekti Prancūzijos Respublikai, kuriai kartu su Belgijos karalyste būtų likęs ir „viešpatavimas iki Reino" Vokietijoje. Didžiausia pokarinio geopolitinio pyrago dalis imperinės Rusijos patriotų svajonėse projektuota Rusijai. Anot knygutės autoriaus, po karo Rusija turėjo aneksuoti Rytprūsius ligi Oderio, Riugeno salą Baltijos jūroje, taip pat ir Šlezvigo-Holšteino žemę su Kylio kanalu, kurio rusų imperijai reikėjo siekiant „išeiti į Atlanto vandenyną". Mažesnioji pietvakarinė Rytprūsių dalis turėjo atitekti nuo Rusijos priklausomai autonominei Lenkijai. Po tokių operacijų Vokietija geopolitiškai būtų likusi palyginti maža ir silpna. Negana to, tarp nugalėtojų dar pasidalyta ir įtakos sferomis: nuo Oderio iki Elbės palikta rusų, o likusi šiaurės vakarų dalis atiduota britų įtakai. Apie radikalius geopolitinius pertvarkymus Petrograde galvota ir prie pietinių imperijos sienų. Čia svajota iš Austrijos-Vengrijos atimti Užkarpatę, Galiciją, Bukoviną ir „vengriškąją Rusiją" maždaug iki linijos Zakopanė–Sigetai. O iš Osmanų tikėtasi išplėšti buvusį Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionybės perlą, tuometinę Osmanų imperijos sostinę Konstantinopolį (nuo 1922 m. – Stambulas) ir didžiąją dalį Mažosios Azijos. Po tokios geopolitinės pertvarkos Juodoji jūra praktiškai būtų vrtusi jau tik vidine „Russokoje moria".
Tokie platūs Sankt-Peterbugo–Petrogrado geopolitiniai užmojai XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje buvo nepriimtini ne tik caro imperijos atviriems priešams, bet kėlė galvos skausmą ir sąjungininkams. Britų valstybininkai „gyveno nuolatinėje baimėje", kad užvaldžiusi Dardanelus ir galutinai parbloškusi Osmanų imperiją, Rusija ims kontroliuoti britų jūrinius kelius į Indiją, susikurs strateginį išėjimą jūromis į Indiją ir čia pradės grasinti pačiai britų imperijai.
Kad tokios geopolitinės reformos neliktų tik politinio žemėlapio perbraižymu popieriuje, rusų senieji imperialistai mąstė ir apie tai, kaip naujai prijungas teritorijas „surišti" su senąja imperija. Planai ir čia buvo gana globalūs. Visose prie imperijos naujai prijungtose teritorijose nedelsiant turėjo būti įtvirtinta rusų nacionalinės teisės sistema. Pirmieji aukštesnio rango valdininkai – tik stačiatikiai ir tik iš „tikrosios" Rusijos gubernijų. Ir tik vėliau, jei nekiltų pasipriešinimų, pamažu į šių sričių adminstraciją reiktų įtraukti ir vietos gyventojus. Be to, siekiant pakirsti vokiečių baronų ekonominę galią ir politinę įtaką rusiškoje imperijoje Kurše, Lifliandinoje ir Estliandijoje (dabar – Latvija, Estija) galvota įvykdyti žemės reformą smarkiai apkarpant dvarus latvių ir estų valstiečių naudai. Maždaug milijonui žydų, kurie po imperijos išsiplėtimo į vakarus, pietus ir šiaurę, būtų atsidūrę naujojoje tėvynėje Rusijos imperijoje, brošiūros autorius rekomendavo taikyti tuos pačius sėslumo ribos ir teisių ribojimus, kurie jau egzistavo seniau čia gyvenantiems šios Dievo išrinktos, bet ne itin saugomos tautos atstovams.
