„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Andrius Jakučiūnas: Apie stebuklingąsias tabletes, karą su kinais ir knygų „nuobodumą“

Su S.I.Witkiewicziaus romanu „Besotystė“ susiklostė keista ir, sakyčiau, įspūdinga atsitiktinumų grandinė: jis, vaizduojantis kinų grėsmės akivaizdoje atsidūrusią Lenkiją, man į rankas papuolė kaip tik įsisiūbuojant diplomatinei krizei tarp Lietuvos ir Kinijos.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Lyg to būtų maža, knygą užbaigti teko būtent tame pačiame rašytojų ir vertėjų centro kambaryje, kuriame ją versdama darbavosi puiki vertėja Irena Aleksaitė. (Taigi juokais galiu girtis buvęs prie pačių šio lietuviškojo leidimo, kurį dideliam mūsų visų džiaugsmui pristatė leidykla „Odilė“, ištakų.)

Na, o lemiamą postūmį pristatyti šią knygą 15min skaitytojams bus suteikusi jaunoji prozininkė P.U., kurią sutikau anądien vaikštinėdamas Žirmūnuose. „Žinok, ilgų knygų niekas neskaito, – mums išsiskiriant pasakė man ji. – Tai neįmanoma.“ Jaučiu pareigą parodyti, kad ji klysta.

Taigi, Stanisław Ignacy Witkiewiczius, kitaip dar vadinamas Witkacy, Lietuvoje bene menkiausiai žinomas iš Lenkijos didžiųjų (nebent kas bus skaitęs 2018 m. leidyklos „Aukso žuvys“ išleistą plačiai šį autorių pristatančią knygą „Witkacy. Plėšrūniškas protas“ arba viešėdamas Lenkijoje riedėjo į Zakopanę Witkacio vardo traukiniu). O jo „Besotystė“ (lietuviškoje raštijoje kartais įvardijama kaip „Nepasisotinimas“).

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Knyga fundamentali, didžiulė (apimtis beveik 600 psl.), jos siužetas, vis užkliūdamas filosofijos brūzgynuose ir apsipynęs išradingais aprašymais, išraizgytas žodžių žaismų, pramaišiui su išpsicholgizuoto sekso scenomis, vyniojasi vangiai ir, kaip kartais ima rodytis, kone savitiksliškai grynai teoriniame lygmenyje, kuriam aprėpti reikia ir laiko, ir kantrybės, ir vis dėlto nemažai žinių – filosofinis, kultūrinis, politinis epochos pagrindai čia esmingai susiję su vaizduojamais dalykais, atidalyti vienus nuo kitų nei įmanoma, nei, tiesą kalbant, verta. Tai paverčia knygą kietu, jei ne sprangiu riešutu, suteikiančiu galimybę kiekvienam pasitikrinti savo kantrybės ir erudicijos ribas. (Drįsčiau sakyti, nusivilti savimi net labai įmanoma.)

Kaip jau minėjau, romano veiksmas vyksta kažkokioje neaiškioje ateityje (kuri mums, dabar skaitantiems, jau atrodo panaši į praeitį) Lenkijoje, puolamoje kinų pajėgų, pavergusių visą Europą. Lenkijos visuomenė romane vaizduojama praradusi atramas, neturinti aiškios krypties ir tikslo, tai tam tikra irimo stadija, kai nebepavyksta suderinti filosofinių prieštaravimų (kaip nuostabu, kad žmonijos istorijoje būta epizodų, kai filosofinės prieštaros kam nors kėlė rimtą diskomfortą) – visuomenė, kurioje, anot Cz.Miłoszo, veši „beprotiška, disonansais grindžiama muzika, lytiniai iškrypimai, narkotikų plitimas, veltui ieškančios atramos minties benamystė, netikri atsivertimai į katalikybę, komplikuotos psichinės ligos“.

Prieštaravimų ir dvilypių aistrų apniktas pasiturinčio aludario sūnus Ženezypas Kapenas, vadinamas dažniausiai tiesiog Zypciumi, aistringai veržiasi pažinti pasaulį. Pirmiausia – pažinti seksualiai, tačiau nereikėtų apsigauti šičia ieškant įprastų nešvankybių. Nešvankybė čia užteršta filosofiniais svarstymais ir dekonstruota į minčių ir haliucinacijų srautą, nepadori, sakyčiau, tuo, kad labiau nei būsimas veikėjų pasitenkinimas autoriui rūpi Carnapas ir Hussleris.

Šiek tiek pritempiant galima sakyti, kad Ženezypo aistros ir tragedijos atsikartoja įvairiuose lygmenyse ir, jei taip galima sakyti, įvairiais, nebūtinai su juo pačiu susijusiais masteliais – pralaimi ne tik jis, bet ir visuomenė, ir Lenkija (turėjusi kinams pasipriešinti kariuomenė vado sprendimu pasiduoda), turbūt ir filosofija.

Toks būtų turinys trumpai. Vis dėlto jis mažai pasako apie tą klampų, tamsų, sunkiai vienu sykiu aprėpiamą pasaulį, kuriame susijungia ir pasąmonė, ir geopolitika, ir dar balai žino kas. Kaip jau minėjau, tai ir filosofinės grumtynės (netiesioginė diskusija su pažinimo klasikais), ir savotiška irimo istorija, ir pašėlusi įvairiausių krutesių, įskaitant ir labai fizinius, dekonstrukcija.

Tai knyga „apie gyvenimą“ pačia plačiausia prasme, taip pat ir plačios, išradingos kalbos, regis, niekada nesibaigiančių sakinių prasme.

