Craigas – daugiau nei dvidešimties knygų autorius ir daugybės kitų – redaktorius bei vertėjas. Jo knygą „Angliavaizdis“ 2002 m. lietuvių kalba išleido idėjų dirbtuvė „Vario burnos“. Vos susipažinome, supratau, kad tiesiog privalau padaryti interviu su šiuo nepaprasta energija ir charizma spinduliuojančiu žmogumi. Craigas jau ketvirtą kartą lankėsi Vilniuje. Pirmą kartą čia atvykęs prieš dvidešimt metų, jis pripažino, kad per tiek laiko Vilnius pasikeitė beveik neatpažįstamai.
– Teko skaityti, kad esate dirbęs įvairiausius darbus ir užsiėmęs daugybe skirtingų veiklų…
– Penkiolika savo jaunystės metų praleidau tranzuodamas po Šiaurės Ameriką, ieškodamas įvairiausių atsitiktinių darbų ir keistų meilės nuotykių. Kai pasitaikydavo proga, mokytojaudavau bendruomenių namuose, knygynuose, kavinėse. Visada organizavau poezijos skaitymus. Nesvarbu, kur buvau, visuomet stengiausi suburti vietinius rašytojus, kurie norėjo rašyti, kuriems trūko benduomenės. Nuo pat jaunystės žinojau, kad nesvarbu, kaip stipriai norėsi būti rašytoju, tai bus labai sunku, jei nebūsi apsuptas panašiai mąstančių žmonių. Jei neturi ryšio su kitais rašytojais ar literatūrine spauda, lengva pasimesti ir įtikėti, kad rašymas yra nesvarbi veikla.
Tranzavau iš Pensilvanijos į Kaliforniją, gyvenau gatvėse, uždarbiavau grodamas armonikėle. Ir tuo metu atradau poezijos knygą.
- Kaip pats tapote rašytoju?
- Užaugau namuose, kuriuose nebuvo knygų, mano tėvas dirbo, mano mama sirgo epilepsija, taigi niekur nedirbo, bet rūpinosi namais, o aš pats buvau siaubingas mokinys. Nemokėjau skaityti iki pat devyniolikos metų, kol atradau poeziją. Tranzavau iš Pensilvanijos į Kaliforniją, gyvenau gatvėse, uždarbiavau grodamas armonikėle. Ir tuo metu atradau poezijos knygą.
Šie eilėraščiai buvo atšiaurūs, grūbus ir tikri, kaip ir Pesilvanijos kalnakasių, tarp kurių man teko augti, gyvenimas. Taip balta popieriaus erdvė pirmą kartą tapo pagalve mano akims. Kai augau, niekas neturėjo supratimo apie mokymosi sutrikimus, žinota tik, kad tu gali išlaikyti arba susimauti. Buvau tarp tų, kurie susimauna. Dzenbudizme žinoma karmos skolos samprata. Atpildas dažniausiai ištinka kitame gyvenime, tačiau mano atveju tai nutiko dar šiame. Susimovęs visuose akademiniuose kursuose, tapau mokytoju; nemokėjęs skaityti iki devyniolikos, tapau rašytoju. Tai buvo mano būdas atsilyginti visiems tiems, kurie žemino ir šaipėsi iš mano neadekvatumo.
Tai buvo mano būdas atsilyginti visiems tiems, kurie žemino ir šaipėsi iš mano neadekvatumo.
- Kiek šios patirtys susijusios su jūsų rašymo temomis, kiek jūsų tekstuose autobiografiškumo?
- Savo knygoje „15 akmenų“ skaitytojams kalbu pasitelkdamas eilėraščius-prozą. Tai daugiau kaip vinjetės ar palimpsestas. Tai jau nebėra linijinis kalbėjimas. Tai asociacijos, kurios iššaukia prisiminimus, kurie savo ruožtu iššaukia dar daugiau prisiminimų. Atmintis neturi chronologijos. Patirties sluoksnis atveria kitą patirties sluoksnį, už kurio slypi dar vienas atminties sluoksnis, ir dar, ir dar, ir dar. Ir visi šie sluoksniai skverbiasi vienas per kitą. Tai kaip siena, ant kurios pakabinti koncertų plakatai.