Rusijos aneksuota Riugeno sala jau netolimoje perspektyvoje turėjo išaugti į tikrą stačiatikiško imperinio pasaulio naująjį dvasinį-ideologinį bastioną Europos šiaurėje. Čia turėjo būti įkurtas vienuolynas, pastatytos kelios cerkvės ir stačiatikių dvasinė akademija stačiatikybei skelbti. Toks vaidmuo Riugeno salai parinktas ne atsitiktinai. Rusų ideologai, apeliuodami į senąjį istorinį Riugeno salos paveldą, Riugeną tuomet suvokė kaip beveik du tūkstančius metų buvusį slavų politinį-kultūrinį arealą, kuris „tik" XIV a. pradžioje po paskutinio slavų kilmės kunigaikščio Vislavo III mirties atiteko germanams. Taigi po pergalingo karo „prieš germanus" slaviškoji Riugeno tapatybė ir šlovė vėl turėjo būti atkurta ir triumfuoti „istorinis teisngumas". Vaizdžiai tariant, buvęs vokiškasis Riugenas turėjo tapti tarsi kokiu stačiatikišku Edeno sodu Šiaurės Europoje.
Nors nuo Vilniaus Didžiojo Seimo laikų lietuvių kultūrinis elitas reikalavo Lietuvai kultūrinės-politinės autonomijos, o Didžiojo karo pradžioje – 1914 m. rugpjūtį – šis reikalavimas išsiliejo į memorandumą (vadinamąją Gintarinę deklaraciją) carinei vyriausybei su reikalavimu po pergalės prieš Vokietiją prie autonominės Didžiosios Lietuvos dar prijungti ir Mažąją Lietuvą, Lietuva šioje panslavistinio mesianizmo jūroje praktiškai nebuvo paminėta. Išskyrus tik tai, kad istorinę lietuvių Tilžę brošiūros autorius siūlė pervadinti į Tilfą, o Lietuvos pašonėje įsikūrusį Karaliaučių (Kionigsbergą) amžiams „neatskiriamai" sujungti su tikrąja Rusija. Tačiau tai, kad Lietuvos nematė ir savo brošiūroje neafišavo vienas rusų nacionalistas, nors tikėtina atspindėjęs nemažos dalies Petrogrado elito nuomonę, dar nereiškia, kad ji nefigūravo imperijos oficialiajame ideologiniame-geopolitiniame diskurse, Rusijos vyriausybės ar URM valdininkų rengiamuose imperijos tobulinimo projektuose.
[...]
1933 m. sausio 30 d. buvęs kaizerinės Vokietijos generolas feldmaršalas, Generalinio štabo viršininkas ir Didžiojo karo legenda, Veimaro Respublikos paskutinis prezidentas Paulas Ludwigas Hansas von Hindenburgas nacionalsocialistų partijos lyderį Adolfą Hitlerį paskyrė Vokietijos kancleriu ir ši kontinentinės Europos širdyje įsikūrusi šalis per trumpą laiką pasikeitė beveik neatpažįstamai. Vokiečių kilmės amerikiečių istoriko, Ilinojaus universiteto profesoriaus Peterio Fritzsche‘s nuomone, kardinalūs pokyčiai šalies politiniame ir mentaliniame gyvenime įvyko jau per pirmąjį Hitlerio valdžios šimtadienį. Stulbinamai greitai nacių propaguojamai ideologijai ir brukamai „naujajai tvarkai" pakluso ne tik ekonominės krizės ir nepriteklių nualinta Vokietijos provincija – jos biurgeriški miestai ir miesteliai, bet netgi liberalizmo dvasia ir kovingu proletariatu garsėjusi sostinė Berlynas, kurio gyventojai jau ne vieną dešimtmetį žavėjosi modernizmu ir socialistinėmis idėjomis. Tačiau po 1933 m. sausio 30-osios Veimaro Respublika kartu su Didžiosios depresijos pakirstu laisvuoju Berlynu ištirpo tiesiog akyse. Veimaro „Respublika mirė" vos per keletą savaičių ar mėnesių.