Tai knyga „apie gyvenimą“ pačia plačiausia prasme, taip pat ir plačios, išradingos kalbos, regis, niekada nesibaigiančių sakinių prasme: veikėjų mintijimai, nešvankybės, keisti ir subtilūs aprašymai (taip pat ir tų jau minėtų nešvankybių detalūs aprašymai), naujadarai (akivaizdu, smagiai „pagadinusių“ gyvenimą vertėjai) išsproginėja netikėčiausiomis dermėmis, virstančiomis vientisu plūsmu, kuris skaitančiajam anksčiau ar vėliau pradės „rauti stogą“.

Atskirai minėtinos Witkiewicziaus romane aprašytos stebuklingosios Rytų filosofo Murčio Bingo piliulės, sutaikančios prieštaravimus ir suteikiančios aiškumą bei ramybę. Drauge tai ir įvaizdis, atskleidžiantis demagogiško kalbėjimo masėms pavojų, tam tikra prasme pranašiškas – atskleidęs ir parodęs fašizmo gimimą bei jo įsitvirtinimo mechanizmą.

Skaičiusieji Cz.Miłoszo programinį kūrinį „Pavergtas protas“ tikriausiai pamena, kad pirmas skyrius būtent skirtas Murčio Bingo piliulėms („Murtis Bingas“) – autorius įtaigiai veda paralelę su prisitaikyti ir socializmo sąlygomis išgyventi siekusiu protu. Mums iš šiuolaikinės Europos perspektyvos patogiau šiame įvaizdyje įžvelgti populizmą, vertybinės politikos nesėkmes, pragmatizmo įsigalėjimą ir t. t.

Be abejo, Witkiewiczius žinojo, ką kalba. Nors knyga ne autobiografinė, autoriaus augta panašioje aplinkoje, netgi tarnauta kadetų mokykloje, iš kur kaip ir Zypcius jis buvo išsiųstas į frontą, o 1916 m. mūšyje prie Stochido upės sunkiai sužalotas. Vėliau Maskvoje jis tapo Spalio revoliucijos liudininku. Bene tai bus padėję rašytojui suvokti aklą miklių demagogų vadovaujamos minios galią ir likimą, ir tai, kuo pasauliui gresia Vokietijoje gimstąs fašizmas. 1939 m. rugsėjo 18 d., jį pasiekus žiniai apie sovietų invaziją į Lenkiją, Witkacis nusižudė, perpjovęs miego arteriją ir suvartojęs narkotikų.

„Besotystė“ skatina giliau pažvelgti ir į šiandienos geopolitines aktualijas. Stiprėjanti Kinija, siūlanti alternatyvą demokratinei pasaulio tvarkai, Ukrainos kova prieš ekspansionistinę Rusiją, ginant, kaip dabar madinga sakyti, Europą ir Europos vertybes. Yra apie ką pamąstyti, juoba kad „Besotystėje“ Lenkijos pajėgoms, turėjusioms susikauti su kinais, vadovavęs Nevaleikovičius paskutinę minutę nusprendžia pasiduoti, vedamas pragmatizmo...

Sakyčiau, knyga netiesiogiai įsiterpia į dar vieną diskursą, kurį Lietuvoje palaiko net literatūros mokslus krimtusieji. Tai – knygų „nuobodumas“, „nepaskaitomumas“. (Kiekvienąsyk radęs knygų apžvalgininko ar kritiko tekste pareiškimą, kad knyga nuobodi ir neva nepaskaitoma – o pamatyti ar išgirsti tai tenka nuolat, net iš labai autoritetingų asmenų lūpų – suglumstu. Nuo kada (kažkoks) nuobodulys tapo literatūros kriterijumi? Kaip išmatuojame „nepaskaitomumą“? Galbūt išrasta kokia nors speciali liniuotė?)

Nuo kada (kažkoks) nuobodulys tapo literatūros kriterijumi? Kaip išmatuojame „nepaskaitomumą“?

Taigi čia turėčiau pasakyti, kad įprastu mūsų literatūrologijos, knygose ieškančios pramogytės, požiūriu, „Besotystė“, be jokios abejonės, turėtų būti kvalifikuojama kaip viena nuobodžiausių ir pačių „nepaskaitomiausių“ knygų, kada nors išleistų Lietuvoje – tiesą kalbant, net nepamenu, kas šiuo požiūriu galėtų ją pranokti. (Naujausiai „nuobodžia“ apšaukta T.Vaisetos „Cha“ – labai rimta paraiška, sutinku, vis dėlto ji, nors sakiniai ilgoki, negali lygintis su „Besotyste“ nei apimtimi, nei stiliaus painumu.) Jei nebūtų klasika, ši knyga būtų kritikos pasmerkta dėl ištęstumo, dinamikos stokos, neva tuščiažodžiavimo, abstraktumo, blaškymosi, cinizmo, betikslės pornografijos ir filosofavimo ir, žinoma, „nepaskaitomumo“.

Numanau, kad „nepaskaitomumas“ ir „nuobodumas“ daug kam vis dar neatrodys patrauklios knygos savybės. Neketinu ginčytis (juoba sudėtingumas neužtikrina kokybės – tai šventa tiesa). Vis dėlto, man rodos, vertėtų pamąstyti, ar baugštus prisirišimas prie paprastybės, krūpčiojant nuo bet kokio sudėtingesnio, išraiškingesnio stiliaus judesio, nėra įgūdis, kažkuo panašus į Witkiewicziaus romane aprašytų stebuklingųjų Murčio Bingo piliulių vartojimą. Jei taip, tai kodėl taip nuosekliai ir įnirtingai jį adoruojame?

Andrius Jakučiūnas – rašytojas, literatūros kritikas. Visas autoriaus naujienas skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau