Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Andrius Jakučiūnas: Kaip nepasiklysti knygų apžvalgų, rekomendacijų ir recenzijų „džiunglėse“ ir kuo tikėti (Iš ciklo „Kaip veikia literatūra“ (I)

Šiandieną literatūros gyvenimas – itin intensyvus. Pasirodo daug knygų, vyksta festivaliai, kurių programos braška nuo susitikimų ir pokalbių su ekspertais bei rašytojų draugais. Apie knygas kalbama įvairiais kanalais – ne vien kultūrinėje spaudoje, joms atsiranda vietos ir populiariuose portaluose, instagramuose ir kitur.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Gali užmigt ne tik su knyga rankose, bet ir nuo triukšmo apie jas. Yra susikūrusios kalbėtojų ir rašytojų apie knygas bendruomenės, o skaitytojai jau atpažįsta ne tik gana daug rašytojų, bet ir kritikų veidų. Kaip nepasimesti šiame balsų chore ir rasti tuos, kurių patarimais verta remtis? Kurie šaltiniai yra patikimi? Į šiuos klausimus pabandysiu atsakyti tekste.

Tam, kad turėtume nuo ko atsispirti, visų pirma pabandykime schematizuotai išskleisti kritikos apykaitos sistemą, kad pasimatytų jos struktūra ir nevienalytiškumas, apimantis skirtingus interesus ir skirtingas galimybes bei lūkesčius. Bet kaip tai padaryti? Teoriškai būtų nesudėtinga suskirstyti kalbėtojus apie knygas į tam tikrus „burbulus“ – pvz., „diplomuoti kritikai“, „apžvalgininkai“, „tinklaraštininkai“ ir t.t., tačiau tai būtų klaidinantis skirstymas, nes tie patys asmenys veikia įvairiuose, kaip juos pavadinau, „burbuluose“, kiekviename iš jų atlikdami skirtingas užduotis ir siekdami skirtingų tikslų, o ir nė vienas iš tų „burbulų“ nėra vienalytis – kiekviename jų esama ir skirtingų lūkesčių, ir galimybių, ir aistrų.

Todėl siekdamas maksimaliai aiškiai parodyti, kaip veikia kritikos ir knygų rekomendacijų sistema, „burbulus“ susiejau ne su asmenybėmis ir pavardėmis (kurios, kaip minėjau, gali figūruoti keliuose „burbuluose“), bet su misijomis, kurias apžvalgininkas / kritikas numatęs atlikti. Kitaip kalbant, jei ankstų rytą skaitysime savo mėgstamo kritiko išsamią recenziją solidžiame literatūriniame žurnale, o vakarop bulvariniame skaitinyje rasime skurdų ir demagogiškai aptakų jo apžvalginį tekstą, – neskubėkime jo pasmerkti. Tai (nebūtinai) reiškia, kad gerb. kritikas veidmainiauja ar „nieko nesupranta“ – jis atlieka skirtingas misijas.

Čia išskyriau septynias pagrindines misijas, išryškindamas kiekvienos iš jų tikslus ir nurodydamas patikimumą skalėje nuo 1 iki 10 (kai 1 – visiškai nepatikimas; 10 – labai patikimas). Taip pat keliais žodžiais stengiausi vertinimus pagrįsti.

(1) Misija apmąstyti ir vertinti literatūros veiksmą ir naujausias knygas čia ir dabar, formuojant patį kontekstą – profesionali šiuolaikinė literatūros kritika. Ji siejama tiek su akademija, tiek su įvairiais kvalifikuotais literatūros lauko žaidėjais, turinčiais tinkamos patirties arba profesinį įdirbį. Tai kritika klasikine šio žodžio prasme, disponuojanti literatūros žiniomis ir patirtimi, gebanti suvokti literatūrinę aplinką ir joje orientuotis, drauge įvertindama šiuolaikinių autorių vietą joje ir jų perspektyvas.

