Dailininkės Deimantės Rybakovienės apipavidalinti „Naujieji sonetai“ primena senųjų sonetų knygeles.
Ne nauji, o „naujieji“ sonetai – tarsi pretenzija, provokacija, taip savo 2018-2020 m. sukurtus, į knygelę šiuo pavadinimu sudėtus sonetus vadina Antanas, į Alytų mielai sugrįžtantis kaip į senelio, tėvo ir savo jaunystės miestą.
Pasak autoriaus, „ne taip romantiškai lyriški kaip jaunystėje“ sonetai prasideda „Pavasario kalnu“ („Apsilaupęs pavasario kalnas/ Metalinis upės vanduo/ Senas rusvas dviračio balnas/ Kaip riestinis kirtis ant õ...“), „Pavakario sonetu“ ir „Vidurdieniu Romoje“, o baigiami paties Antano aktualia pavadinta „Maro metų daina“ ir „Avarija“ („Žengiau į gatvę žingsnį ir nespėjau/ Pajusti kaip buvau parblokštas. Knygos/ Gulėjo ant asfalto. Šlapias vėjas/ Nevingai plaikstė puslapius...“).
„Eilėraštis turi būti kondensuotas. Aprėpti vienu jutimu“, - geras eiles apibūdina poetas.
Sonetai Antanui A.Jonynui – patogiausia forma eiliuoti, tos 14-os eilučių drausmina, stabdo, neleidžia prikalbėti per daug...
„Naujuosius sonetus“ Antanas sako parašęs ne kaip „lyrinis herojus“, o kaip „personažas“.
„Savo balsu kalbu vis mažiau. Truputėlį iš šalies“, - prisipažįsta Antanas A.Jonynas, naujausios knygos pristatyme Jurgio Kunčino bibliotekoje kalbėjęs ir apie savo, kaip vertėjo, darbą bei apie literatūrines šalies aktualijas, kuriomis domėjosi Alytaus literatūros festivalio rengėja Giedrė Bulgakovienė, užeiti į biblioteką ir imbierauti rašytojus bei jų skaitytojus kviesianti jau lapkritį.
