Knygos pasakojimo centre – amerikiečių valstiečių Džodų šeima, Didžiosios depresijos metais paliekanti savo mylimą Oklahomos žemę ir keliaujanti ieškoti laimės svetur. Praradę gimtinę ir išsižadėję savo namų, Džodai vyksta per visą šalį į išsvajotąją Kaliforniją – kur pakelėse auga sultingi apelsinai, o žmogus gali jaustis žmogumi.
Tačiau atvykę į vieną darbo stovyklą jie susiduria su kitokia nei žadėta realybe. Steinbeckas, žinomas darbininkų klasės šalininkas, „Rūstybės kekėse“ aprašydamas sunkų paprastų žmonių darbą ir bandymą susikurti geresnį gyvenimą, smerkia kapitalizmą ir kritiškai žvelgia į technologijas, atėmusias iš romano veikėjų galimybę užsidirbti.
Nuo pripažinto pasaulinio bestselerio iki viešai deginamo kūrinio
„Rūstybės kekėse“ Steinbeckas skaitytojams pristato tai, kas iš tikrųjų vyko jo gimtinėje, Salinase, ir JAV sudėtingu ekonominiu laikotarpiu: „Dabar ūkininkavimas virto pramone, ir šeimininkai sekė Romos pavyzdžiu, nors to nežinojo. Jie atsiveždavo vergų, nors jų taip nevadino: kinų, japonų, meksikiečių, filipiniečių.“ (192 p.) Nors kūrinys Amerikoje susilaukė daug dėmesio, buvo įvertintas, tačiau viešas autoriaus pasisakymas prieš valstiečių išnaudojimą, papiktino Kalifornijos ūkininkų asociaciją. Buvo surengtas streikas, „Rūstybės kekių“ knygos sudegintos, o autorius tapo nekenčiamiausiu žmogumi savo gimtinėje.
Skaitant šį amerikiečių klasiko kūrinį galima nesunkiai įsivaizduoti įtaigiai aprašomą keliautojų kančią, nevengiant perteikti kasdienių darbininkų patiriamų žiaurumų: policininkų, prižiūrėtojų elgesys, lyg valstiečiai būtų vergai, prastai apmokamas sunkus darbas, nuolatinis skurdas ir badas. Kai kurios scenos sukrečia ir leidžia lengviau suprasti „vergų“ kasdienybę: „Atvežtiniai baudžiauninkai būdavo mušami, gąsdinami ir marinami badu, kol kai kurie grįždavo namo, o kai kurie sužvėrėdavo ir būdavo nužudomi ar išvaromi iš šalies.“ (193 p.)
Romane taip pat atsispindi Steinbecko požiūris į žmogaus sąsają su gamta, žeme. Jis kritikuoja technologijų paveiktą žmogų, kuris negerbia žemės, ja naudodamasis tik tada, kai siekia naudos: „Tad šeimininkai nustojo dirbti savo ūkiuose. Jie ūkininkaudavo popieriuje; ir pamiršo žemę, jos kvapą, jos jausmą, prisimindavo tik tiek, kad ji jiems priklauso, prisimindavo tik tai, ką iš jos gaudavo ir ką prarasdavo.“ (193 p.) Kūrinyje vis minimi visai baudžiavinei sistemai vadovaujantys „bankai“, žemės bendrovė – pabaisa, kuriai priklauso žemė, ištisi ūkiai, mašinos, žmonės – viskas. Ji nėra žmogus, jai nereikia maisto, ji minta pelnu, kurį susikrauna sukeldama skausmą valstiečiams, atimdama visą jų gyvenimą.
Religinių motyvų atspindžiai romane
Romano pavadinimas kilęs iš frazės, minimos Naujajame testamente. Steinbeckas šį motyvą panaudoja ir pačiame kūrinyje. Nuolatinis žmonių keliavimas iš vienos vietos į kitą, badas, skurdas, savo žemės neturėjimas – visos emocijos kaupiasi vargšų žmonių širdyse: „žmonių akyse – nesėkmė; ir alkanųjų akyse auga rūstybė. Žmonių sielas užpildo rūstybės kekės, jos sunksta, sirpsta ir duos derlių.“ (295 p.) Svarbų vaidmenį knygoje atlieka ir buvęs pamokslininkas Keisis. Pavargęs būti kitų balsu, tačiau radęs progą išgelbėja jam padėjusią šeimą, vėliau kildamas į kovą prieš neteisybę ir santvarką. Jis nebevadina savęs pamokslininku, tačiau kūrinyje perteikia svarbias ir aktualias žmogiškas vertybes, atskleidžia žmonių bendrystės svarbą, kovoja už savo įsitikinimus.