Žiūri į koncerto, kuris vyks kitą savaitę, plakatą, po juo plakatas to, kito, vykusio prieš mėnesį, kažkur apačioje yra tas, kuris vyko praėjusiais metais, viskas kažkuria prasme vyksta šiuo metu. Picasso kalba apie tai, sakydamas - nutapyk paveikslą, kurio nori, o tada užtapyk jį dar vienu, paskui dar vienu ir dar vienu. Kiekvieną kartą kuri emocinio intensyvumo sluoksnius, kurie prasiskverbia vienas pro kitą iki to galutinio paveikslo, kuris buvo uždengtas visais tais sluoksniais. Šiuose prozos gabalėliuose aš metu iššūkį savo skaitytojams keliauti skirtingais laiko blyksniais
- Jūs rašote publicistinę poeziją, prozą-eilėraščius ir eksperimentuojate su kitais žanrais. „15 akmenų“ tekstus kartais tiesiog vadinate proziniais. Susidurus su tokia žanrų įvairove gali kilti klausimas, kaip atskirti prozą nuo poezijos ir ar tai iš viso įmanoma. Ar turite tam kokį receptą?
- Eilėraščių-prozos žanras toks slidus, kad nežinau nė vieno, kuris žinotų, kaip tai atskirti nuo prozos ar eilėraščių. Mano leidėjas, tai vadina poezija, Marius (vertėjas Marius Burokas, - aut.) tai vadina eilėraščiais…
- Bet jūs tai vadinate prozos tekstais…
- Tai tik forma. Vaikščiodami aplinkui iš tekstų ant sienų galėtume sudėlioti eilėraštį. Ir pavadinti tai rašymu ant sienų, tačiau iš tiesų tai būtų eilėraštis. Taigi, nenoriu būti vienareikšmiškas, nes tai, ką rašau, neabejotinai yra tarpžanriška.
Kai baigiau universitetą, buvau penkiasdešimties. Ir mano diplominis darbas, kurį gyniau, buvo kūrybinės nepoezijos (creative non-poetry) rinkinys. Iš pradžių kūrybinė negrožinė proza (creative non-fiction prose) man buvo mistiniai žodžiai, kurių prasmės negalėjau suvokti. Manau, kad pirmasis panaudojęs šį terminą žmogus iššaukė gana daug tokių reakcijų, panašiai kaip ir aš ėmęs naudoti terminą kūrybinė nepoezija (creative non-poetry). Bet tai tik semantika.
- Teko girdėti apie knygą, kurią parašėte tranzuodamas Pensilvanijos apylinkėje, kur išgaunamos skalūnų dujos. Šios knygos tekstų pagrindu tapo pokalbiai su pakeleivingų mašinų vairuotojais. Lietuvoje neturime panašaus pobūdžio poezijai priskiriamų knygų. Nežinau nei vieno mūsiškio rašytojo, kuris rašytų interviu-poeziją. Ar tai šiuo metu populiaru Amerikoje?
- Nemanau, kad tai populiaru. Tačiau augau tarp kalnakasių, o vėliau tiesiogiai susiduriau su skalūnų gavybos tema. Tai yra rimta ekologinė, socialinė ir politinė tema. Amerikoje žmonėms, kuriems priklauso žemė, priklauso ir po ja esančios skalūnų dujos. Jie gali pasirašyti kontraktus su gavyba užsiimančiomis kompanijomis, kurios sumoka tūkstančius dolerių. Ekonomiškai labai vargingame fermerių regione žmonės iš to daug uždirba, tačiau šiame procese taip pat užteršiamas jų geriamas vanduo. Vienoje pusėje kovotojai už gamtą, kitoje – kompanijos, užsiimančios skalūnų gavyba.