Reikėtų pridurti, kad kritika ne tik turi žinių apie kontekstą, bet ir pati tą kontekstą formuoja, nustatydama ir jo gaires ir tam tikrus reikalavimus bei kriterijus. Šioji kritika jau ne sykį laidota, kalbėta apie jos mirtį ir (ne)reikalingumą, bet patys matom, kad tokie pesimistiniai lūkesčiai neišsipildo – keičiasi kartos, bet kritikų vis atsiranda, ir puikių. Suprantama, šiandien geras kritikas gali dalyvauti įvairiose veiklose, tačiau skaitytojui aktuali jų veikla pasireiškia pirmiausia recenzijomis, kuriose nagrinėjami naujausi literatūros kūriniai, ir dalyvavimu literatūros renginiuose, prisidedant prie literatūros sklaidos užsieniui.

Recenzentams labiau rūpi estetinė / meninė kūrinio vertė, o ne prekės patikimumas.

Su renginiais dar gali būti visaip, tačiau recenzijos žanras išimtinai siejamas tik su rimtąja kritika, nes jis yra analitinės prigimties ir reikalauja atitinkamų įgūdžių. Recenzentams labiau rūpi estetinė / meninė kūrinio vertė, o ne prekės patikimumas. Recenzijos, nors čia taip pat gali būti paslydimų ir interesų konfliktų, yra patikimas žanras: daugeliu atvejų jos tampa atrama visiems vėlesniems vertinimams ir formuoja požiūrio į knygą tolimesnę plėtotę: t. y. jei rimtas kritikas pasakė „puiki knyga, šedevras“, jo nuomonė dažnai atsikartoja ir populiariose apžvalgose, ir tinklaraščiuose, ir skaitytojų komentaruose, ir t. t. Be to, kaip rodo patirtis, recenzijos užsakomos būna itin retai – kaip reklama jos nelabai efektyvios, nes jas skaito labiau suinteresuotas ratas.

Su šiąja kritikos misija siejamos pavardės: Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Manfredas Žvirgždas, Ramutė Dragenytė, iš rečiau rašančių – Žana Jurgita Raškevičiūtė, Laimantas Jonušys ir kt. Pagrindinės platformos – kultūrinė spauda, ypač „Metai“, „Naujasis židinys-Aidai“, „Literatūra ir menas“, pasitaiko portale 15min ir kitur.

Misijos patikimumą įvertinčiau 9 – tai yra patikimiausias būdas gauti žinių apie kūrinį ir jo vietą lietuvių literatūros aplinkoje.

(2) Misija pristatyti skaitytojams kuo įvairesnę knygų paletę, išryškinant jų privalumus – literatūros apžvalgininkai. Knygų apžvalgininko misija reikalauja profesionalumo ir literatūros išmanymo, todėl apžvalgas taip pat neretai rengia profesionalūs literatūros kritikai, rašytojai, tik ji orientuota į itin platų skaitytojų ratą ir labiau rūpinasi patrauklaus knygos įvaizdžio kūrimu. Skirtingai nei profesionali kritika (1), ji neužsiima nei konteksto vertinimu, nei tuo labiau formavimu, jos taikiklyje – pavienės, apžvalgininkų nuomone, vertos būt pastebėtomis knygos, arba tiesiog naujausios knygos (suspėti su laiku, reaguoti į aktualijas). Jeigu recenzijai galioja neformalus 1 metų terminas (rečiau 2, bet ne senesnė), tai apžvalga minta šviežienomis – apimti daugiau, greičiau, galima lipdyti etiketes, nepretenduojant į konteksto formavimą.

Vertinimas gali būti netiesiogiai išsakomas klišėmis „įdomu“, „vertinga“, „unikali patirtis“ ir pan., žemesnio lygio apžvalgose, kur aptariami labai nevienodo meninio ir atlikimo lygio kūriniai, apeliuojama ir į būsimą skaitytojo patirtį. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į platformą, kurioje pristatomos apžvalgos, net ir nėra galimybių giliau apsakyti kūrinio esmę dėl auditorijos specifikos ir poreikių. Todėl čia būtina pridurti, kad platformos įtakingumas nebūtinai sutampa su apžvalgų kokybe ir apžvalgininko kompetencija, ir atvirkščiai.