Senojo, palyginti liberalaus vokiško pasaulio politinę-kultūrinę griūtį Drezdene 1933 m. žiemą originaliai užfiksavo į protestantizmą atsivertęs žydų kilmės vokietis, anot Fritzsche‘s „antrarūšis prancūzų literatūros profesorius", bet puikus dienoraštininkas Victoras Klempereris. Profesorius, vaikščiodamas po gimtąjį miestą, tiesiog stebėjo, kaip keičiasi miestelėnų dainos, užstalės pokalbių turinys ir pasisveikinimai kavinėse, cigarų parduotuvėlėse, turguje, kirpykloje ar kepyklėlėje... Kiek žmonių ryte ir popiet sutikę pažįstamą vis dar sako tradicinį guten Morgen arba guten Tag, o kiek jau šaukia Heil Hitler? Ir Klempererio privataus „sociologinio tyrimo" rezultatas buvo trikdantis – naujosios valdžios šalininkų gretos augo ne dienomis, bet valandomis: jei dar vakar Zscheischler kepyklėlėje penkios moterys su žinomu profesoriumi sveikinosi guten Tag ir tik dvi – Heil Hitler, tai šiandien Ölsnerio maisto prekų krautuvėje profesoriui jau „visos atsakė Heil Hitler".
Kardinalūs pokyčiai Vokietijoje vyko sparčiau, nei buvo galima tikėtis. Matyt, įtakos tam turėjo daug įvairių veiksnių. Tačiau panašu, kad ypatingą vaidmenį čia galėjo atlikti ir Hitlerio jau 1933 m. vasario 1 d. per nacionalinį radiją paskelbta jo naujosios vyriausybės veiklos programa-vizija, kurioje gana konceptualiai buvo apžvelgta Vokietijos situacija nuo jos „pažeminimo prieš keturiolika metų" iki pasaulinės ekonominės krizės ir kartu nubrėžtos politinės veiklos gairės, kaip vokiečiams „susigrąžinti garbę " ir deramą vietą prie Europos didžiųjų galių stalo.
1933 m. vasario 1 d. per Vokietijos radiją A. Hitlerio išdėstytos programos esminių minčių santrauka būtų maždaug tokia: „Suirus mūsų tautos proto ir valios vienybei namuose, žlugo Vokietijos politinė padėtis užsienyje. Nuo 1918 m. lapkričio mes matome tik savo vidinį žlugimą ir jo pasekmes. Milijonai darbininkų badauja, vidurinioji klaė skursta ir artėja katastrofa, kada žlugs ne tik Reichas, bet ir civilizacija. Komunistinė beprotybė, jos metodai bando nuodyti ir kenkti vokiečių tautai. Griauna šeimą, tautos, kultūros, ekonomikos amžinąsias sąvokas. Vieneri bolševizmo metai Vokietiją sunaikintų. Ūkininkai, darbininkai ir vidurinė klasė turi susivienyti, kad prisidėtų prie išdegimo plytų, iš kurių bus galima pastatyti naująjį Reichą. Todėl nacionalinė vyriausybė pirmuoju svarbiausiu uždaviniu laikys atkurti Vokietijos žmonių proto ir valios vienybę. Tai išsaugos ir apgins mūsų pagrindus, ant kurių stovi tautos jėga. Krikščionybė taps mūsų moralės pagrindu, o šeima – mūsų tautos ir valstybės branduoliu. Stovėdama virš socialinės hierarchijos ir klasių, valstybė mūsų žmonėms sugrąžins jų rasinės ir politinės vienybės sąmoningumą ir iš jos kylančius įsipareigojimus. Vokietijos jaunimas bus ugdomas pagarba mūsų didžiai praeičiai ir senosioms tradicijoms. Nepastovūs instinktai bus pakeisti nacionaline drausme. Per du didelius ketverių metų planus vyriausybė pertvarkys nacionalinę ekonomiką, išgelbės ūkininką ir aprūpins tautą maistu. Nedarbas turi būti likviduotas per pirmus ketverius metus. Užsienio politikoje nacionalinės vyriausybės misija – užtikrinti mūsų žmonių savarankiškumą, atgauti jų laisvę, nutraukti Vokietijos chaotiškas egzistavimo sąlygas ir sugrąžinti jai kitoms tautoms lygų statusą. Bus siekiama nusiginklavimo, taikos palaikymo ir įtvirtinimo. Bet prieš tai turime įveikti komunistų vykdomą Vokietijos demoralizavimą. Jaučiame atsakomybę už Vokietijos istoriją ir jos nacionalinės būties atkūrimą. Mes nepripažįstame klasių. Nacionalinio atgimimo vyriausybė ragina sudaryti visuotinio susitaikymo aktą ir pradėti veikti. Tegu Visagalis Dievas palaimina mūsų darbą, valią ir viziją".