Jų debatai labai inirtingi, tad medija negeba jų ignoruoti. Tačiau įtariau, kad šiame regione egzistuoja istorija ar istorijos, slypinčios už to, kas matoma. Istorijos, kurių beveik niekas negirdi. Ir norėdamas visa tai išgirsti nusprendžiau grįžti prie tranzavimo, nors tuo metu jau buvo praėję apie trisdešimt metų, kaip jau nebetranzavau. Siekdamas pasiekti šią istoriją, praleidau dvejus su puse metų tranzuodamas pirmyn ir atgal tuo pačiu keliu. Kalbindamas šia tema žmones, kurie sustodavo. Ir visi jie turėjo ką pasakyti. Nesakiau jiems, kad imu iš jų interviu ar kad esu rašytojas. Taigi, visos šios istorijos tapo dar autentiškesnės. Ir šių pokalbių istorijų detalės vėliau nusėdo mano knygoje.
- Minėjote, kad tam, jog būtum rašytoju, reikalingas tikėjimas, kad rašymas yra svarbus. O šiam tikėjimui palaikyti, jūsų teigimu, reikalingas ryšys su kitais rašytojais, literatų bendruomene, priėjimas prie literatūros leidinių. Bet ar tikrai tam, kad būtum rašytojas, reikalingas tikėjimas rašymo svarba? Gal tai tik iliuzijos kurstymas, kuriam kaip alternatyvą galima būtų pastatyti mėgavimasi rašymo betiksliškumu?
- Galima būti rašytoju ir gyvenant atsiskyrėlišką gyvenimą. To pavyzdys galėtų būti Emily Dickinson. Tačiau ji daug susirašinėjo. Korespondencija padėjo daugeliui garsių rašytojų. Jei būčiau ne kalbos, o spalvų apsėstas žmogus, jei svajočiau ir sapnuočiau spalvomis, jei kalbėčiau ir girdėčiau spalvomis, visi mano pojūčiai vestų į dailę, būčiau tapytoju.
Tačiau kaip kalbos apsėstam žmogui, kalba man tampa kančia. Sapnuoju kalba, svajoju kalba, mąstau kalba, pabėgu nuo kalbos gyvendamas šalyse, kurių kalbos nesuprantu. Mano pirmoji kalba buvo iškraipyta anglų. Augau tarp senosios kartos emigrantų – vengrų, lenkų, lietuvių. Visi kalbėjo su stipriais akcentais, aistringai, šiurkščiai, juokingai. Turėjau suprasti toną, tam, kad suvokčiau, kas tuoj nutiks – ar derėtų saugotis, ar juoktis. Išmokau puikiai suprasti skirtingus tonus ir tonacijas.
Grįžtant prie klausimo – visada keliavau po skirtingus miestus ir miestelius, kuriose nebuvo rašytojų, turėdamas vos po keturias knygas. Grįžęs į Pensilvaniją ėmiau mąstyti, kas būčiau buvęs, jei niekada nebūčiau iš čia išvykęs. Pradėjo kviesti į mokyklas. Man puikiai sekėsi įkvėpti vaikus, kuriuos laikė esančiais rizikos grupėje, rašyti poeziją. Nes valstybinėse mokyklose vaikai yra skirstomi į grupes, - jei tau prastai sekasi mokytis, jei keli problemų, jei nesi konformistas, jei pertraukinėji ir tavo elgesys nesocialus – esi priskiriamas rizikos grupei. Yra specialios klasės, į kurias perkeliami tokie vaikai. Ir poezija, kurią rašė tokie vaikai, buvo kur kas tikresnė, nei ta, kurią rašė akademinis jaunimas. Nes jie turėjo nuoskaudų, jie turėjo milžinišką poreikį papasakoti savo istorijas. Tada keli žmonės iš bažnyčios bendruomenės, pamatę, kad man sekasi su tokiais vaikais, pasiūlė ateiti mokyti kūrybinio rašymo į kalėjimą. Taigi, turėjau labai sėkmingą kalėjimo poezijos projektą, keliuose kalėjimuose (įskaitant moterų kalėjimą). Kelios knygos buvo išleistos su šiais tekstais, daug jų buvo publikuoti nacionalinėje spaudoje.
- Kokia jūsų sėkmės paslaptis, dirbant su traumuotais ir daugeliu atžvilgiu sunkiai bendradarbiaujančiais žmonėmis?
