– Esate sukritikavęs literatūros bendruomenę, sakydamas, jog ji kupina snobizmo ir arogancijos, ar neklystu? Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta šioje bendruomenėje?
– Jokiu būdu nesakyčiau, kad visa literatų bendruomenė yra arogantiška ir snobiška! Dauguma yra malonūs, knygomis besimėgaujantys žmonės, kaip jūs ar aš. Vis dėlto pasitaiko ir tokių, kurie literatūrą paverčia snobų dalyku. Mano, kad jų skonis geresnis nei kitų. Skaito knygas, kurias laiko aukštesnės vertės, ir save vadina intelektualais. Juos domina tik „sudėtingos“ knygos. Šiuo atveju „sudėtingos“ reiškia nuobodžios – tai knygos, kurios daugumai įprastinių skaitytojų būtų nuobodžios, tačiau tarp snobų yra aukštinamos. Šio tipo skaitytojus esu sukritikavęs romane „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas“. Kritikuoju šaipydamasis iš jų. Tai geriausias būdas!
– Anksčiau esate dirbęs itin skirtingose srityse. Ar tuo metu jautėtės laimingas?
– Nemanau, kad buvau labai laimingas dirbdamas kitose, su rašymu nesusijusiose srityse. Buvau priverstas dirbti nemėgstamus darbus, nes reikėjo aprūpinti save ir savo šeimą. Stengiausi gauti kiek įmanoma daugiau naudos iš tų darbų ir atrasti juose bent menkiausią džiaugsmą. Tačiau giliai viduje niekada nejaučiau pasitenkinimo. Visada žinojau, kad noriu būti rašytojas, bet nemaniau, kad turiu pakankamai talento savo ambicijoms įgyvendinti.
Nuo to laiko mano požiūris pasikeitė. Dabar galvoju, jog talentas nėra būtinas rašytojo sėkmei. (Nors esu pakankamai pasipūtęs ir tikiu pats turįs talentą!) Svarbiausias šių dienų rašytojo sėkmės reikalavimas: (1) dalyvauti arba socialinių medijų platformose, arba (2) kitų medijų platformose (pvz., būti garsiu televizijos laidų vedėju). Sėkmę pasiekti vien dėl talento ir sunkaus darbo yra be galo sunku. Net jei parašai gerą knygą, fortūna turi būti tavo pusėje.
– Esate rašytojas ar dirbate rašytoju?
– Dabar jau laikau save rašytoju. Neužsidirbu pakankamai, kad išgyvenčiau, bet užsiimu tuo visu etatu. Beje, nesu turtingas. Daugeliu aspektų man tiesiog nuskilo. Pasisekė, nes gimiau pasiturinčioje vakarietiškoje šalyje, turiu teisę į pensiją Jungtinėje Karalystėje, darbingais gyvenimo metais užsidirbau pakankamai, kad, sulaukęs pensijinio amžiaus, gaučiau valstybės paramą. Be to, išlošiau ir dėl to, kad mano žmona jaunesnė ir dirba!
– Dirbama kultūrinio leidinio redaktore, turiu perskaityti daug vadinamosios literatūrinės masturbacijos, t. y. tekstų, perpildytų komplikuotos leksikos ir sintaksės, bet neturinčių realios vertės turinio atžvilgiu. Gan apgaulinga. Ką manote apie tokią literatūrą?
– Literatūrinė masturbacija – puikus apibūdinimas! Tai beprasmis rašymas. Tarkim, literatūros kritikos esmė yra išaiškinti ir paaiškinti, įvertinti literatūrinio kūrinio vertę, pateikti nuomonę ir tapti kelrode skaitytojo kelyje. Jei pačią literatūros kritiką sunku arba jos neįmanoma suprasti (arba, dar blogiau, neturi prasmės), kaip ji gali ką nors išaiškinti ir atskleisti? Kaip ji gali vertinti rašymą, jei pati neturi jokių standartų, pagal kuriuos galėtų būti įvertinama? Ir kaip gali būti kelrode, jeigu sėja painiavą?
Be abejo, žinome, kodėl tokio beverčio šlamšto autoriai rašo taip, kaip rašo. Jų tikslas – savireklama. Jų manymu, vartojama neaiški kalba apgaus mus ir patikėsime, kad jie labai protingi. Jie siaubingai klysta. Žinome, kad tokie autoriai yra tuštumos tiekėjai, suklastoto akademiškumo prekeiviai, kenkiantys pačiai akademiškumo idėjai.
Kai sudėtingi žodžiai vartojami it pakaitalas aiškiai išdėstytai minčiai, gali būti užtikrintas, jog mąstymo ir gebėjimo argumentuoti galia atsidūrė pavojuje. Gyvename pavojingais laikais! Bent jau tie, kurie tikime mąstymo aiškumu.
– Lietuvoje turime pasakymą: „Jei gali nerašyti, tai nerašyk.“ Ką manote apie jį?
– Skamba kaip puikus posakis, ypač kalbant apie romanus. Į romaną įdedama nežmoniškai daug darbo, o jį baigęs negali būti garantuotas, jog rasi leidėją. Ir net jeigu tavo kūrinys išvys dienos šviesą, nėra garantijos, kad už visą vargą tau bus apmokėta. Kodėl turėtum taip elgtis su savimi, jei turi pasirinkimą? Taigi, jei gali pasirinkti, ar rašyti, pasirink nerašyti! Tik beprotis (arba beprotė) rinktųsi rašyti romaną!
– Lietuvoje literatūros kritikai mėgsta vartoti žodį „grafomanija“. O kaip Didžiosios Britanijos kritikai?
