„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Andrius Jakučiūnas: Idealaus skaitytojo fotorobotas (tyrimas su knygininkų ir skaitytojų komentarais)

Prieš mėnesį publikuotame tekste aptarinėjome idealaus rašytojo, kaip jį įsivaizduoja visuomenė, įvaizdį ir fotorobotą, kurį pavyko sukurti susisteminus anketos, mano išplatintos socialiniame tinkle „Facebook“ (Idealaus rašytojo (IR) fotorobotas), rezultatus.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Šį tekstą galite perskaityti čia

Pastebėjome, kad idealaus rašytojo vaizdinys įtraukia romantiškas klišes ir yra artimas arba sutampa su kai kurių nūdienos žymių rašytojų (E.Ališankos, R.Rastausko, A.Marčėno, A.A.Jonyno ir kt.) išvaizda bei stiliumi. Tai pasirodė šiek tiek nuspėjama (nors tuo, turint galvoje, kad rašytojas yra viso literatūros pasaulio ašinė figūra, matyt, nereikėtų stebėtis).

Atsiradus intrigai, nusprendžiau išplėsti šio kvazityrimo lauką ir sudaryti ne tik rašytojo, bet ir skaitytojo fotorobotą. Ši užduotis pasirodė netgi sunkesnė, nes skaitytojo figūra, nors irgi lydima gausių stereotipų, nėra tokia „gryna“ kaip rašytojo, pagaliau ji ne tokia romantizuota ir neretai (ypač viešose kalbose) abstraktoka.

Žinoma, pati sąvoka mums sufleruoja, kad skaitytojas – tai tas, kuris skaito. Taigi bent jau skaitytojo santykis su knyga yra fundamentalus, nekvestionuojamas. Tačiau neužmirškime, kad skaitytojo paveikslas nūdieną nėra monolitiškas ir jo veiklos vis įvairėja – jis dalyvauja literatūros renginiuose, domisi literatūros naujienomis, serga už mylimus autorius konkursuose ir ginčija komisijų sprendimus, kartais skaitytojas griebiasi ir apžvalgininko misijos – jis publikuoja internete knygų apžvalgas ir kuria literatūrinius tinklaraščius, jis yra už darnų knygų vartojimą, jis seka rašytojų profilius socialiniuose tinkluose ir reiškia susižavėjimą jų mintimis, skleidžia žinią apie rašytojo kūrinį ir idėjas (nemokama reklama), pirmasis patiria kūrinių ugdomąjį, pažintinį, estetinį poveikį ir prūsta (arba turiningai praleidžia laisvalaikį). Atskirais atvejais pats skaitytojas tampa leidėju arba knygininku ir t. t.

Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas
Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas

Kiek visi šie ir kiti dalykai veikia skaitytojo stereotipą? Kaip skaitytojystė atsispindi veido bruožuose ir aprangos detalėse? O kuo bendrinis skaitytojas skiriasi, pavyzdžiui, nuo bendrinio statybininko ar fiziko, kurie sėkmingai taip pat gali būti ir skaitytojais? – tokie ir panašūs klausimai mane vargino ruošiantis šiam projektui.

Kaip jau minėjau, tyrimui naudota tokia pati metodologija kaip ir idealaus rašytojo atveju: internetinė anketa „Idealaus skaitytojo (IS) fotorobotas“. Klausimyną sudarė apie trisdešimt klausimų, 1–12 klausimai buvo skirti sukurti skaitytojo vizualinį pavidalą – fotorobotą (skaitytojo amžius, lytis, veido forma, akys ir plaukai, apranga ir jos detalės, laikysena ir t. t.) Likusieji padėjo suprasti, kaip žmonės, nebūtinai susiję su literatūra (nors tarp respondentų, kaip vėliau paaiškėjo, nemažai save įvardinančių kaip skaitytojus ir rašytojus, arba ir tuos, ir anuos) įsivaizduoja skaitytojo buitį, jo darbo organizavimą, santykius su sociumu ir populiarumu ir pan.

Idealaus skaitytojo (IS) tyrimo rezultatai ir fotorobotas

Skirtingai nei IR (idealaus rašytojo), kurį respondentai įsivaizdavo kaip pusamžį žilstelėjusį („gilų“) vyrą, atveju, absoliuti dauguma atsakiusiųjų į anketos klausimus mano, kad idealaus skaitytojo vaizdinį labiausiai atitinka 40–65 metų amžiaus moteris (77,8 %, kaip vyrą IS įsivaizduoja vos 22,2 % respondentų). Stereotipas? Turbūt, deja, taip.

Respondentai IS išvaizdą apibūdina kaip „neišsiskiriančią“: plaukai tamsiai rudi arba „šieno spalvos“, jei skaitytoja pražilusi – dažyti šviesiai. Ji dažosi lūpas, kartais per ryškiai. Nosis (dažniausiai riesta) ir ausys mažos, nekrentančios į akis. „Namie skaitytoja nesigražina, viešumoje saikingai“, nešioja skaitymo akinius, kurių dioptrijos dažniau pliusinės (tai atitinka įsivaizduojamą vidutinį IS amžių, kuris svyruoja tarp 32 ir 72 metų, bet dažniau 50–60 amplitudėje).

Aprangoje dažniau nei kelnės figūruoja sijonai ir suknelės, taip pat „trikotažiniai kostiumėliai, batai neaukštom pakulnėm“, „keisti papuošalai, patogūs batai, žemės spalvų drabužiai, jeigu rūbas baltas – jis akinančiai baltas“. IS būdingi „daug sezonų tinkami dėvėti drabužiai, patogumas ir klasika, bet visada turi komplektą senienų, kurios tinka „į mišką arba į sodą“.

Paraleliai su šiuo gana stereotipiniu vaizdiniu vis dėlto egzistuoja ir kitas, įrodantis, kas IS galbūt gali priklausyti ir kitai amžiaus kategorijai – tai jauna mergina, turbūt studentė: „mėlynai baltas apsmukęs dryžuotas megztukas su 3 / 4 rankovėmis, siauri džinsai, conversai su reprezentatyviu apnuogintos odos tarpeliu ties kulkšnimi“, „džinsai, tunika, ilgas megztinis; vasarą – ilga suknelė”.

Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas
Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas

„Išsilavinęs, ne naivus veidas. Šiek tiek susikūprinusi nuo sėdėjimo ir turi kaklo raukšlių.“ „Kiek pasikūprinusi, veidas pailgas, dažniausiai liūdnas ar bent rimtas; sau nesimpatiška.“ „Nekreipianti dėmesio į aplinką, bet neapsimestinai. Išties įsigilinusi į knygą“. „Atlaši laikysena, didelis nugaros linkis. Tiesūs antakiai, dažnai šypsosi.” „Liekna, veidas ramus, lėtoka.“

IS išsilavinimas – aukštasis (100 proc. respondentų), netekėjusi arba išsiskyrusi, vieniša arba turinti vedusį meilužį. Tradicinės seksualinės orientacijos (83,3 %, netradicinės – 16,7 %), labiau tikėtina, kad religinga (50 %) nei nereliginga (44, 4 %) arba išpažįstanti Naujojo Amžiaus religijas (5,6 %). Įdomu, kad pagal anketos duomenis suformuoto skaitytojo elgesys visiškai neatitinka tų lūkesčių, kurių jo atžvilgiu turi vadinamoji „skaitymo kultūra“, grįsta šurmuliu ir rašytojų garbinimu: respondentų nuomone, literatūros renginiuose IS lankosi retai arba labai retai – nuo 1 iki 2–6 kartų per metus.

Nepaisant to, 77,8 % respondentų mano, kad IS sutiktų mokėti už bilietą į literatūros renginį (kad nesutiktų, mano 16,7 %, neatsakė į klausimą – 5,6 %). Panaši, nors ir kiek mažesnė, dalis (66,7 %) atsakiusiųjų į klausimus mano, kad IS mielai apsiperka Knygų mugėje, 27,8 % mano, kad neapsiperka.