Grubiai kalbant, apžvalgininkas susieja jūsų lūkesčius su tam tikromis knygomis, išvengdamas kategoriškų teiginių ir neįvardindamas arba aptakiai įvardindamas trūkumus, ir paskatindamas skaitomumą, perkamumą, lavėjimą etc. Jis yra neformalus (neužsakytas, nenupirktas, neįsipareigojęs) tarpininkas tarp leidybos įmonių, visų skaitytojų ir profesionalių literatūros žinių, kurių turėtoju ir pats yra. Be to, svarbu paminėti, kad knygų apžvalgos yra kone vienintelis formatas (drauge su Metų verstinės knygos rinkimais), kuriuo aptariama ir pristatoma būtent verstinė literatūra.

Be to, svarbu paminėti, kad knygų apžvalgos yra kone vienintelis formatas (drauge su Metų verstinės knygos rinkimais), kuriuo aptariama ir pristatoma būtent verstinė literatūra.

Knygų apžvalgos – lankstus žanras, jis reikalingas ir pageidaujamas labai įvairiose platformose, atstovaujančiose skirtingiems interesams ir skirtingiems intelektualiniams pajėgumams: nuo kultūrinės ar tokią imituojančios reklaminės spaudos (tokių kaip „370“ ar pan.) iki didžiųjų televizijų ir portalų; ne vienas knygų apžvalgininkas nuo knygų reikalų neatitrūksta ir savo socialinių tinklų paskyrose. Kaip jau minėjau, apžvalgininko veikla populiari tarp literatūros išmanytojų, pasireiškiančių ir profesionalios kritikos lauke (Jūratė Čerškutė), ir geri rašytojai (Marius Burokas, Renata Šerelytė, Lina Buividavičiūtė etc.). Formuojasi ir atskira solidi profesionalų apžvalgininkų klasė kaip (Audrius Ožalas, Antanas Sheshi, Lina Ožeraitytė, Eglė Baliutavičiūtė, Inga Mitunevičiūtė ir kt.)

Misijos patikimumą įvertinčiau 6. Kadangi apžvalgininkai priversti įtikti itin įvairiam skoniui, tikimybė, kad rekomenduojama knyga patiks jums – vidutiniškai menka, net jei apžvalgininkas – patikimas ir žinomas žmogus, kitu metu skrupulingai atliekąs ir profesionalaus kritiko, ir patikimo eksperto vaidmenį.

(3) Misija kurti knygos kaip neišvengiamo vartotojiškos kultūros elemento, būtino laimei ir kad atrodytum šiuolaikiškas, įvaizdį – bookstagrameriai, tinklaraštininkai, skaitymo grupių socialiniuose tinkluose administratoriai. Bene labiausiai izoliuota misija, iš esmės sutampanti su asmenybėmis – skaitytojais, kažkuriuo savo kaip skaitytojų raidos momentu pajutusiais ar patyrusiais, kad jų asmeninė patirtis renkantis knygas gali būti įdomi kitiems. Nereikėtų jų painioti su influenceriais – jie vargiai iš to užsidirba (nors galbūt yra arba netrukus atsiras ir tokių). Matyt, kad tai yra naujos kartos vartotojiškų diskusijų, forumų, bendruomenės kūrimo ir dalyvavimo jose būdas, išugdytas būtent socialinių tinklų specifikos – žodis eina išvien su vaizdo patrauklumu, sklandų, ilgą tekstą keičia charakteringa ir asmeniška nuomonė, tačiau jos tikslas – kalbėtis apie knygas, tam tikra prasme dalyvauti skaitymo kultūroje, nes gali tęsti diskusijas apie knygos siužetus, temas ir žanrus.

Ši bendruomenė – kaip galima nutuokti, daugelis jų vieni kitus pažįsta – akcentuoja savo asmeninį požiūrį, subjektyvumą, jie rodo, kad moka ir geba pasirinkti, šiuo būdu atkartodami hipsterijoje populiarų asmens unikalumo, atsiskleidžiančio per vartojamus produktus, naratyvą. Buvimas toli nuo literatūros profesionalų leidžia tinklaraštininkams pamatyti knygas, kitų grupių visiškai nepastebėtas, bet aktualias tam tikroms žmonių grupėms, savo skaitymo įpročius formavusioms pagal pramoginį kanoną.

