Vilniuje įsikūrusiame Automuziejuje trečiadienio vakarą vykusiame šios intriguojančios knygos pristatyme klausytojai ir dalyviai nusikėlė į 1968-uosius, kai nebūtame kalendoriuje Vilniuje kilo ginčai dėl Antano Smetonos atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje, mene laisvai skleidėsi hipių idėjos, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai, o pasaulis nenumaldomai keitėsi tiek Vilniuje, tiek Lisabonoje, tiek tolimojoje Angoloje.
Kokia prasmė kurti alternatyvią istoriją?
Istoriko N.Černiausko pavardė plačiai auditorijai tapo gerai žinoma prieš kelis metus pasirodžius jo knygai „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, kuri sulaukė ne vieno tiražo ir pateko į geriausių tų metų knygų sąrašus.
Žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės paklaustas, ar būtų ryžęsis rašyti naują knygą, jei ne ankstesniosios sėkmė, istorikas teigė, kad šios knygos idėją galvoje nešiojosi jau šešerius metus, o klausimas, „kas būtų, jeigu būtų“, jam buvo įdomus nuo ankstyvos vaikystės.
„Penktoje klasėje eidamas iš mokyklos sprendžiau dvi dilemas: kodėl žlugo Romos imperija, ar įmanoma ją dar išsaugoti ir kaip padaryti, kad nežlugtų XVIII a Lietuvos–Lenkijos valstybė. Tuomet nedrįsau šių savo klausimų publikuoti, o gerokai vėliau parašęs pirmuosius tris puslapius viską atidėjau į šalį, nes nebuvau tikras, ar ši idėja kažko verta. Tačiau po „1940. Paskutinės Lietuvos vasaros“ sėkmės, drąsos atsirado daugiau“, – teigė istorikas pažymėdamas, kad kažkuria prasme „Fado“ galima laikyti jo ankstesnės knygos tęsiniu.
Vis dėlto, tarp šių dviejų knygų yra nemažas skirtumas: „1940. Paskutinėje Lietuvos vasaroje“ kalbama apie realius įvykius, tuo tarpu „Fado“ yra išgalvota istorija, nukelianti į 1968 metus ir pasakojanti apie Lietuvą, kuri nepatyrė okupacijos.
Paklaustas, kokia prasmė kelti klausimą „kas būtų, jeigu būtų?”, pirmasis „Fado“ knygos skaitytojas prof. Alfredas Bumblauskas teigė, kad šis klausimas iš esmės yra apie tai, kam išvis yra reikalinga istorija.
„Kiekvienas žmogus turi savo prisiminimus ir savo istoriją. Tačiau dėl istorijos mums nekyla abejonių, kad tai verta tyrinėti, o kai kalbame apie tai, kas galėjo nutikti – tai jau imame abejoti. Bet man visada buvo įdomu galvoti: kas būtų, jei nebūčiau ten nuėjęs? O kas būtų jei lietuviai su žemaičiais nebūtų susimušę, kaip tuomet būtų susiklosčiusi estų ir latvių istorija? Šie klausimai yra labai įdomūs ir mes natūraliai – ne tik istorikai – kasdien sau juos keliame“, – teigė A.Bumblauskas.
Esmė yra tuomet, kai įjungi fantaziją ir imi kelti klausimą, kas galėjo nutikti kitu atveju, kokia yra alternatyvi istorija tam, kas nutiko.
Pasak profesoriaus, neįdomu vien aprašinėti kas realiai vyko. „Esmė yra tuomet, kai įjungi fantaziją ir imi kelti klausimą, kas galėjo nutikti kitu atveju, kokia yra alternatyvi istorija tam, kas nutiko. Iškeldamas šį klausimą imi pastebėti visiškai kitus dalykus ir istorija atsiveria naujai. Būtent tai savo knygoje „Fado“ ir daro Norbertas. Sugalvoti alternatyvą yra prasminga, nes pamatai tai, ko nesitikėjai“, – kalbėjo A.Bumblauskas.
Tuo tarpu kalbininkė ir pedagogė Loreta Vaicekauskienė pažymėjo, kad alternatyvios istorijos kūrimas veikia kaip savotiška terapija – būtent tai ji ir išgyveno skaitydama šią N.Černiausko knygą.
„Daugybę kartų esu pagavusi save savigailos apimtą ir svarstančią – kokie mes būtume, jei ne okupacija ir visos jos pasekmės. Tam tikra prasme dėl to imi jaustis auka. Tačiau su Norberto knyga ir jo pasakojama išgalvota istorija, pasijutau išgyvenusi savotišką terapiją. Čia suveikė ir tai, kad pati knyga parašyta linksmai, ironiškai. Ir dabar, man rodos, nebe taip man ir skauda dėl visų tų istorinių nuoskaudų“, – kalbėjo L.Vaicekauskienė.
Knygos pristatyme dalyvavęs rašytojas Rimantas Kmita, kuris, beje, sugalvojo ir N.Černiauskui pasiūlė „Fado“ knygos pavadinimą, pažymėjo, kad svarstymai apie alternatyvius scenarijus tiek asmeniniame gyvenime, tiek istorijoje, tiek ir kūryboje yra intriguojantis dalykas, nes tai susiję su apsisprendimo momentu.
