Tiesa, įprastiniu romanu šią knygą dera vadinti laikantis nuosaikaus atsargumo, mat šį romaną lydi prierašas aidas. Šiuo metu vienintelis, į lietuvių kalbą išverstas Andrejaus Bitovo kūrinys nėra skirtas tiems, kuriems norisi lengvo ir neįpareigojančio siužeto prieš miegą. Tai knyga, kurioje neišvengiamai teks leistis į siužeto gaudynes. Rizikuoti įsitraukti į žaidimą su autoriumi ir tekstu verta patyrusiems literatūros gurmanams ar net mokslininkams. Na, o jei vis dėlto knygą rinksis mėgėjas, veikiausiai, užvertęs paskutinį puslapį, pasijus it grįžęs iš veidrodžių karalystės. Nemenka tikimybė, jog daugelis joje pasiliks dar ilgam ir bandys užčiuopti giją, vedančią teksto užbaigtumo link.
Nuo pat pradžių, autorius įtraukia skaitytoją į skaitymą kaip žaidimą, tam tikrą apgaulę, nes jau priešlapiuose jis aptiks, jog tai nėra paties Bitovo sukurtas kūrinys. Pasakotojas prisistato tik kaip veikalo „The Teacher of Simmetry“ vertėjas iš užsienio kalbos: „Manyčiau, vis dėlto reikėtų iš anksto paaiškinti tolesniems pasakojimams būdingą netikėtumo elementą. Seniai seniai, dar ikirašytiškoje jaunystėje, „geologinėje“ mano praeityje, man į rankas pakliuvo nežinomo anglų autoriaus knygelė „The Teacher of Simmetry“ <...> Nelaimei, kažkas prisiminė mane turint užsieninę knygą, ir man, dorai nesuprantančiam nei kalbos, nei pasakojimo prasmės, teko ją atpasakoti nepaliaujamai merkiant lietui. Vargais negalais, neturėdamas žodyno, kai ką atspėdamas, kai ką prikurdamas, mokykliniuose sąsiuviniuose kasdien bendrais bruožais apmesdavau po vieną pasakojimą. Kaip Šecherezada...“ , prisipažins (ne)fikcinis teksto vertėjas.
Knygos autorystės ir pasakotojo problema, tėra viena iš neaprėpiamai daugiaplanio ir intertekstualaus kūrinio mįslių. Būtent intertekstualumas tekstą paverčia ilga kelione per pasakojimo vingius, nesusipratimus, kalambūrus, poeziją ir grafinius elementus, kuriuose norėdamas apčiuopti bent menamą siužetą, skaitytojas bus verste priverstas skaityti dar ir dar kartą, grįžti į pradžią, apmąstyti, o galbūt net pats pratęsti mintį.
Kritikų lyginamas mažne tik su Vladimiru Nabokovu, Andrejus Bitovas „Simetrijos mokytojo“ veikale esmingai paliečia teksto siužeto problematiką: „Niekaip nenulipdysiu šio siužeto. Gal dėl to, kad jis rusiškas? Rusiškas ar iš Rusijos? Rusijoje nėra siužeto – vien erdvė. Šitaip nėra siužeto vandenyne. Robinzonas ar Stivensonas šito neįrodo – jie kaip mes, anglai, savo siužetus išlaipino salose. <…> Viešpatie, kurgi siužetas?! Bet kokį siužetą reikia pradėti nuo portreto. Bet pamėgink aprašyti mano Antoną… Ir jo portretas besiužetis: į nieką nepanašus, bet ir panašus į nieką. Toks vientisas šviesbruvis gabalas. Beje, net labai mąstantis“, – taip apie kūrinio siužetiškumą kalba (ne)pramanytasis knygos vertėjas. Kūrinio atvirumas, besiužetiškumas kuriasi per kiekvieną pasakojimo skyrių, kurie galėtų būti skaitomi kaip atskiras kūrinys. Vis dėlto, jų autonomiją pažeidžia knygos herojaus Urbino Vanoskio figūra, kuri atsikartoja kai kuriuose skyriuose ir aidu sujungia tai, kas kūrinyje neapčiuopiama.
Teksto neapčiuopiamumas – dar viena itin svarbi tema. Tačiau, apie tai knygoje dažniausiai kalbama netiesiogiai. O viena iš pamatinių priemonių, kuria šis nesugaunamumas perteikiamas, yra pabrėžtinė atsispindinčios, atsispaudo, fotografinės būties (a)simetrijos įvardijimo pastanga: „Viskas aplink kažką priminė. Bandžiau prisiminti, bet neįstengiau. Bet kuris kažkas ėmė priminti kažinkokį ką nors: visas pasaulis buvo surimuotas ir daugybę kartų atspindėtas. Viskas kažką priminė – ir viskas buvo ne tai. Klaidžiojau kaip trumparegis be akinių, rūke ir miraže kaip aklas. Asfaltas prieš akis driekėsi kaip vandens plynė ir jos paviršiumi, tolyn nuo manęs ritosi bangos... Koks tai buvo denis ir kur aš plaukiau?
Bangos, nuotraukos, veidrodžiai... o, koks buvau aklas! Neregys, dainius – aptikęs savo atspindį krūpčiojau, tarsi jame būtų atsispindėjęs kitas, ir stebėjausi man nežinomu eilėraščiu, rašytu betgi mano ranka“. <...> Dvasia ir materija visai ne skirtingos ir nesti heterogeniškos. Vadinamojo išorinio pasaulio objektai susideda iš derinių ir santykių, tų pačių jutimų ir intuicijų elementų, kurie kitokiais santykiais sudaro dvasios turinį. Materialūs daiktai, iš dalies, taip sakant, nuausti iš tos pačios medžiagos. Gyvenimo dvejatainiškumas ar beprotybės vienareikšmiškumas?... Būties virpulys ar idėjos fanatizmas? Gyvenimas teka laiko plokštumoje, šios plokštumos atžvilgiu, banguodamas vertikaliai, prisiliesdamas prie kažko aukščiau, atlyždamas ir vėl prisiliesdamas... Virpėdamas ir blykčiodamas dvigubu atspindžiu. <...> Susidvejinimas yra vientisumo sąlyga“, – taria vieno iš apsakymų pasakotojas.
Pabaigai, grįžtant prie romano kaip intertekstinio žaidimo, pravartu pažvelgti į knygos viršelį. Akį traukiantis, margaspalvis, detalių tirštas anglų dailininko Ričardo Daad‘o paveikslo The Fairy Feller‘s Master-Stroke atspaudas, kurio originalą galima pamatyti Teito galerijoje, Anglijoje, prikausto žvilgsnį. Reikia pasakyti, kad viršeliui parinktas paveikslas, tai dar viena paslaptinga, bet sykiu ir iškalbinga nuoroda į literatūros kūrinio tęstinumą, kaip paskutinę giją, galutinai nutraukiančią teksto užbaigtumo galimybę.