[...]
1934 m. sausį Berlyne pasirašyta Lenkijos–Vokietijos nepuolimo deklaracija Kaunui smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Todėl kai kurie Kauno dešinieji intelektualai, pretendavę į politikus, netrukus užsimojo ieškoti sutarimo su Lenkija ir pradėjo galvoti apie nuolaidas Vokietijai. Štai VDU prof. Kazys Pakštas, atsižvelgdamas į Lietuvos teritorinius pokyčius, įvykusius susigrąžinus Klaipėdą, iškėlė idėją Lietuvą dalyti jau ne į du kantonus, kaip dar 1921 m. buvo numatęs Hymansas, bet į tris lygiaverčius kantonus – Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus. O „federalinei sostinei" Vilniui pasiūlyta suteikti išskirtinį autonominį „laisvojo miesto“ statusą“. Buvo parengtas ne tik bendro pobūdžio federalinės Lietuvos žemėlapis, bet dar gana tiksliai nubrėžtos būsimų įsivaizduojamų kantonų sienos ir preliminariai apskaičiuoti galimi jų dydžiai. Klaipėdos kantonas projektuotas 25 000 km2, turintis 1 mln. gyventojų; Kauno – 45 000 km2 ir 2 mln. gyventojų; Vilniaus – 33 000 km2 ir 1,35 mln. gyv. Taigi visos Lietuvos federacijos teritorija projektuota 103 000 km2, joje turėjo gyventi 4,5 mln. gyventojų. Kantonų ribas profesorius siūlė nubrėžti taip, kad į Kauno kantoną „kuo mažiausia patektų lenkiškai kalbančių“, o į Vilniaus – lietuviškai.
Anot Pakšto, kiekvienas kantonas turėtų savo atskirus įstatymų leidimo organus (autonominius seimelius), kuriems priklausytų visi žemės ūkio, švietimo, socialinės globos, sveikatos apsaugos, bendrosios administracijos, teisingumo ir „kantonalinių mokesčių“ reikalai. Federalinis Seimas ir Senatas posėdžiautų Vilniuje, į Seimą kiekvienas kantonas siųstų deputatus proporcingai pagal turimą gyventojų skaičių, o į Senatą – visi po lygiai. Federalinė sostinė, „panašiai kaip Vašingtonas“, Seime ir Senate nedalyvautų; federalinės valdžios kompetencijoje liktų tik keturios svarbiausios ministerijos, turinčios užtikrinti valstybės gyvybingumą: užsienio reikalų, krašto apsaugos, muitų ir užsienio prekybos bei susisiekimo (plentų, geležinkelių, telegrafo). Federalinės respublikos prezidentas būtų renkamas bendrame Seimo ir Senato posėdyje; kandidatus paeiliui keltų kiekvienas kantonas; kantonai savo teritorijose autonomiškai spręstų ir kalbų vartojimo klausimą. Federalinėje sostinėje lietuvių ir lenkų kalbos turėtų lygiavertį statusą ir visų keturių federalinių ministerijų valdininkai privalėtų jas abi mokėti; nors geografiškai ir ekonomiškai Vilnius turėjo išlikti nedalomas, siekiant, kad „karingiausieji“ nacionalistiniai elementai čia turėtų savo „uostus“, politiškai siūlyta jį suskirstyti į tris administracinius vienetus: rytinį, grynai „lenkišką“, centras būtų „mišrus, bet iš esmės lenkiškesnis“, o vakarinė dalis – „lietuviškas branduolys“. Federalinei kariuomenei vadovautų bendra visų kantonų jungtinė karinė vadovybė; ginčai tarp kantonų būtų sprendžiami tarpkantoniniame trečiųjų teisme remiantis „Šveicarijos pavyzdžiais“.
