„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Alinos Borzenkaitės eilėraščiai apie Žirmūnus ir Antakalnį

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi Alina Borzenkaitė. „Ilgai priprantu prie naujų vietų, bet, apsigyvenusi sename vieno kambario butuke Žirmūnuose, iškart pajaučiau kažkokią ypatingą ramybę. Žirmūnuose yra visko – gamtos, architektūros, istorijos, idėjos. Eilėraštį „Užuolaidos“ parašiau prieš persikraustymą į kitą Vilniaus dalį, tokiu būdu išliedama ir užfiksuodama visus savo šltus jausmus šiam mikrorajonui. Iš Žirmūnų dažnai keliaudavau į Antakalnį, taip pat ypatingą savo tiltais, statiniais, atmosfera. Leidžiantis saulei, dažnai klaidžiodavau tarp Antakalnio stalinkių ir, netyčia išėjusi į Tramvajų gatvę, pagalvojau, kaip ironiška ir gaila, kad Tramvajų gatvėje nebėra nei vieno tramvajaus. Nuo vaikystės mėgau Vilniaus senamiestį. Dabar, studijuodama ir dirbdama jame, nuolat stebiu kiemeliuose saulės spinduliuose besiilsinčias kates ir iš jų laikysenos bei manierų man vis atrodo, kad jos tikrosios šio miesto valdovės, laisvės simbolis. Eilėraštis „Kamanių medus“ buvo parašytas traukinyje, prisimenant vasarą, kai teko keliautį į lygumų kraštą – Šiauries Lietuvą, kur ieškojome siaurojo geležinkelio istorijos pėdsakų, rinkome žmonių prisiminimus apie siauruką. Mano eilėraščiai daugiausia yra susieti su vietovėmis, nes jaučiu kiekvienos gatvės, kaimo, mikrorajono ar miestelio aurą, kiekviena nauja vieta man iš pojūčių tarsi nauja šalis. Labai norėčiau, kad pavyktų sukurti daugiau eilėraščių apie Vilnių, jo gatves, gatveles bei skersgatvius ir kada nors gimtų savotiškas poetinis vadovas po miestą mano akimis“, – teigė poetė. Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
Alina Borzenkaitė
Alina Borzenkaitė / Asmeninio archyvo nuotr./ 15min nuotr.

- Alina Borzenkaitė

Tramvajų gatvė

leidosi saulė
gilyn į gatves
Antakalnio
viskas žydėjo
net tai,
kas žydėt negali
saulė skubėjo,
vijaus ir vijuos
dūstu,
stabteliu
gatvėj Tramvajų –
nei vieno
nėra
tramvajaus

Užuolaidos

Žirmūnų balkone
žiedai pelargonijų
kas aušrą
vis stiebias link saulės
pro baltas nėriniuotas
užuolaidas,
pasiūtas močiutės,
pritrūkusios kraičio,
jaunystėj.

Jos neskalbtos –
ištirptų nuo buitinės
chemijos,
tik saugo balkoną
nuo dvasių piktų
ir vagių,
kurių vis daugiau
nei dvasių.

Išeinu,
neišgėrus kavos
su migdoliniu pienu,
bet palaistau rausvus
pelargonijų žiedus,
dėkoju užuolaidoms
ir laukiu troleibuso
seno, dar menančio
konkių laikus.

stoties kryptimi,
skvereliu nejaukiu,
Gėlių gatvele,
kur dulkių daugiau
nei gėlių,
keliauju,
kad grįžt vakare,
pro rausvas pelargonijas
stebėti saulėlydžio,
kol saugo
močiutės užuolaidos

nuo dvasių, vagių
ir tamsos.

Senamiesčio katės

dvi katės pūkuotos gyvena senojoj pastogėj,
jos nuomos nemoka ir sodrai neturi skolų,
negaudo žuvies – jas maitina viena filologė,
medžioti peles joms seniai pernelyg banalu.
jos sėdi ant stogo ir žiūri į ankštąjį kiemą,
kaip bėga vėluojant dienos nuolankieji tarnai,
jos žino, kad jos ir yra ta tikroji bohema
ir blizga nuo saulės šviesos jų auksiniai plaukai.

Kamanių medus

rugpjūtį užmiega kamanės

ir nebepabunda.

užmiega tarp viržių šilinių

dėl saujos

kartoko ir drumsto medaus

senojoj stoty,

kur bėgiai siauruko nutrunka,

kuris jau senai užmaršty -

vargu ar kada atsigaus

šitoj lygumoj

nežvaigždėtoj nakty

mėnuliui pakibus

kaip niekad arti

virš dingusių kaimų,

kur šiandien nei vieno

žmogaus -

tik dūzgės

ir tirpstantis kvapas

laukinių kamanių medaus.

Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą