Žinau, kad lietuviškai buvo išversta ir kita populiari autoriaus knyga „Pasakojimai apie meilę ir tamsą“. Būtinai stengsiuosi dabar kur nors ją susirasti. Tai autobiografinė knyga, kurioje autorius užsimena ir apie savo sąsajas su Lietuva (rašytojo tėvas studijavo Vilniuje). Gal ši detalė padėtų vieną garsiausių šiuolaikinių autorių pasikviesti į Lietuvą? Arba išversti jo naujausią prizus šluojantį romaną „Judas“.
Kai tik akys užkliuvo už antraštės, kad A.Ozas atvyksta į Berlyną atsiimti prizo už savo naujausią romaną „Judas“, įrašiau šį renginį į savo darbinį kalendorių. Prizas buvo įteikinėjamas „Haus der Kulturen der Welt“ salėje (Pasaulio kultūrų namai) – jie ir Hamburgo fondas „Elementarteilchen“ ir yra šio Tarptautinio literatūros prizo įkūrėjai. Norėjau ne tik išvysti autorių, išgirsti jo minčių, bet ir pamatyti, kaip toks renginys suorganizuotas, kokie žmonės susirenka, kaip elgiasi, ką kalba.
Norėjau ne tik išvysti autorių, išgirsti jo minčių, bet ir pamatyti, kaip toks renginys suorganizuotas, kokie žmonės susirenka, kaip elgiasi, ką kalba.
Renginys, turėjęs prasidėti devintą vakaro, vėluoja ir dėl lietaus perkeliamas į salę. Prieš tai savo kūrybą skaitė kiti į shortlist atrinkti kandidatai.
Kadangi nei vieno jų nėra išversta į lietuvių kalbą, nesivarginu čia vardinti pavardžių. Atsiverčiu pranešimą spaudai – oho, čia tai bent prizas: autoriui skiriama 25 000 eurų, o vertėja gauna 10 000 eurų. Literatūros prizas įsteigtas prieš šešerius metus ir teikiamas kasmet. Šiemet prizui gauti buvo pateiktos 136 knygos.
Dar perskaitau, kad autorius gimęs 1939 m. Jeruzalėje, kad anksti neteko tėvų ir įstojo į kibucą, kad studijavo literatūrą ir filosofiją, o po mokslų vėl grįžo į savo kibucą. Iki 2005 m. jis dėstė hebrajų literatūrą Ben Guriono universitete. Jo darbai išversti į 37 kalbas ir tai tikrai ne pirmas autoriaus gaunamas prizas.
Renginys prasideda ilga komisijos pirmininko kalba. Koks trečdalis salės sėdi su ausinėmis ir išsiduoda nesą vokiečiai. Kalba iš pradžių įdomi ir linksma, po penkiolikos minučių priverčia žiovauti ir aš sužinau, kad karinga vokiečių kalba irgi gali būti migdanti.
Ypač kai nenusiteikęs klausytis ilgo referato su knygos, kurios nesi skaitęs, veikėjų analize. Man daug įdomiau būtų klausytis autoriaus. Buvau tokia ne viena salėje, nes kai A.Ozas užlipo ant scenos, pagyvėjo visi. Nedidukas, pražilęs, kuklus, vilkintis šviesiu kostiumu jis atrodė tvarkingai ir visai neišsiskiriančiai. Niekada į tokį neatsisuktum gatvėje. Bet kai prabilo, užkando žadą visiems.
Jis atrodė tvarkingai ir visai neišsiskiriančiai. Niekada į tokį neatsisuktum gatvėje. Bet kai prabilo, užkando žadą visiems.
„Kai aš rašau romaną, visai nenoriu žmonėms patarti kaip gyventi ar kokią nuomonę turėti. Mano tikslas – priversti juos mąstyti. Aš noriu, kad skaitytojas susigyventų su mano personažais, kad galvotų, ką aš daryčiau vienoje ar kitoje situacijoje, kaip aš reaguočiau į vieną ar kitą problemą. Romanas turi užduoti skaitytojams begalę netikėčiausių klausimų – tada tai yra geras romanas“, – sakė autorius.
Kalbėdamas apie prizą gavusį romaną „Judas“ A.Ozas sakė: „Tai prieštaringas romanas. Tai romanas – provokacija. Kaip ir visas Izraelis. Nėra vienos tiesos, yra daugybė nuomonių ir dar daugiau klausimų“.
Pasak jo, Izraelis yra ne nacija ir ne šalis, o seminarija su aštuoniais milijonais ministrų, kurie visi šaukia ir vienas kitam patarinėja.
Ir tada autorius prisipažįsta: „myliu Izraelį net ir tada, kai jo nemėgstu“. Jo žodžius palydi audringos ovacijos. Man už nugaros sėdintis vokietis visažinio balsu porina draugei, kad vokiečiai niekaip negali atsikratyti kaltės jausmo, todėl jis manąs, kad ir šio prizo teikime būta daugiau politikos, nei literatūros.
Autorius pabando įrodyti, kad išdavikas Judas iš tiesų buvo pats pirmasis krikščionis. Pasak kitų nuogirdų, autorius yra realus kandidatas kitai Nobelio literatūros premijai gauti.
Gal ir yra dalis tiesos, nors iš pasakojimų ir skaitymų suprantu, kad šis kamerinis romanas tikrai vertas prizo. Autorius pabando įrodyti, kad išdavikas Judas iš tiesų buvo pats pirmasis krikščionis. Pasak kitų nuogirdų, autorius yra realus kandidatas kitai Nobelio literatūros premijai gauti.
A.Ozas toliau kalba: „Aš nerašau apie šventuosius, tik apie sudėtingus charakterius. Priverčiu skaitytojus naujai pažvelgti į esminius dalykus. Juk niekas nėra visai juoda ir visai balta.
Ir tai, kas romano pradžioje akivaizdu, pabaigoje priverčia abejoti. Tiesą sakant, net pats rašydamas nesupratau, kaip mano personažai, iš pradžių buvę oponentais, paskui tapo draugais ir net įsimylėjo vienas kitą.“ Paklaustas, ar daug autobiografiškų detalių romane, autorius atsakė: „Mano genų yra kiekviename personaže“. Ir atsivertęs knygą pradėjo iš jos skaityti.
Kai po pusantros valandos renginys baigėsi, autorius droviai pozavo fotografams ir net uždėjo kelis autografus prie jo prisigrūdusiems žmonėms. O svečiai didžiuliame foje rinkosi į grupeles ir vaišinosi vynu, kalbėjo apie savo knygas, leidyklų naujienas ir būsimus renginius. Ir tik išeinant supratau, kad štai čia, vienoje vietoje, buvo susirinkusi visa Berlyno literatūros grietinėlė.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