Buvimas toli nuo literatūros profesionalų leidžia tinklaraštininkams pamatyti knygas, kitų grupių visiškai nepastebėtas, bet aktualias tam tikroms žmonių grupėms, savo skaitymo įpročius formavusioms pagal pramoginį kanoną.

Dažnai tai savitikslė veikla, susijusi su bendraminčių siejimu, savos bendruomenės kūrimu ir jos apykaita (kaip ir kiekvienas tinklaraštis, pvz., receptų), todėl šio tipo skaitytojai nepainiotini su tokiu nuomonės formavimu, kurį iš esmės atlieka kritika (nors esama atvejų, kai kurių knygų apžvalgas perpublikuoja, pvz., 15min). Kartais manoma, jog tinklaraštininkai skuba aptarti naujienas – nebūtinai, jie skaito ir rašo apie knygas, kurios jiems tuo metu rūpi, aprėpti gali ir labai platų žanrinį spektrą.

Reikia pridurti, kad skaitymo grupių administratoriai, bookstagrameriai, kurie gali būti priklausomi nuo iš leidyklų gaunamų knygų (kai kurių toks tikslas ir yra – nemokamai gauti knygų), turi daugiau šansų tapti marionetėmis, tenkinančiomis leidyklų komercinius interesus (juolab kad knygos populiarumas susijęs ir su jų paskyros populiarumu).

Kadangi knygų tinklaraščių yra begalė, ir jie labai nevienodo lygio ir ambicijų, paminėsiu keletą: Book I took; Fantastiškų(-os) knygų žiurkės; Knygų begalybės fragmentai; Greta Brigita keliauju, skaitau, gyvenu; Perskaičiau; Timeo hominem unius libri ir t.t. ir t.t.

Patikimumas – 2. Menkai tikėtina, kad išgirsite apie knygą ką nors objektyvaus.

(4) Misija dalintis savo emocija, pristatyti įspūdžius, išreikšti susikaupusius jausmus – komentarai, atsiliepimai. Ši misija daugiausia susijusi su socialiniais tinklais ir platformomis, kur skaitytojai teikia savo atsiliepimus, keldami arba žemindami knygos reitingą (pvz., goodreads.com). Viskas giliai subjektyvu, veikia tiek asmeninės nuoskaudos, tiek inercija, paskatinta knygų reklamos. Pati intymiausia ir realiai pati paveikiausia, jos poveikis perkamumui – tikrai nemažas.

Misijos neįmanoma vertinti konkrečiu patikimumo balu, nes asmeninis vertinimas gali būti tiek labai pagrįstas ir kvalifikuotas, tiek komerciškai angažuotas / reklaminis, tiek (neretai) naivus. Vienintelis būdas gauti kvalifikuotų ir jums patikimais atrodančių vertinimų – susidraugauti socialiniuose tinkluose su, jūsų nuomone, patikimais vertintojais, tokiu atveju tikimybė, kad vertinimai atitiks jūsų lūkesčius, išaugs.

Skalė – nuo 0 iki 9, priklausomai nuo rekomenduojančio asmens.

(5) Misija reklamuoti tam tikros konkrečios leidyklos / -ų, autorių rato ar projekto knygas – užsakomoji publicistika ir kritika (paslėpta reklama). Iškart reikėtų pasakyti, kad tai Lietuvoje nėra didelė problema, nes neblogai veikia kitos leidėjams aktualios knygų reklamos grandys, todėl investicijos į kritikos pirkimą būtų neracionalios. Vis dėlto pasitaiko įvairiausių knygų reklamos formų, vienu ar kitu būdu paremiamų leidėjų, tenkinant jų interesą ir dauginančio kalbėjimo apie knygas, pranešančių apie naujienas. Blaiviau vertinti viešumoje pasirodančias knygų rekomendacijas reikėtų, jei (1) apžvalgos forma pateikiamas autorių ar knygą garbstantis neautorinis tekstas – tai paprastai būna pranešimas spaudai; jei (2) medijose atsiranda apžvalgų formatas, tačiau visąlaik apžvelgiamos vienos konkrečios leidyklos knygos, ir tik teigiamai; kai (3) recenzijos apie kūrinius pasirodo šaltiniuose, paprastai nepublikuojančiuose recenzijų, ir / arba kai jų autoriai specializuojasi kitoje nei literatūros apžvalgos srityje ir / arba yra anoniminiai; kai (4) pokalbių su rašytojais, išleidusiais naujas knygas, autoriais yra leidyklų darbuotojai arba kai leidyklų darbuotojai pristatinėja knygas imituodami apžvalgininkus; kai (5) susiduriame su kritika, lydinčia apdovanojimus ir premijas.