- Žmonės, kaip ir gyvūnai, jaučia baimę, užslėptus motyvus, bet jie taip pat gali pajusti ir tai, kad esi nusiteikęs draugiškai. Žmonės nėra kitokie. Pavyzdžiui, problematiški vaikai ypatingai jautrūs, jie iš karto pajaučia, - net tuos dalykus, kurių pats gali nežinoti turįs. Jie pajaučia, ar esi vienas iš jų. Jei aš pats niekada nebūčiau buvęs kalėjime, jei niekada nebūčiau turėjęs patirčių su psichiatrine ligonine, kurioje buvo mano sesuo, niekada nebūčiau buvęs benamis ar miegojęs benamių prieglaudoje, didelė tikimybė, kad jie atsisakytų mane įsileisti. Jie labai greitai nuspręstų, kad tai, ką kalbu, neturi nieko bendro su manimi, kad tai nesąmonė.
Bet, kai aš ateinu pas juos turėdamas visas šias patirtis, jie tai pajaučia. Tai, ką kalbu, ir tai, kaip kalbu, jiems nėra svetima, jie gali tame atpažinti save. Net dabar kai esu senas, jie vis dar gali pajusti, kad nesu kitoks negu jie. Ir tada žmonės atsiveria. Jie alkani, jie palengva miršta savyje nesulaukdami žmogaus, kuris norėtų išgirsti jų istorijas, tokio, kuris jiems padėtų jas išlaisvinti, išreikšti. Jei manau, kad kitas žmogus supranta, kaip aš jaučiuosi, tai reiškia, kad mes turime apie ką pasikalbėti. Tai labai paprasta. Jei kito žodžiai skamba kaip žodžiai, užrakinti mano viduje, reiškia, kad saugu su juo kalbėtis.
- Kaip socialinės ir politinės temos rezonuoja su jūsų kūryba?
- Mažai kas gali gyventi taip, kaip gyvenau. Penkiolika metų tranzavau po Šiaurės Ameriką. Nuo aštuoniolikos iki tada, kai man sukako trisdešimt ketveri. Visur, kur keliavau, net jei keliauvau pakviestas mokyti, turėjau tranzuoti. Turėjau tapti priimtinas vairuotojams. Pirmiausia, kai sustoja mašina, turi neišgąsdinti sustojusiojo, kad jis nepagalvotų, kad esi psichopatas.
Taigi, nuo ankstyvo amžiaus turėjau išmokti kalbėtis su žmonėmis. Įsivaizduok, turėdamas savo įsitikinimus, įsėdi į žmogaus, kuris palaiko Donaldą Trumpą, mašiną. Taigi, turi rasti būdą kaip būti tokioje situacijoje, nuspręsti ar ginčysiesi, ar apie tai visai nekalbėsi, ar pasirinksi dar kokį kitą variantą, nes atsimeni, kad tau reikia nuvykti ten, kur reikia nuvykti, ir kad tikrai nenori būti išsodintas pusiaukelėje. Labai anksti išmokau diplomatijos.
Sutikau visus, kuriuos įmanoma sutikti: fermerius, pardavėjus, sunkvežimių vairuotojus, meksikiečius, juodaodžius, gėjus, visiškai visus žmonių tipus, kuriuos šiame pasaulyje gali įsivaizduoti. Jie turėjo savo patirtis, humoro jausmą, pyktį ir daugybę kitų dalykų, kuriuos turėjau absorbuoti. Ir į tai kažkaip reaguoti. Turiu omenyje, mano socialinis sąmoningumas ir mano tekstai yra viso to paveikti.
Jie - visų šių patirčių rezultatas. Yra dalykų, kuriuos patyriau, kuriuos išgyvenau ir kurių liudininku tapau. Taigi, esu šiek tiek jautrus socialinėms problemoms. Daugybė paniekos, susipriešinimo, rasizmo sklinda iš žmonių, kurie niekada nesusitiko pokalbiui su juodaodžiais, gėjais etc. Jei neturi artimų ir intymių patirčių su įvairiais ir kitokiais negu tu žmonėmis, visai tikėtina, kad be realaus pagrindo būsi prieš visus juos nusistatęs. Mano kūryba yra su visu tuo susijusi, tačiau aš nepasakoju tiesioginių istorijų. Kai perskaitai keletą mano tekstų, supranti, kad – šūdas, šitas žmogus kai ką patyrė. Bet nerašau konkrečiai apie tai, ką turiu galvoje. Išmokau to iš savo draugų menininkų. Jie vadina tai „neigiama erdve“. Visą ši fenomeną. Jei norėtum nupiešti šią lempą (rodo į ant gretimo stalelio stovintį šviestuvą), piešdamas jos „negatyvią erdvę“, pieštum visiškai viską, kas yra aplink šią lempą, išskyrus ją pačią. Visą tai, kas yra aplink ją: stalą, puodelį, kompiuterį, juo dirbančią merginą, lango kontūrus. Jei pieši lempą, piešdamas jos „negatyvią erdvę“, galiausiai išgauni pačios lempos kontūrus.