Vis dėlto IS knygų pirkimo įpročiai nėra itin palankūs leidėjams: tarp respondentų vyrauja nuostata, kad IS daugiau naudojasi bibliotekomis nei perka ar skolinasi (proporcija maždaug 70B:30P ar 80B:20P, 60B:20P:20S). Gauti duomenys rodo, kad IS elektroninių knygų neskaito išvis arba skaito jų iki 30 % visų knygų. Taip pat IS vidutiniškai prenumeruoja ne daugiau kaip 1 kultūrinį leidinį. Vis dėlto šis skaičius, respondentų nuomone, neparodo kultūrinės spaudos skaitomumo apskritai – vyrauja nuostata, kad IS kultūros leidinius mielai perka / skaito internete / skolinasi ir t. t.

Apklaustieji gana vieningai mano, kad skaitytojas skaito 300–365 dienas per metus, taigi iš esmės kasdien, ir perskaito maždaug vieną knygą per savaitę (per metus apie 50). Idealioji skaitytojystė respondentams labiausiai siejasi su šiais žanrais: a) romanu b) poezija c) dokumentika d) esė e) detektyvu.

Dėl apžvalgų respondentų nuomonės išsiskiria – maždaug pusė jų mano, kad IS visai nesidomi knygų apžvalgomis ir jų neskaito / nerašo (nes pats turi išlavintą skonį ir žinių), kita pusė gi įsitikinusi, kas IS „labai vadovaujasi, perskaito skirtingas apžvalgas ir ieško vidurkių“, „perskaito apžvalgas perskaitęs knygą, palygina su savo įspūdžiais, o kartais perskaito ir prieš, kad atmestų itin prastas knygas”.

Panašūs skaičiai (tikėtina, respondentams neįsigilinus į skirtį tarp apžvalgų ir recenzijų) vyrauja ir kalbant apie recenzijas. Vis dėlto čia reikėtų pažymėti, kad daugiau respondentų (apie 60 %) mano, kad IS nepasitiki kritikais ir labiau kliaujasi savo nuomone, o „kartais (pats) parašo, jei knyga palieka stiprų įspūdį”. Iš kritikų, kuriais labiausiai pasitikima, paminėti šie (eilės tvarka nuo geriausio iki mažiausiai patikimo): M.Burokas, G.Kazlauskaitė, N.Butnoriūtė, V.Cibarauskė, A. Sheshi, V.Daujotytė, L.Buividavičiūtė, S.Parulskis ir kt.

IS neturi vieningo IR (idealaus rašytojo) vaizdinio arba „niekam jo neatskleidžia“. Respondentų nuomonės čia labai įvairios. Vieniems IR – tas „idealus, kurį mato per TV, girdi per radiją, (kuris) gauna premijas“, kitiems – „Justinas Marcinkevičius: gerai rašo, doras vyras ir tėvas“, dar vieniems – „idealus tas, kuris po pirmosios ir antrosios knygos nenusminga į kūrybinę krizę“.

Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas
Kosto Gaitanži pieš./Skaitytojos portretas

IS mėgstamiausi rašytojai: K.Sabaliauskaitė, S.Parulskis, V.Mačernis, R. Granauskas, M.Martinaitis, K.Navakas, D.Kajokas. „Užkalnio nemėgsta, bet vis perskaito. Pyksta ant savęs ir vis žada nuo Naujų metų nebeskaityti“. Gana charakteringa ir įdomi (ir tam tikrą kakofoniją sąmonėje atskleidžianti) pasirodė respondento mėgstamiausių autorių „puokštė“: „Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Kristina Sabaliauskaitė, Aidas Marčėnas, Salomėja Nėris“.

Respondentai vienbalsiai sutinka, kad IS prie knygos prisirišo ir IS tapo paauglystėje arba vėlyvoje vaikystėje. Įsivaizduojama IS profesinė veikla: pedagogė, bibliotekininkė, redaktorė, buhalterė, socialinės krypties, „koordinatorius (ne žemiausia, bet ir ne aukščiausia vadovų grandis)“. Vienas atsakymas – tiesiog linksmas: „Valstybinio perversmo ideologas.“

Daugelis anketas užpildžiusiųjų mano, kad IS itin gerai skiria populiariąją literatūrą nuo rimtosios (88,9 %; neskiria arba neatsakė į klausimą – po 5,6 %). 61,1 % respondentų nurodė, kad IS aktualus literatūros ugdomasis poveikis (neaktualus – 33,3 %, neatsakė – 5,6 %). IS knygoje labiausiai vertina kalbą ir stilių (50,9 %), temą (21,1 %), autoriaus asmenybę (15,8 %), kita (12,3 %). Tačiau knygas IS renkasi visgi labiausiai pagal autorių (35 %), žanrą (22,5 %), leidyklą (15 %) ir anotaciją (12,5 %), kita (15 %). Tai galimai rodo, kad pasirinkimas yra pragmatiškesnis nei išankstinės nuostatos.