„Rašytojai tai išgyvena labai savitai, mat savo kūryboje su apsisprendimu kur link pasukti veikėjo gyvenimą, susiduria nuolatos. Ir tai susiję su emocijomis. Kiekvienas personažas, kaip ir kiekvienas žmogus apsisprendimo momente išgyvena daugybę scenarijų. Tai ne visada lengva, kartais tai yra labai baisu ir varo stresą: visos galimybės gali vilioti arba, priešingai, atrodyti labai blogos. Bet tai jaudina, tai sukelia stiprių emocijų ir, matyt, būtent todėl Norberto knyga taip pat veikia“, – teigė rašytojas R.Kmita.
Pasak jo, alternatyvos nėra jokia išmonė ar fikcija – tai sprendimai, kuriuos kiekvienas mūsų priima kasdien.
„Mąstymas apie tai, kas būtų, suteikia supratimą, kad mūsų pačių apsisprendimai ir pasirinkimai nulemia ateitį. Nėra vieno scenarijaus, kurį mums nulėmė likimas, o mes nesame vien pasyvūs stebėtojai. Štai kodėl tokios knygos ugdo vaizduotę ir parodo, kad net ir tektoninių lūžių momentais, mes nesame vien maži žmogeliai, nuo kurių niekas nepriklauso“, – kalbėjo R.Kmita.
Tarp istorinių vizijų ir išmislo
Paklaustas, kokia logika rėmėsi kurdamas šią alternatyvią 1968 m. Lietuvos istoriją, N.Černiauskas teigė, kad dirbo, visų pirma, kaip istorikas ir rėmėsi egzistuojančiais šaltiniais, idėjomis ir buvusias realiais planais.
„Iš dalies plėtojau tuos okupacijos nutrauktus planus, kurie Nepriklausomoje Lietuvoje buvo sugalvoti 1937-1939 metais keliems dešimtmečiams į priekį. Taip pat lyginau šalis, kurios buvo panašioje startinėje pozicijoje kaip Lietuva ir žiūrėjau, kur jos nuėjo, ko pasiekė nepatyrusios okupacijos. Ir trečia – analizavau, kas vyko lietuvių bendruomenėse Amerikoje bei kitose šalyse, nes tai yra labai specifiniai klausimai ir temos, kurios, galbūt, būtų keliamos ir okupacijos nepatyrusioje Lietuvoje“, – savo darbo metodais dalijosi N.Černiauskas.
Anot jo, tarpukariu jau buvo suplanuota ne tik magistralė tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau ir Kauno hidroelektrinės statymas užtvenkiant Nemuną. Būtent todėl galima manyti, kad kai kurie dalykai Lietuvoje būtų buvę įgyvendinti kur kas anksčiau, nei tai buvo padaryta sovietmečiu.
„Žvelgiant į inžinerinius planus, tikėtina, kad, jei ne okupacija, jie būtų įgyvendinti dešimtmečiu anksčiau. Tačiau net ir vertybiniai dalykai, gerokai subtilesni klausimai, tikėtina, būtų imti svarstyti taip pat anksčiau, nei tai nutiko sovietiniai metais“, – teigė istorikas.
Reaguodamas į šiuos žodžius, profesorius A.Bumblauskas pabrėžė, kad išties dalis pasakojimo šioje knygoje nėra jokia fantazija, bet šaltinių, vizijų ir planų istorija, kuri anksčiau niekada nebuvo prakalbinta.
„Štai kodėl tai, ką daro Norbertas – tai yra moksliška, o ne kokia fantazija. Savo knygoje jis įgyvendina tai, ką tarpukariu sufantazavo Lietuvos vizijos kūrėjai“, – teigė profesorius pabrėždamas, kad istorija jam niekados dar nebuvo tokia įdomi, kaip perskaičius šią N.Černiausko knygą.
Tuo tarpu rašytojas R.Kmita pastebėjo, kad skaitant knygą į akis krinta ir ironiškas autoriaus „adatėlių smaigstymas“ apie mūsų dabartį. „Čia ir alus ir krepšinis, ir aukštojo mokslo politika, ir paminko Smetonai projektą Lukiškių aikštėje, ir studentų protestai prieš šį sumanymą. Visa tai leidžia su šypsena pamatyti save pačius ir šiandien, nors pati knyga – tartum išmonė apie tolimus ir neįvykusius 1968-uosius“, – sakė R.Kmita.
Svarstydami apie šios knygos žanrą, kai kurie skaitytojai ją priskyrė prie fantastinės dokumentikos, menotyrininkas Ernestas Parulskis apie ją kalbėjo kaip savotišką detektyvą.
Paklaustas, kokius patarimus galėtų pasiūlyti būsimiems knygoms skaitytojas bandant susigaudyti, kurie iš „Fado“ pateiktų faktų yra tikri, o kurie – jo paties fantazija, N.Černiauskas teigė, kad knygos žanras nėra toks svarbus, nors jis pats aiškiai nurodė, kad tai „neįvykusi Lietuvos istorija“.
Anot jo, svarbiausia atsivertus knygą atsipalaiduoti, priimti ją kaip terapiją ir daryti viską, kad ateityje neatsirastų kiti norbertai, kuriems tektų rašyti kitas neįvykusias Lietuvos istorijas.
Tuo tarpu rašytojas R.Kmita, autoriui pasufleravęs knygos pavadinimą, teigė, kad būtent „Fado“ puikiai ir atspindi jos žanrą – tai, jo teigimu, yra „ilgesio knyga“.