„Rūstybės kekėse“ svarbus vieningos šeimos paveikslas, tačiau viso kūrinio eigoje matomi jos išgyvenami pokyčiai, besikeičiančios rolės. Kiekvienas šeimos narys, tarsi medžiai audroje, atlaiko gyvenimo iššūkius arba nusvyra žemyn palikdamas savąjį mišką. Aiškiai matomas vyro, kaip „šeimos galvos“, įvaizdis, tačiau istorijos eigoje Džodų motina „sulaužo taisykles“, stengdamasi išlaikyti šeimos vienybę pasipriešina vyrams.
Tiek šeimos bendrystės, tiek tarpusavio santykių su kitais žmonėmis svarba atsiskleidžia buvusio pamokslininko Keisio lūpomis per tikėjimą ir Dievo žodį kelionės dykumoje metu: „vieną kartą išėjo į dykumą ieškoti savo dūšios, o sužinojo, kad neturi jokios dūšios, kuri būtų jo. Sako, sužinojo, kad turi tik mažą didžiulės dūšios gabalėlį. Sako, iš dykumos jokios naudos, nes tas mažas dūšios gabalėlis nieko nevertas, jei nėra su kitais, nėra visumoje.“ (357 p.)
Tad žmogus, išgyvenantis sunkumus, šiuo atveju, skurdą, badą, namų ilgesį, turi laikytis išvien su šeima, ieškoti pagalbininkų. Steinbeckui svarbu ne tik atskleisti vergovės siaubus, bet ir apibrėžti tai, kas gali sustiprinti žmogų tokioje ribinėje situacijoje. Juk „Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų.“ (358 p.)
„Rūstybės kekės“ Lietuvoje – kas aktualu šiuolaikiniam skaitytojui?
Pirmasis romano „Rūstybės kekės“ vertimas Lietuvoje buvo išleistas 1947 m. – Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Steinbecko kūrinyje netrūksta kapitalizmo kritikos, todėl tų laikų Lietuvoje tai iš tiesų buvo aktuali tema. Šiandien atsivertus senajį vertimą juntamos XX a. lietuvių kalbos tendencijos, atrandama mums „senovinė kalba“. Pavyzdžiui, kukurūzai vadinami „kukurūza“, kai kurie pavadinimai retai arba visai nebevartojami, vietoje „j“ raidės galima rasti „ia“ – (piauti, biaurėtis ir t. t.) Tačiau kalba yra kintantis reiškinys, todėl naujai išleidžiamas šio romano vertimas neabejotinai reikalingas. Kadangi jame būtų vartojama ne tik šiuolaikinė lietuvių kalba, bet svarbu ir tai, kad šiuolaikinis skaitytojas šį pasaulinės klasikos kūrinį panorėjęs lengvai rastų bibliotekose ar knygynuose.
Kiekvienas skaitytojas „Rūstybės kekėse“ gali atrasti jam aktualias temas. Steinbeckas ne tik iškelia to meto opias Amerikos politines, socialines problemas, tačiau tarpusavyje supina ir šeimos, religijos, bendrystės temas. Autoriaus knygoje išsakoma kritika technologijoms, žmonių darbo santykių pasikeitimui gali būti aktuali ir šiuolaikiniams ekonomikos vartotojams.
Nuolat girdime, kad yra kuriami robotai, kompiuteriai, kurie pakeičia žmogaus darbą, taip tarsi atimdami jų darbo vietas – visa tai galima palyginti su romane prieštaringai vaizduojamais traktoriais ir mašinomis, nušalinančiomis paprastus amerikiečius nuo savo ankstesnių, darbinių pareigų. Vyresnio amžiaus lietuvių skaitytojai gali atrasti panašumų su mūsų šalyje anksčiau vyravusiu socializmu – valstiečių varymu į kolūkius, nuosavos žemės praradimu. Dar viena lietuvių skaitytojus ir romano veikėjus vienijanti tema – ekonominė krizė ir masinė emigracija. Kaip ir JAV, Lietuva nuolat patirdavo nemažai ekonominių sunkumų, išgyveno karus, tremtis, todėl nemaža dalis tautiečių palikdavo savo namus ir išvykdavo ieškoti laimės svetur.
Galbūt iš pradžių gali pasirodyti, jog įvykiai šiame Steinbecko kūrinyje vyksta gana lėtai, tačiau būtent toks klasikinis pasakojimo būdas leidžia pailsėti nuo „greitojo“ šiuolaikinės literatūros skaitymo. Kaip ir minėjau, kiekvienas skaitytojas gali savaip išgyventi „Rūstybės kekes“ susiedamas jas su savo patirtimi ir atradasmas aktualių idėjų. Amerikiečių rašytojas paliečia „nemirtingas“ temas, todėl šį kūrinį galima laikyti pačia tikriausia XX a. klasika.