[...]
Pati prevencinio karo idėja Pilsudskiui nebuvo nauja. Kaip pažymi profesorius Bogdanas Musiałas, 1920 m. pavasarį pradėdamas platų puolimą Ukrainoje prieš bolševikinę Rusiją jis šį karą taip pat laikė prencinio pobūdžio priemone pašalinti Lenkijai grėsmę Rytuose. Mes čia savo ruožtu dar pridėtume, jog tų pačių metų spalį Pilsudskio palaimintas karo žygis į Vilnių prieš Lietuvą taip pat turėjo tam tikrų prevencinio karo požymių, kiek turėjo tikslą sujungiant Lenkiją su Lietuvą didinti Lenkijos geopolitinę galią ir menkinti Rusijos geopolitines galimybes regione. Be to, pačių lenkų skaičiavimais, Lenkijos kariuomenė 1933 m. pavasarį kiekybiškai ir kokybiškai (techniškai) buvo pastebimai pranašesnė už Versalio taikos sankcijų vis dar sukaustytas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas. Trečia vertus, tarpukario Lenkija turėjo gana ryškų psichogeopolitinį kompleksą: ji buvo pernelyg didelė ir ambicinga, kad emociškai susitaikytų ir politiškai pritaptų prie Europos vidutinių ir mažųjų šalių stovyklos, tariau aiškiai geopolitiškai ir kariškai per silpna, kad būtų priimta į Europos didžiųjų galių koncertą. Taigi prevenciškai sumušti Vokietiją priežasčių būta mažiausiai dvi: sėkmės atveju Lenkija būtų ne tik išsprendusi dalį savo saugumo problemų prie Vakarinės sienos ir ties Rytpūsiais, bet ir įveikusi istoriškai paveldėtą geopolitinį kompleksą. Kad planai atrodytų įspūdingiau 1933 m. balandžio 21 d. – Vilniaus išvadavimo iš bolševikų keturioliktųjų metinių proga Pilsudskis dar surengė ir įspūdingą karinį paradą, kuriame dalyvavo visi Vilniaus karinės apygardos pulkai ir kai kurie pulkai iš kitų Lenkijos vietovių.
Sutriuškinti Vokietiją su Prancūzijos pagalba Pilsudskiui išties galėjo atrodyti realus planas. Tačiau bėda buvo ta, jog lenkų sąjungininkai prancūzai, suprasdami tokio „prevencinio" žygio negatyvias ideologines ir geopolitines pasekmes visos Europos stabilumui bei savo interesui saugoti stabilumą Europoje, idėjai nepritarė nei 1933 m. balandį nei spalį, kai Pilsudskis ją pakartotinai pateikė Paryžiui. O 1920 m. karinės kompanijos prieš bolševikus patirtis, neužsitikrinus prancūziško užnugario, vienašališkai veikti prieš vokiečius Pilsudskiui neleido. Dėl to šiuolaikinėje lenkų istoriografijoje iki šiol teberusena diskusija apie „prevencinio karo" idėją ar planą prieš Hitlerį. Vieni abejoja ar tokių planų 1933 m. kovą–balandį Varšuvoje išvis būta? Kiti samprotauja, kad tai galėjo būti tik Pilsudskio taktinis-propagandinis ėjimas įbauginti Hitlerį ir paakinti jį bendradarbiavimui su Lenkija. Treti mano, jog tai buvo Pilsudskio manevras atsipalaiduoti nuo maršalo manymu nepakankamai efektyvios sąjungos su Prancūzija ir pabandyti Lenkijos saugumą sustiprinti tiesioginėmis derybomis ir tam tikru politiniu susitarimu su Hitleriu. Ketvirti teigia, kad jokių prevencinio karo planų išvis nebūta. Mūsų nuomonė kitokia.