- Ar didelė dalis jūsų tekstų remiasi šiuo, „negatyvios erdvės“, metodu?
- Šiuo metodu yra pagrįsta visa mano knyga „Thumb Notes Almanach: Hitchhiking the Marcellus Shale” (Foot Hills Publishing 2015) apie skalūnų išgavimą Pensilvanijoje. Nepasakoju istorijos, bet pasakoju visiškai viską, kas susiję su šia istorija. Jei pasakočiau šią istoriją tiesiogiai, puslapiuose lietųsi tik nepasitenkinimas, pyktis ir nusivilimas. Be to – negaliu analizuoti visų su šia istorija susijusių statistikų, skaičių, gausios informacijos, tai kitų darbas, tikrai ne mano. Rašiau šią knygą nujausdamas, kad egzistuoja istorija anapus istorijos. Anapus visos tos industrijos ir to, kas apie tai kalbama. Yra daug žmonių, kurie turi savo nuomonę apie visa tai, kas ten vyksta. Taigi, egzistuoja istorija aplink istoriją. Istorijos aplink istoriją. Šiuo tikėjimu ir remiasi visa mano knyga. Vadinu joje esančius eilėraščius dokumentiniais eilėraščiais. Ši knyga nėra vien dokumentika,ar vien eilėraščiai, tai viena ir kita vienu metu, ir jie abu kartu sudėjus.
- Šiek tiek pavydžiu idėjos…
- Nereikia. Visi turime savo ribas. Puikiai žinau savąsias – idėja parašyti romaną man atrodo neįgyvendinama, nes paprasčiausiai negaliu tiek ilgai sėdėti. Negalėjau pasakoti šios istorijos, nenaudodamas kitų žmonių istorijų. Todėl nusprendžiau vėl tranzuoti ir tranzuodamas išgirdau daugybę skirtingiausių žmonių istorijų. Jiems nebūtina buvo tiesiogiai kalbėti apie skalūnų gavybą, bet visų jų istorijos driekėsi kažkur visai šalia šios, nutylėtos, istorijos, kaip koks kraštovaizdis.
Pradžia, kai atėjo skalūnų gavyba užsiimantys žmonės, buvo neįtikėtinai smurtiška. Jie nebuvo vietiniai, ne iš Pensilvanijos, daugiausia – iš Teksaso, Oklahomos, Luizianos. Pensilvanija to dar nebuvo mačiusi. Ją užplūdo daugybė jaunų, sportiškų sunkvežimius vairuojančių vyrukų, paskui kuriuos sekė daugybė grynųjų. Su jais netrukus susidėjo vietinės merginos, nes be jų jos turėjo tik vietinius dykinėjančius, nuo metamfamino priklausomus bedarbius. Daugybė karų nedarbo prisidėjo prie to, kad vietiniai buvo priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų. Pensilvanijoje pilna metamfemino labaratorijų. Taigi, ši milžiniška atskirtis sukurė prievartos ir smurto sąlygas. Buvo daugybė muštynių baruose ir pan. Tokiomis aplinkybėmis supratau, kad tranzavimas yra tinkamiausias būdas užčiuopti visas tas istorijas, kurios kažkur slypėjo. Man, kaip rašytojui, buvo labai svarbu užfiksuoti daugybę skirtingų perspektyvų. Nes jei pasakočiau tik savo paties požiūrį, tai tikrai nebūtų tas pats.
Nemanau, kad mūsų atsakomybė pakeisti pasaulį.
- Kaip manote, ar rašytojui įmanoma prisidėti prie politinių ir ekonominių pasaulio pokyčių?