Beje, kalbant apie politines pažiūras, didžioji dalis atsakiusiųjų į anketos klausimus (71 %) įsitikinę, kad IS palaiko Tėvynės sąjungą (konservatorius), dar šiek tiek jų (apie 10 %) balsą atiduotų už liberalus, taip pat minimas Nacionalinis susivienijimas, Krikščionys demokratai, kairieji (neįvardijant konkrečios politinės jėgos).

Vidutinis respondentų amžius – 42,2. 66,7 % iš jų save laiko skaitytojais, 22,2 – ir skaitytojais, ir rašytojais, 11,2 % nurodė nesantys nė vienas iš jų.

Komentarai

Eurika Stogevičienė, knygynas „Eureka“

Neįmanoma apibrėžt idealaus skaitytojo portreto – įvairiausi žmonės skaito įvairiausias knygas. Įvairių subkultūrų, įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių žmonės skaito knygas – tik vieni receptų ir patiekalų knygas, kiti apie šunų auginimą, kiti filosofinius veiklaus, pvz., yra labai ryškus mokslinės fantastikos gerbėjų ratas. Skaitytojų įvairovė stebina ir džiugina. Knygų yra tokių įvairių, kad kiekvienas knygininkas, priklausomai nuo to, kur jis dirba, galėtų nupiešti visiškai skirtingus portretus: Katalikų pasaulio knygyno pardavėja – vienokį, „Pegaso“ – kitokį, o skaitytų knygų knygyno atstovai dar trečiokį.

Agnė Cesiulė, literatūrologė, buvusi bibliotekininkė

Kai kurie išorės bruožai pagal IS anketos rezultatus man atrodo gana logiški, pavyzdžiui, dėvimi akiniai – nes daug skaitant silpsta regėjimas, kūprinimasis – iš įpročio būti pasilenkus virš teksto, ar patogi apranga – kad varžantis rūbas neblaškytų ir netrukdytų susikaupti. O visa kita yra vidiniai dalykai. Jei idealus skaitytojas skaito daug (kasdien) ir skaito iš tikrųjų (įsigilina į tekstą), geba atskirti geros kokybės literatūrą nuo paviršutinių tekstų, domisi leidžiamomis knygomis ir pats dalyvauja literatūros lauke, tuomet sakyčiau, kad idealiausi skaitytojai yra literatūrinių leidinių redaktoriai.

O kuriant vizualų (nesu tikra, ar labiau idealų, ar labiau stereotipinį) skaitytojo įvaizdį tikriausiai nemažai prisideda medijos – populiarūs filmai / serialai ir reklamos. Tuomet nieko stebėtino, kad pagal atsakymus IS lytis – moters. Nesu mačiusi reklamose skaitančių vyrų, nebent laikraščius, o filmuose dažnai matau knygose tik ieškančius informacijos, kai kurie rimtus veikalus jau būna perskaitę „prieš filmą“. Užtat moterys, gana tiksliai atitinkančios IS anketos rezultatus, nuo ilgasukneliškiausių iki pačių nuogiausių (matėt tą santechnikos ar plytelių reklamą, kurioje moteris, erotiškai atmetusi rankoje laikomą knygą, guli vonioje?), skaito žurnalus arba knygas daugelyje vietų – foteliuose, parkuose, skaityklose ir miesto autobusuose. Jos atrodo išsilavinusios ir kukliai elegantiškos, patogiai ir tvarkingai apsirengusios, kartais su kreiziškomis aprangos detalėmis, laimingos ir dažniausiai šypsosi, net jei tik pačios sau. Svarstau, galbūt šis įvaizdis yra skaitytojo identitetas, taigi suponuoja ne tik atpažinti skaitytoją, tačiau ir stengtis tapti panašiu?