[...]
Lengvas, sklandus, beveik ekspozicinis ir pavyzdinis Austrijos valstybingumo sunaikinimas 1938 m. kovą pesimistiškai nuteikė lietuvių diplomatiją. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Klimas iš karto po Austrijos įvykių pranešime į Kauną su neslepiamu kartėliu rašė:
Katastrofa, kurios taip ūmai susilaukė Austrija, […] iššaukė viešojoj Prancūzijos opinijoj galima sakyti vieningą „pasibaisėjimą”. […] bet reikia atvirai konstatuoti, kad ir kažin kaip tat būtų liūdna, jog šiandieninėje reakcijoje jau nebebuvo mėginimo ar greičiau įsitikinimo, kad būtų galima kas pataisyti […] dabartinė atmosfera čionai pasidarė apatiška, siaurai egoistiška, be principinė.
Anot diplomato, Austrijos anšliusas parodė, jog Europoje nebėra jėgos, kuri norėtų ir galėtų pasipriešinti „internacionaliniam gangsterizmui” bei „kumšties vartotojams”. Dėl to žlunga ir „[…] visos internacionalinės moralės taisyklės, už kurių dar jautė saugumo mažosios, alijansais nesusirišusios valstybės”. Manding tokiai išvadai Lietuvos pasiuntinį pastūmėjo pokalbis su Prancūzijos URM Tautų Sąjungos departamento direktoriumi Arnaliu, kuris tvirtino, kad Tautų Sąjungai žlungant, be Italijos ir pirmiausia Anglijos efektyvios paramos viena Prancūzija nėra pajėgi tarptautinei „destrukcijai pasipriešinti”. Ji stengsis garantuoti apsaugą tik savo tiesioginėms sąjungininkėms Čekoslovakijai ir Lenkijai, o „[…] mažoms valstybėms pasilieka pačioms savitarpy grupuotis ir ieškoti savo saugumo”. Regis, nebuvo patenkintų tokia prancūzų pozicija. Netgi didžiausia Prancūzijos sąjungininkė kontinentinėje Europoje Lenkija nebuvo linkusi pasikliauti Paryžiaus pažadais ir pasyviai laukti jo globos.
[...]
Taigi sparčiai komplikuojantis tarptautinei padėčiai Vidurio ir Rytų Europoje, Lietuva ir Lenkija, deja, taip ir netapo strateginiais partneriais: Lenkija neįgijo realaus politinio bei karinio sąjungininko šiaurėje, lygiai kaip ir Lietuva – pietuose. 1938 m. spalį Lenkijos pasiuntinys Kaune Charwatas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Lozoraičiui padarė net oficialų demaršą dėl dviejų šalių tarpusavio santykių. Pasak lenkų pasiuntinio, nuo tos dienos, kai jis atvyko į Kauną, o Lietuvos pasiuntinys įsikūrė Varšuvoje, Lietuvos ir Lenkijos santykiai ne tik kad nepagerėjo, bet dargi pablogėjo. Atsakydamas į Chorwato priekaištą Lozoraitis tikino pašnekovą, kad dėl bendros geopolitinės padėties Lietuva norėtų geresnių santykių su pietine kaimyne, tačiau realiai pažadėjo tik tiek, jog „Lenkijos sunkumais nesinaudosime”, bei išreiškė pageidavimą, kad to paties Kaunas laukia ir iš Varšuvos.
Antra vertus, vienašališkai dėl to kaltinti tik Lietuvą ir nepastebėti iracionalių požymių Lenkijos užsienio politikoje vargu ar būtų objektyvu ir kam nors naudinga. Tikėtina, jog kai kuriais atvejais antilenkiškas lietuvių nuostatas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse determinavo būtent pačios Varšuvos vykdyta toli gražu ne visuomet racionali politika bei trečiųjų šalių vertinimai ir atsiliepimai apie ją. Nesileisdami į platesnę, panoraminę šios problemos analizę, nurodysime tik keletą iškalbingesnių aplinkybių bei faktų. Štai Vokietijos ambasadorius Londone Herbertas von Dirksenas, 1938 m. birželio 14 d. apsilankęs Lietuvos pasiuntinybėje, Balučiui nė kiek neslėpdamas džiaugsmo trynė rankomis: „Vokietija patenkinta Becku, nesą geriau jeigu Lenkija yra taip kaip ji yra dabar, negu ji eitų glaudžiai ranka rankon su Prancūzija. Vokietija susitarusi su Lenkija todėl, kad kitaip, turint pašonėje nedraugingą Lenkiją, Vokietijos ginklavimasis būtų neįmanomas...".