- Nemanau, kad mūsų atsakomybė pakeisti pasaulį. Manau, kad jei mes už kažką ir atsakingi, tai už to, kas vyksta, dokumentavimą. Žurnalistai daugeliu atžvilgiu kur kas mažiau laisvi negu rašytojai, todėl rašytojams reikia užrašyti tai, kas vyksta. Mano patarimas visiems rašytojams – pasikeisti vardus ir palikti namus, kaip japonų raku. Nes kiekviena su vardu siejama tapatybė, palaiko tavo ego. Jeigu gali numalšinti savo ego, tai suteikia tau galimybę naujai pažvelgti į dalykus. Rašytojui svarbu atskirti save nuo savo buvusio savęs. Tam, kad pakeistum perspektyvą, kuria žiūri į pasaulį, turi pakeisti perspektyvą, iš kurios žiūri į save.
- Jūs tikrai daug keliaujate. Štai ir dabar vėl esate toli nuo Pensilvanijos, Lietuvoje. Jau prieš tai esate kelis kartus lankęsis mūsų šalyje, kada atkeliavote pirmą kartą? Kokie įspūdžiai?
- Kai čia atkeliavau – niekas negalėjo ištarti mano vardo, bet puikiai ištarė mano vengrišką pavardę. Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1998 m., paskui – 2002 ir 2004 metais ir dabar, 2018-aisiais. Atvykus pirmą kartą buvo pavasaris, lijo, daugybė namų buvo rekonstruojami, viskas buvo pilka. Daug dirbo ne tik statybininkai, bet ir rašytojai.
Daugybė rašytojų tuo metu gyveno iš to, kad vertė knygas. Valstybė tik neseniai buvo tapusi nepriklausoma, reikėjo dar daug ką nuveikti. Keli mano pažįstami lietuvių rašytojai vertė muilo operas. Lietuvoje tuo metu buvo populiarios ispanakalbės ir anglakalbės muilo operos, kurių dar visai neseniai per lietuvišką televiziją nebuvo galima žiūrėti. Prieš tai senamiestis atrodė apsilaupęs ir nugyventas, tai buvo baisu, tačiau tai, kas darosi dabar, kažkuria prasme irgi baisu – visa ta gentrifikacija Užupyje. Namai atrodo kaip nauji, kaip kokiame Niudžersyje. Ką jau kalbėti apie dangoraižių džiungles kitame upės krante.
Viskas taip pasikeitė, kad beveik nebeatrodo kaip Lietuva. Išskyrus erdvę aplink bažnyčias, kurias jos išsaugojo beveik nepaliestas. Niekada prieš tai lankydamasis Vilniuje, nemačiau tokių mašinų kaip dabar. Anksčiau visi turėjo mažus fiatus ir pan., o dabar jūs turite milžiniškas mašinas, kurios važinėja siauromis senamiesčio gatvelėmis. Šį kartą atvykęs apsidairiau ir pagalvojau – oho, tankai sugrįžo. Seniau Vilniuje buvo gana pavojinga. Nors ir kalbėjau angliškai, tačiau gana greitai įvaldžiau kanadietišką akcentą. Čia buvo pavojinga būti ir atrodyti amerikiečiu. Senamiestyje du kartus buvau užpultas ir apvogtas. Senamiestis nebuvo saugus, o ypatingai pavojinga buvo netoli geležinkelio arba Užupyje.
Tuo metu Vilniuje buvo daugybė skustagalvių ir nepakantumo atvykėliams iš kitur. Tai šiek tiek primena kontekstą, kurį nupasakojau kalbėdamas apie savo skalūnų gavybos temai skirtą knygą. Vietiniai nebuvo labai patenkinti atvykėliais iš Vakarų, kurie atvykdavo su daug pinigų ir daug laisvo laiko, daug gerdavo ir daug juokdavosi. Tuo metu netgi juokas vietiniams žmonėms kėlė įtarimą. „Iš ko čia juokiesi?“ – klausdavo jie. „O, tu gali leisti sau juoktis, nes tu ne iš čia…“ Juokas taip pat galėjo lengvai tapti tavo užpuolimo priežastimi.