Porą metų dirbau miesto viešojoje bibliotekoje ir nemažai laiko praleidau aptarnavimo skyriuje. Didžiausių skaitytojų srautų sulaukdavome pietų pertraukos metu arba po 17-os valandos. Taip, daugiausia tai būdavo moterys – šviesios ar rudaplaukės, pasteliniais arba tamsiais klasikinio stiliaus rūbais (kostiumėliais, džinsais, marškinukais, lietpalčiais), maždaug 35+ metų amžiaus, iš pažiūros atrodydavo išsilavinusios, būdavo mandagios. Atrodydavo, kad gyvenime jos mielos ir laimingos. Dažnai ateidavo po dvi ar mažomis grupelėmis, eilėje klegėdavo, aptarinėdavo perskaitytas knygas „šita įdomi, greitai skaitosi“ arba „šita nuobodi, nepatiko“. Imdavo iškart po kelias knygas, po savaitės ar dviejų ateidavo vėl. Rinkdavosi joms žinomų, dažniausiai užsienio autorių romanus – meilės istorijas arba detektyvus, vyresnės – įžymybių biografijas (čia jau lietuviai būdavo pageidaujami). Vyresnio amžiaus skaitytojos kartais su pakilia nostalgija prabildavo apie poeziją, tačiau vis tiek paprastai rinkdavosi prozą. Gana retai prasitardavo skaičiusios recenzijas, tačiau domėdavosi joms žinomas nominacijas laimėjusiais autoriais ir knygomis, o labiausiai užrašais ant viršelio „bestseleris“. Pasikliaudavo kartu atėjusių draugių nuomone arba tik „patikrintų“ bibliotekininkių rekomendacijomis (įsiūlei joms nepatikusią knygą – reputacija sugadinta). Apie skaitymą kalbėdavo kaip apie atsipalaidavimo būdą, juolab kultūrinį ir šviečiamąjį (gerokai pranašesnį už spoksojimą į televizorių), tačiau į literatūrinius renginius ir susitikimus su rašytojais beveik neateidavo (aktyviu kvietimu taip pat rizikuodavai susigadinti reputaciją).

Be abejo, bibliotekoje lankydavosi ir skaitytojai vyrai (manyčiau, tikrai ne daugiau kaip 20%). Jie atrodydavo gana santūrūs, žinantys, ko nori, bet galantiški, 40+ amžiaus, dažniausiai aukšti, plačiapečiai, tamsiaplaukiai ar žilstelėję, dėvėdavo tamsius drabužius, pusilges striukes. Ateidavo po vieną arba dviese su moterimi – kartais, kol ji rinkdavosi ką skaityti, jis sėdėdavo ant fotelio ir laukdavo įbedęs žvilgsnį niekur. Dalis prie stalo vartydavo laikraščius, dalis imdavo kitų vyrų parašytas publicistines knygas, pavyzdžiui, apie istoriją, karą ir politiką. Rekomendacijų klausdavo retai, bet mielai apžiūrėdavo jiems į temą pasiūlytą knygą. Kai kurie papildomai paprašydavo „ko nors moteriško“ žmonai (suprask, lengvo turinio), bet patys retai domėdavosi romanais, išskyrus detektyvus.

Ironiška, kad dirbdama bibliotekoje nuidealizavau skaitytojus. Idealiais man imdavo atrodyti nestereotipiniai, ieškantys poezijos, neįprastų ar sudėtingų knygų, nevengiantys padiskutuoti, kritikuoti, klausti. Bet kaip jie atrodė – šito atsiminti negaliu.

Audrius Ožalas, portalo 15min vyr. redaktoriaus pavaduotojas

Kaip tik neseniai skaičiau britų botaniko Merlino Sheldrake'o knygą „Raizgus gyvenimas“, kurioje jis apie grybus rašė štai taip: „Grybai yra visur, bet juos nelengva pastebėti.“