Atskirai apie (5) punktą: turint galvoje, kad premijų sistema Lietuvoje be galo išsiplėtusi, premija anaiptol nereiškia, kad autorius yra geras ir kad knyga gera (o dar dažnai būna, kad geras autorius Lietuvoje gauna premiją už blogą knygą, nes „jau laikas“). Realiai tai yra paprašymo būdu užsakyta kritika, abiem sandorio pusėms suprantant, kad ji bus neišvengiamai palanki, arba (dar dažniau) tai būna papildyta ir pagražinta kalba, kritiko sakyta pagerbiant laureatą. Priminsiu, kad Lietuvoje tėra trys premijos (neskaitant LLTI kūrybiškiausios knygos konkurso), dėl kurių laureatų klausimų paprastai nekyla: nacionalinė meno ir kultūros, Jotvingių, (iš dalies, su išlygom) Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

Kadangi, kaip jau minėjau, Lietuvoje gerai veikia nemokamos reklamos visos grandys, leidyklų pastangos ieškoti į kritiką panašių formatų kelia įtarimą – 0. Tai patikima ne daugiau, nei pranešimas spaudai ar reklama.

(6) Misija aprėpti ir įvertinti kontekstą, ekspertavimo misija – metiniai geriausių knygų sąrašai. Lietuvoje metų gale kasmet sudaromi keturi knygų sąrašai – Geriausia metų knyga (org. LRKM, LRT, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Kūrybiškiausios knygos rinkimai (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), 15min knygos rinkimai ir Metų verstinė knyga (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga). Sudarant visus šiuos sąrašus dalyvauja kritikai, tačiau vėlgi skirtingais formatais. LLTI dvyliktukas sudaromas akademinės kritikos, ir tai, galima sakyti, yra vienintelis formatas, kuriuo kanonais ir kontekstais užsiėmusi akademija reaguoja į „gyvąjį“ literatūrinį vyksmą. Ieškantys vertingų lietuviškų knygų vienareikšmiškai gali šiuo sąrašu remtis – tikrai blogų knygų jame nebus (tiesa, kartais bus tikrai gerų knygų, į jį nepatekusių – dėl jau aukščiu paminėtų priežasčių).

Kitus tris didžiuosius sąrašus taip pat sudaro kritikai, tačiau kaip kviestiniai ekspertai, taigi tie sąrašai – rimtas ir svarbus reiškinys, suteikiantis skaitytojams ganėtinai aiškias gaires šiuolaikinėje lietuvių ir verstinėje literatūroje. Tiesa, jie gal kiek labiau orientuoti į platųjį skaitytoją, tačiau patyrinėję nuodugniau pastebėsime, kad galiausiai juose visose dominuoja panašios knygos (išskyrus Metų verstinės knygos rinkimus, kadangi jų objektas yra kitas).

Kadangi plačioji auditorija labai dažnai šiuos tris konkursus painioja, atskirai atkreipiu dėmesį – tai skirtingi sąrašai, su skirtinga ideologija (pvz., konkursas GMK orientuojasi į sklaidą regionuose ir yra labiau skaitymo skatinimo kultūros renginys bei aprėpia daugiau literatūros sričių, pvz, negrožinę, vaikų literatūrą, LLTI orientuojasi į profesionalumą, o 15min labiausiai rūpi portalo skaitytojas ir jo komfortas) ir ne visais tais pačiais ekspertais (nors būna, kad tas pats ekspertas sudalyvauja bent dviejuose iš jų). Patikimumo balas gana aukštas (rašyčiau 9), tik nereikėtų rimtai vertinti laimėjimo (GMK ir 15min atveju), nes jį užtikrina skaitytojų / žiūrovų balsai.

