Susitikime, kuris buvo skirtas iš naujo apmąstyti užmirštas Lietuvos ir Rytų Europos tragedijas, dalyvavo šią knygą išleisiančios leidyklos vadovė Juliet Mabey ir Meike Ziervogel. Jos vadovaujama leidykla „Peirene Press“ išleidžia Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (angliškai ši knyga pavadinta „Shadows on the Tundra“, į anglų kalbą vertė Delija J.Valiukėnas).
A.Šlepikas šiame susitikime grįžo prie idėjos, kodėl jis nusprendė parašyti knygą apie „vilko vaikus“. Anot rašytojo, kuomet jis sutiko „vilko vaikus“, išgirdo jų istorijas, jie tapo tarsi jo giminėmis. „Man atrodė, kad privalau parašyti šią knygą. Neturėjau kito pasirinkimo“, – sakė A.Šlepikas.
Autorius sakė, kad prieš imdamasis šios temos nieko nežinojo apie „vilko vaikus“ – tai buvo tabu ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vokietijoje, kur kalbėti apie vokiečius kaip aukas nebuvo labai priimtina. „Dabar mes pradedame kalbėti apie kai kuriuos karo aspektus daugiau – apie išprievartautas moteris, apie vaikus, kuriuos jos pagimdė – apie visus tuos labai sudėtingus dalykus“, – mugėje sakė A.Šlepikas, kurio knygą renginio vedėja, BBC žurnalistė Rosie Smith palygino su lašu toje srūvančioje tiesos jūroje.
Kai 2012 metais knyga „Mano vardas Marytė“ buvo išleista lietuviškai, A.Šlepikas nustebo, kad susitikimuose žmonės pasakojo daug istorijų apie „vilko vaikus“, tačiau iki tol kažkodėl tylėjo. „Mano pusbrolio žmona pasakė, kad jos tėvas buvo „vilko vaikas“. Žinojau, kad ji turi vokiškų šaknų, tačiau šio fakto aš nežinojau“, – sakė A.Šlepikas. Išleidęs šią knygą jis susitiko vokiečių istoriką, kurio surinktais duomenimis „vilko vaikų“ skaičius siekė net 30 000.
A.Šlepikas sako, kad knygoje liko tik pusė to, ką jis buvo parašęs. Iš pradžių jis net nežinojo, kaip sudėti visus tuos faktus į knygą – pasakojimai žmonių apie tai, kaip jie būdami ketverių ar penkerių metų slapstėsi žiemą nepažįstamoje šalyje, atrodė tiesiog neįtikėtini. „Vėliau aš pajaučiau, kad galiu į tas istorijas įpinti ir savo paties vaizduotę, savo jausmus, savo tėvo prisiminimus iš Antrojo pasaulio karo laikų“, – sakė A.Šlepikas.
„Puikus būdas mokyti istorijos“
A.Šlepiko knygos leidėja Juliet Mabey teigė, kad šios knygos perskaitymas atvertė jai naują istorijos puslapį – papasakojo apie įvykius, apie kuriuos ji visiškai nieko nežinojo.
„Mes Didžiojoje Britanijoje dažnai nieko nežinome apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, vykusius už Didžiosios Britanijos ribų“, – sakė ji. „Mano vardas Marytė“ ji apibūdino kaip istoriją, kuri skatina empatiją, apie troškimą padėti kitiems. „Tai pasakojimas apie tai, kas daro mus žmonėmis, tai puikus būdas per asmeninę prizmę mokyti istorijos. Knyga ne tik suteikia skaitymo malonumą, bet ir suteikia žinių“, – sakė J.Mabey.
Skaitant šią knygą širdis tiesiog kraujavo.
Anksčiau, duodama interviu 15min, leidėja sakė tikinti, kad ši knyga gali sulaukti didelio skaitytojų dėmesio. Ji sakė, kad tikimasi parduoti bent jau 3000 A.Šlepiko knygos egzempliorių, tačiau toks romanas galėtų būti parduotas ir žymiai didesniu tiražu.
„Tikra feministinė knyga“
Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ išleidusios leidyklos vadovė M.Ziervogel 15min pasakojo, kad kol kas labai suku spręsti, kokio dėmesio šis kūrinys sulauks Didžiojoje Britanijoje – nors knyga jau išleista, knygynus ji pasieks tik birželio mėnesį.
Tačiau ji neslėpė, kad verstinei literatūrai sulaukti dėmesio žiniasklaidoje yra labai sunku – paprastai literatūros kritikai pirmiausia dėmesį atkreipia į angliškai išleistas knygas. Tačiau anksčiau, duodama interviu 15min, ji sakė, kad tai labai svarbus kūrinys, kurį turėtų perskaityti kiekvienas, tai turėtų tapti „išgyvenimo literatūros“ klasika. „Šią knygą gali skaityti bet kokio amžiaus žmonės, nuo 15 iki 100 metų. Ji turėtų būti skaitoma mokyklose, universitetuose, knygų klubuose. Visur“, – sakė ji.
Susitikimo Londono knygų mugėje metu ji atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą – anot leidėjos, nors feministinės literatūros bumu laikomos aštuntajame ar devintajame dešimtmečiuose parašyti kūriniai, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ drąsiai galėtų būti laikoma tikru feministinės literatūros pavyzdžiu. Anot M.Ziervogel, autorė rašydama šią knygą atsiribojo nuo lyčių skirtumo, negalvojo apie „save kaip moterį ar ne kaip moterį“, svarbiausia tai – kad ji viduje buvo laisva.
Leidėja sako, kad kai perskaitė šią knygą, ji tiesiog pribloškė savo emociniu užtaisu. Jai itin didelį įspūdį paliko autorės vartojama kalba, tai, kad kūrinys parašytas kone esamuoju laiku. „Skaitant šią knygą širdis tiesiog kraujavo“, – sakė leidėja.