– Esu girdėjęs šį terminą. Tačiau jis nevartojamas kritikoje kalbant apie šiuolaikinę anglų grožinę literatūrą. Dažniau aptinkamas kalbant apie XIX a. rašytojus – Charlesą Dickensą, Honoré de Balzacą, Anthony Trollope’ą, Émile’į Zola ir kt. Kiek jie yra prikūrę – tikriausiai rašė dieną naktį! Jei tai nėra grafomanija, nežinau, kas tuomet ji yra.
Rašytojo karjerą pradėjau prieš 8 metus. Per tą laiką parašiau 15 romanų, kurių dauguma buvo išleisti. Dabar dirbu prie dar 2. Galbūt esu grafomanas!
Galima teigti, grafomanija tapo šiuolaikinio gyvenimo simptomu. Kaip dažnai žmonės kasdien rašo vieni kitiems žinutes, nors skambutis būtų toks pat geras būdas susisiekti, jei ne geresnis? Kiek laiko vidutinis jaunas žmogus (o dažnai ir ne toks jaunas) praleidžia viską dokumentuodamas instagrame, feisbuke, tviteryje, asmeniniuose tinklaraščiuose ar kitose platformose, palikdamas komentarus apie savo gyvenimo įvykius jiems dar net nepasibaigus? Ar komentarai tampa svarbesni už įvykius? Ar mūsų virtualus gyvenimas tampa svarbesnis nei gyvenimas, kurį gyvename „realiame pasaulyje“?
Yra ir dar viena galimai mus užvaldysianti grafomanijos forma. Omenyje turiu savilaidą, kai rašytojai nusprendžia knygas leisti savarankiškai, o ne per leidėją.
– Neskaitant DI, su kokiais dar išbandymais susiduria šiuolaikiniai rašytojai?
– Pasikartosiu. Vyksta tai, ką pavadinčiau šūdo cunamiu. Turiu galvoje kasdien savarankiškai išleidžiamų knygų skaičių, kai mažai arba visai neatsižvelgiama į kokybę. Įsivaizduokite mažą salą, užpultą milžiniško šūdo cunamio. Šiuolaikiniai skaitytojai tapo tos mažos salos gyventojais, iki sprando skęstančiais šūde. Neįsivaizduojamas kiekis šūdo, savilaidos šlamštas. Tarkime, parašyčiau išskirtinai gerą knygą. Kaip skaitytojas atras deimantą visoje toje šūdo lavinoje? Vargiai! Iššūkis rašytojui. Kad išlaikyčiau pusiausvyrą, pridursiu: kai kurie savilaidininkai sukuria gerų darbų ir šiame pasaulyje yra kažkas pagirtinai demokratiško, nes kiekvienas gali paskelbti bet kokį turinį vienu mygtuko paspaudimu. Tačiau tai vis vien didelis iššūkis! Būti originaliam – dar vienas iššūkis. Dabar parašyta daugiau knygų nei bet kuris iš mūsų galėtų suskaičiuoti, jau nekalbu apie skaitymą.
Kartais atrodo, jog literatūroje jau aprašytos visos įmanomos patirtys, išbandytas kiekvienas požiūrio taškas, išnagrinėta kiekviena filosofinė pozicija, ištyrinėta kiekviena įmanoma tema. Galbūt atsidūrėme vietoje, kurioje viskas, ką darome, yra savęs kartojimas. Tamsiausiomis akimirkomis pradedu svarstyti, jog mus ištiko literatūrinė mirtis. Bet tada atrandu nuostabų romaną ir suprantu, kad vis dar yra vilties tiems, kurie vertina knygas kaip svarbias kultūrai ir mūsų supratimui apie save ir pasaulį.
– Ar mėgstate skaityti kultūrinę spaudą? Kodėl?
– Man patinka skaityti apie kultūrą. Visų pirma, ji pati savaime kelia pasimėgavimą. Antra, esama įtakingų mąstymo krypčių, kurios atvedė mus iki ten, kur esame šiandien. Skaitydamas kultūrinę spaudą, supranti, kokios ir kaip veikia tos mąstymo kryptys. Postmodernizmas ilgai buvo svarbiausias kultūrinis judėjimas. Man jis nepatinka, bet gera šitai atpažinti ir tinkamai reaguoti. Manau, atėjo laikas judėti kita linkme nei postmodernizmas. Tačiau sunku suprasti, kaip tai galėtume padaryti.
– Kokius tekstus skaityti jums didžiausias malonumas?
– Mėgstu įvairias knygas – nuo trilerių iki grožinės literatūros. Taip pat patinka žaismingi romanai. Tai nereiškia, kad jie turi būti juokingi. Tikriausiai mėgstamiausi yra tie, kurie gudriai pasako šį tą apie rašymą. Ypač romanai, kuriuose keliamas klausimas, kam priklauso naratyvas. Jei rašytojo draugui kas nors nutinka ir rašytojas papasakoja šią istoriją, paversdamas ją sava, ar elgiasi nesąžiningai? Man patinka sužinoti, kaip skirtingi autoriai sprendžia šį klausimą. Štai neseniai perskaityti ir man labai patikę romanai:
Andrew Lipstein. „Last resort“ („Paskutinė išeitis“)
Jean Hanff Korelitz. „The Plot“ („Sąmokslas“)
R. F. Kuang. „Yellowface“ („Geltonveidė“)
Susan Rigetti. „Cover Story“ („Viršelio istorija“)
Ieškau literatūros, išverstos iš lietuvių kalbos. Vertėtų susipažinti su vienu ar dviem lietuviškais romanais. Deja, neišmanau lietuviškos literatūros.