(7) Skaitymo skatinimo misija – projektinė, reklaminė, konkursinė, kultūrinių-literatūrinių renginių organizavimo veikla. Šioji – pati komplikuočiausia, nes ji apima absoliučiai visų literatūros dalyvių interesus. Tam tikros varžytuvės vyksta tik dėl proporcijų ir to, ką reiškia ir ateityje reikš skaitymas, kaip įsivaizduojame / įsivaizduosime skaitytoją; nuo to priklausys, kaip autoriai ir industrija gyvens ateityje.

Kadangi misija susijusi su abstrakčia idėja, kad skaityti – gerai (šiuolaikiška, naudinga, malonu), ją vykdantys arba apskritai atsisako kokybinio vertinimo – tuomet tai šnekos apie knygos naudą, šurmuliavimas, kultūros renginiai masėms (o tai šio straipsnio kontekste neaktualu, nes skaitymo skatinimo kultūroje ir komercinėje aplinkoje kritikai – ne patarėjai, bet žaisliukai, puošmenos, reprezentatyvumo įrodymai, talkininkai parduoti produktą), arba priversti žaisti keistą dvilypį žaidimą, kuriame derėtų popsiškumas ir masiškumas su kokybe – kas nėra neįmanoma, bet realybėje pasitaiko itin retai.

Dalyvavimas tokiuose ir panašiuose renginiuose gali atitikti kritiko vertybes arba gali būti jam aktualus finansiškai, žinomumo prasme, stiprinant savo kaip viešojo asmens įvaizdį – tačiau su gera literatūra (ar netgi su literatūra kaip tokia) tai neturi nieko bendro. Patikimumas – 0.

Kuo tikėti?

Kaip matome pagal įvertinimus, aukščiausiai vertinama profesionali šiuolaikinė kritika (1), nes daugeliu atvejų ji būna visų vėliau būsiančių vertinimų pagrindu. T. y. jei rimtas kritikas paskelbia teigiamą arba neigiamą verdiktą, šis atsikartoja ir populiariose apžvalgose, ir tinklaraščiuose, ir skaitytojų komentaruose, ir t.t. Patikimas būdas sužinoti geriausias per praėjusius metus išėjusias knygas – (6) vertingiausių knygų sąrašai (Konkursas „Geriausia metų knyga“, LLTI kūrybiškiausios knygos rinkimai, 15min knygos rinkimai ir Metų verstinės knygos rinkimai). Turbūt paradoksalu, bet ganėtinai patikimas (nors ir neįvertinamas balu) gali būti jūsų asmeniškai pažįstamo žmogaus / draugo komentaras (4) – turint galvoj, kad jus tikriausiai sieja kažkokios bendros vertybės, didelė tikimybė, jam patinkanti knyga patiks ir jums.

Apžvalgos (2) – neblogas dalykas norint neatsilikti nuo leidybos naujienų, tiesa, būna jų solidžių ir išplėtotų, tačiau neretu atveju apžvalga pateikia nedaug daugiau negu skaitytojas galėtų sužinoti apsilankęs leidyklos tinklalapyje. Nors profesionalu, visgi patikimumo lygis ženkliai mažesnis – pagaliau ir dėl to, kad taikomi platesni kriterijai, o knygos nebūtinai vertingos ilgesniame kontekste. Tiesa, kaip jau minėjau aukščiau, apžvalgos yra kone vienintelis formatas (drauge Metų verstinės knygos rinkimais), pristatantis verstines knygas – tai padidina jo svarbą, bet nepakelia patikimumo reitingo – jis yra 6.

Tinklaraščiai ir kitos panašios platformos (3) vertintinos dėl bendruomeninių ryšių, skaitymo kultūros sklaidos, gali padėti atkreipti dėmesį į knygas, neaktualias kritikų ir literatūros bendruomenei, bet įdomias ir galbūt svarbias tam tikroms žmonių grupėms. Abstraktaus formato skatinimo kultūros ir komerciniai renginiai (7) su užsakomąja kritika (5) – vertintini kaip nepatikimi, nes kritikas juose tėra puošmena, neva įrodanti vyksmo reprezentatyvumą ir patikimumą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?