Nenoriu skaitytojų (pradedant savimi, žinoma) vadinti grybais, tačiau ši mintis apie tai, kas lieka nepastebėta, manau, kažkiek atspindi ir knygų skaitymą. Sociologinės apklausos, psichologų tyrimai lyg ir leidžia nustatyti, kad tipiškas skaitytojas ar skaitytoja yra būtent tokie, kokie ryškėja ir iš Andriaus sudarytos apklausos – vidutinio amžiaus moteris. Tačiau kai užmezgi pokalbį su kokiu žmogumi apie jo laisvalaikio pomėgius, aiškėja, kad daugelis visgi skaito knygas. Ir labai skirtingas. Skaitytojų yra visur, tik gal ne visi jie taip ryškiai matomi – ne visi eina į bibliotekas, literatūros renginius, kuria bookstagramus. Ir šiais fragmentacijos laikais skaitytojo portretas, manau, tampa vis labiau išblukęs. Skirtingų žanrų skaitytojų portretai visiškai skirtųsi. Tarkime, Karen White skaitytojų auditorija, matyt, išskirtinai moteriška, tačiau Y.N.Harari „Sapiens“, manau, perskaitė net ir tie, kas save apibūdintų kaip knygų beveik neskaitančius. Leidyklos „Briedis“ karinių knygų skaitytojas, matyt, būtų visgi vyras (nors suprantu, kad čia irgi leidžiuosi nunešamas stereotipų srovės).

Tad kalbant apie skaitytojų portretą, matyt, reikėtų kalbėti apie atskirus žanrus ar net leidyklas. Ir ta fragmentacija yra ne tik knygose – žiniasklaidos kanalai irgi jau daug metų kalba apie tai, kad auditorija vis mažiau homogeniška ir turi vis labiau išreikštus aiškius poreikius.

Žinoma, stereotipai egzistuoja ir, matyt, jie nėra visiškai nutolę nuo tiesos. Aš, kaip skaitytojas vyras, vis atkreipiu dėmesį į tai, koks ryškus įvairiose apklausose moters kaip pagrindinės skaitytojos portretas. Vyrai skaitytojai tarsi neegzistuoja, tūno pasislėpę šešėliuose. Ką jau kalbėti apie sociologus, kai ir rašytojas Ianas McEwanas „The Guardian“ yra pasakęs, kad „kai moterys nustos skaityti, romanai dings“. Tokius žodžius lyg ir patvirtina įvairios apklausos – štai AP apklausa rodo, kad moterys skaito daugiau visose kategorijose, išskyrus istorijos ir biografijos žanrus. Net Norvegijoje, kurioje tradiciškai žmonės daug skaito, įvairūs tyrimai rodo, kad moterys skaito žymiai daugiau nei vyrai. Dar kiti tyrimai rodo, kad vyrai greičiau numeta nepatikusią knygą nei moterys (vyrai po 50 puslapių, moterys po 100, kas lyg ir turėtų reikšti, kad moterys ne tik kantresnės, bet ir ne taip greitai praranda viltį).

Psichologai ir sociologai skirtingai aiškina, kodėl moterys skaito daugiau nei vyrai. Versijų daugybė yra – nuo įvairiausių su auklėjimu susijusių dalykų iki to, kad skaitymas kažkodėl stereotipiškai laikomas „nevyrišku“ užsiėmimu (pamenu vieną V.Pelevino interviu, kuriame jis sakė, kad atėjo pas jį seni bičiuliai, dabar tapę verslininkais, jis jiems ėmė rodyti savo išleistas knygas – o šie jam ir sako: „Na, kada tu rimtais dalykais imsi užsiimti?“). Gal su tuo susiję įvairūs duomenys, kad vyrai moteris paveja tik negrožinės literatūros skaityme – neva, jei jau skaityti, tai nebent tai, kas pravers gyvenime, bus praktiška ar praturtins žiniomis.

Beje, neseniai teko dalyvauti vienuose mokymuose, kuriuose buvo bandoma sudaryti skaitytojo ar skaitytojos portretą, ir visos sudarytos grupės skaitytojo(s) portretui pasirinko moterį. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, bet visgi moterį – nė vieno vyro. Kur gi vyrai? Vienas iš atsakymų buvo, kad „Vyrai skaito tai, ką jiems namo parneša moterys“.

Visgi norėtųsi tikėti, kad yra užsislėpusi, nelabai matoma – tarsi tų M.Sheldrake'o minimų grybų – bet kruopščiai skaitančių vyrų skaitytojų bendruomenė. Ir kad tyrimuose stereotipų daugiau nei jų yra realybėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs