Garsiausių Amerikos rašytojų išliaupsintas „Amerikos purvas“ vadinamas „naująja Amerikos klasika“. „Neeilinė knyga, tobulai subalansuotas kūrinys apie siaubą ir meilę. Dedu galvą, kad bet kas, perskaitęs pirmus septynis knygos puslapius, ją perskaitys iki galo“, – apie puertorikiečių ir airių kilmės amerikiečių rašytojos Jeanine Cummins romaną sakė Stephenas Kingas.
Tačiau kūrinys sulaukė ne vien pagyrų. Būrys rašytojų ir kritikų jį nuožmiai užsipuolė: esą baltoji neturi teisės rašyti apie imigrantus. Pati rašytoja prisipažino vengusi kritikos, nenorėjusi leistis į kalbas ir ginčus: „Parašiau knygą, kuria tikiu“, – sako ji.
Kad ir kaip būtų, Jeanine Cummins romanas „Amerikos purvas“ nuo metų pradžios yra daugybės šalių skaitomiausių kūrinių dešimtukuose ir yra laikomas būtina perskaityti 2020-ųjų metų knyga.
Išėjus romanui „Amerikos purvas“ jo autorę pakalbino „Radio Acadie“ žurnalistė Rachel Martin.
– „Amerikos purvas“ – tai istorija apie meksikietę, vardu Lidija. Romano pradžioje jos šeimą išžudo narkotikų kartelio samdyti žudikai. Lieka gyva tik pati Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Lukas.
– O toliau – Lidija su Luku akimoju iškrenta iš sau įprasto viduriniosios klasės gyvenimo, jie tampa bėgliais, bandančiais išgyventi.
– Aš norėčiau patikslinti kai kurias kritikos detales, nes jos plačiai išplito. Suprantu, kodėl vengėte leistis į kalbas. Mes pakalbinome LA Times žurnalistę Esmeraldą Bermudez, kuri pati yra emigrantė. Ir ji pasakė – cituoju jos tweetą: „Amerikos purvas“ yra chrestomatinis pavyzdys kone visko, ko reikėtų vengti rašant apie migrantus. Tai tuščias, pragaištingas, adrenalinu pulsuojantis komiksas.“
– Aš nežinau, ką į tai atsakyti. Suprantate, ne visi turi pamėgti mano knygą. Aš labai stengiausi būti be galo jautri kultūriniams kontekstams. Atlikau išsamius tyrimus, penketą metų rinkau medžiagą. Kai rašiau romaną, vienintelis mano ketinimas buvo sugriauti tradicinius stereotipus, kurie, akivaizdu, išvešėję mūsų nacionaliniame dialoge.
Jaučiau, kad tame nacionaliniame dialoge lieka vietos giliau ir jautriau aptarti žmoniškumo aspektą. Kalbu apie asmenis, kurie yra aptarimo objektas, kurie įtraukti į jį. Skaitytojai patys nuspręs, ar aš patyriau nesėkmę, ar man pavyko teisingai pavaizduoti problemą – to aš ir tikiuosi.
– Ar rašydama suvokėte savo kultūrines akląsias dėmes kaip baltoji moteris, visiškai neturinti migrantės asmeninės patirties?
– Manau, kad suvokiau tiek, kiek sugebėjau. Rašydama aš jų visą laiką neišleidau iš akių. Vienas iš dalykų, kuris mane nepaprastai liūdina ir nuvilia dabartiniame dialoge – kad visuomenės teisme aš įvardijama kaip baltoji moteris. Taip, aš baltoji. Aš JAV pilietė. Gyvenu privilegijuotosios gyvenimą. Bet aš ir puertorikietė. Ir šį faktą įgnoruoja žmonės, kurie, tiesą sakant, kėsinasi kontroliuoti mano asmenybę.
– Jūsų močiutė buvo puertorikietė?
– Taip. Šiai etninei kultūrai priklausė ir mano tėvas. Ir joks internetinis kupiūravimas negali to paneigti. Aš suprantu, kad labai ilgą laiką spalvotųjų ir moterų balsai buvo pavogti ir nuvertinti. Aš visada stengiausi palaikyti istorinio teisingumo pusę. Aš parašiau knygą, kuria tikiu. Parašiau tokią knygą, kuri, tikiuosi, primins skaitytojams, kad bet kas iš mūsų gali tapti migrantu.
– 2015-aisiais „The New York Times“ paskelbėte straipsnį, kuriame buvo kalbama apie nenorą rašyti apie rasę. Citata: „Mane ima siaubas pagalvojus, kad užgausiu ne tą stygą, tapsiu pažeidžiama, suvoksiu savo gėdingą neišmanymą“.
– Taip. Tai vienas iš dalykų, kuris šiame dialoge, kaip pastebėjau, buvo nuolatos išplėšiamas iš konteksto. Reikalas tas, kad ta mano esė ištisai skiriama aptarti, ką aš laikau rase. Joje prisipažįstu esanti privilegijuota baltųjų rasės atstovė.
Aš nuolat stebiu savo ir aplinkinių žmonių visuomeninę padėtį, nes esu linkusi ir esu suinteresuota palaikyti lygybės idėją. Todėl ypač skaudu atsidurti pačiame šios itin svarbios diskusijos centre. Bet vis tiek man atrodo, kad, tam tikra prasme, visas šis triukšmas yra ne dėl mano kūrinio, tai daugiau mano kritikų troškimas patraukti dėmesį į save, į savo knygas.
– Kaip manote, ar yra rasinė problema, disbalansas leidybos versle?
– Taip, be jokios abejonės, bet tai nėra problema, kurią aš galėčiau išspręsti, aš nesu už ją atsakinga. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti – parašyti knygą, kuria tikiu. Ir aš ją parašiau.
Parengė Viltė Juodeikaitė, pagal krvs.org