[...]
Verta pažymėti, jog anksčiau aptartas lietuvių pasiuntinio susitikimas Foreign Office su Lietuvos reikalų kuratoriumi L.Collieru nebuvo vienintelis ar atsitiktinis Balučio bandymas 1939 m. rugsėjį–spalio pradžioje „judinti” Vilniaus problemą. Po Raudonosios armijos įsiveržimo į Lenkiją Balutis padarė išvadą, kad staigus ir drastiškas Rusijos išėjimas į tarptautinę areną radikaliai pakeitė ir visų kitų tarptautinės scenos aktorių vaidmenis bei sudarė galbūt vienintelį, unikalų šansą Lietuvai atgauti Vilnių. Tačiau patyręs lietuvių diplomatas buvo įsitikinęs, kad šią galimybę reikia išnaudoti jokiu būdu nepažeidžiant Lietuvos vyriausybės oficialiai deklaruotos neutraliteto politikos. Žinia, logiškai mąstant gali kilti klausimas: ar Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo tinkamiausias laikas Lietuvai suaktyvinti kovą dėl Vilniaus? Kauno diplomatų nuomone, turbūt taip. Todėl laiške iš Londovo į Vašingtoną kolegai Povilui Žadeikiui Balutis apie Europoje prasidėjusį karą ir jo poveikį Lietuvai rašė:„Taigi ko bijojome, galų gale neišvengėme and we are in it. Mūsų padėtis, esamomis aplinkybėmis, sulyginamai yra geriausia, kokios galima buvo tikėtis šitoj visoj velniavoj, – su sąlyga, žinoma, jei tik galėsime išlaikyti savo neutralumą ligi galo. Šansų yra, nors juo ilgiau karas tęsis, juo daugiaus gali kilti įvairių nenumatytų komplikacijų, kurios neutralumo išlaikymą gali padaryti sunkesniu. Todėl tenka būti labai atsargiems visame kame, ką tik darome"
Taigi šitaip suprastų aplinkybių paveiktas Balutis ėmėsi iniciatyvos ir veiklos. Pagalbos Vilniaus reikalu diplomatas kreipėsi į savo kolegą ir bičiulį, Lietuvos pasiuntinįVašingtone Žadeikį. Rugsėjo 25 d. Balučio laiške Žadeikiui, be kita ko, rašoma: Amerikos lietuviai gali šioje mūsų darbuotėje [Vilniaus sugrąžinimo reikalu. – A. K.] suvaidinti svarbią rolę ir suteikti mums pagelbos […]. Jie yra neutraliame krašte, ir manau, nenusidėtų savo šalies įstatymams šaukdami LABAI skaitlingus mitingus ir priimdami rezoliucijas, kuriose reikalaujama Vilniaus grąžinimo (o ne kad Liet. Vyr-bė imtų ginklu) ir pasiųsdami tokias rezoliucijas telegramomis Kaunan ir Maskvon, o nuorašus Sovietų Ambasadai Washingtone (Jų turinys neturėtų būti pažodžiui vienodas)". Kartu Žadeikis buvo įspėtas, jog „[…] nei Jūs nei konsulai neprivalo tame jokiu būdu figūruoti”, tačiau reikalo reikia imtis „TUOJAU. NEATIDĖLIOTINAI” ir prie akcijos pritraukti ne tik vietinę lietuvių bendruomenę, bet ir tikruosius amerikiečius, o dar geriau – JAV laikraščių redakcijas".
