Pastaruoju metu vis garsiau skamba Vilniaus valdžios atstovų ir pavienių entuziastų grasinimai nugriauti „kolaboranto“, „marionetės“, o ir neva prasto rašytojo P.Cvirkos paminklą, stovintį jo vardo skvere, – panašu, kad ramesnio dangaus anam nebesulaukti (nebent pavyktų kraštiečių rūpesčiu po nuvertimo būti perkeltam į rašytojo gimtuosius Klangius).
Gal ne tokie garsūs, bet taip pat nuolat girdėti balsai, raginantys kitu vardu pervadinti Salomėjos Nėries gimnaziją ir pašalinti greta jos stovintį atminimo poetei ženklą – neva ji, vežusi Lietuvai Stalino saulę, yra verta ne daugiau nei Marytė Melnikaitė – t. y. lygiai nieko. Kad visos tos šnekos apie naikinimą – ne iš piršto laužtos, mums primena permanentinei „restauracijai“ iškeliavusių Žaliojo tilto skulptūrų pavyzdys.
Absoliučiai dėsningas šiame kontekste atrodo ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją paskyrus rašytojui bei režisieriui Mariui Ivaškevičiui kilęs skandalas – neva šis savo romane „Žali“ tyčiojęsis iš partizanų. Knyga ideologijos prievaizdams galbūt netgi pasirodė pavojingesnė, sunkiau nuverčiama nei paminklas, todėl ir klyksmo bei drabstymosi purvais būta daugiau.
Smulkiapatriotinis, siauragynybinis požiūris, pajėgiantis suvokti tik lozungus ir deklaratyvų nepakantumą tikriems ar tik įsivaizduojamiems valstybės priešams, dabar madoj.
Tiesą kalbant, visa tai pernelyg nestebina. Smulkiapatriotinis, siauragynybinis požiūris, pajėgiantis suvokti tik lozungus ir deklaratyvų nepakantumą tikriems ar tik įsivaizduojamiems valstybės priešams, dabar madoj. Madoj yra draudimas, suvaržymas, nuvertimas, užkardymas. Žvitriam ir paranojiškam teisuoliškumui, paplėkusiam patriotizmui – taip pat neblogas, vilties teikiantis laikas.
Tokia yra Lietuva 2019-aisiais. Laisva, bet (atsižvelgiant į realią galimybę sakyti tai, ką nori) ne laisvesnė nei gariūnmečiu ar netgi, pavyzdžiui, prieš dešimt metų, kai viešojoje erdvėje dar egzistavo (su išlygom) alternatyvios nuomonės galimybė. Pagiežinga – net draudimų, suvaržymų, nuvertimo priešininkai, pilni naujakomjaunuoliško entuziazmo, pageidauja savo oponentus uždrausti, suvaržyti, „nuversti“ jų statusą – parodyti juos kaip apsibezdėjusius kvailius, su kuriais nebus ir negali būti jokios diskusijos. Ką jau kalbėt apie atminties reikalus – toks didelis noras ją išlyginti, išbalinti, aprengti lavono drabužiais, tada pakasti ir dar prislėgti kokiu vyčiu ar partizanų bunkeriu. Kad nepaspruktų, gyvatė.
Ir štai tokioje Lietuvoje 2019 m. pavasarį dienos šviesą išvysta J.Baltušio dienoraščių, jau skelbtų mėnraštyje „Metai“, talmudas, tiksliau – pirmoji talmudo dalis (bus daugiau, žada leidykla). Kas dabar bus? Tiksliau – kas, atsižvelgiant į aukščiau aprašytą kontekstą, turėtų nutikti?
Mažiau susipažinusiems su lietuvių literatūra ir jaunesniems skaitytojams priminsiu, jog J. Baltušis yra lietuvių sovietinės agrarinės prozos meistras, „Parduotų vasarų“ (1957–1969) ir „Sakmės apie Juzą“ (1979) autorius, gyvenimo pabaigoje pasirinkęs likti su sovietija ir atvirai plūdęs „Sąjūdį“, už ką pelnė daugumos neapykantą, o jo knygas (sovietmečiu leistas daugiatūkstantiniais tiražais) bibliotekose nugulė dulkės.
Rašytojas, suaugęs su sovietiniu režimu ir, matyt, jautęs, kad tas ryšys yra kaip naujagimio su motinos krūtimi – per stiprus, per daug lemiantis, kad būtų galima jį nutraukti. Nomenklatūrininkas, turėjęs puikių galimybių plėsti akiratį, bet pasirinkęs likti mužiku su selektyvia (būtent tokia, kokios ir pageidavo komunizmo statytojai) vertybių sistema, selektyvia meile lietuvybei ir lietuvių kalbai, selektyviu požiūriu į sistemą ir jos teikiamas gėrybes. Beje, dienoraščiuose Baltušis vos ne kryžium gulasi už daugelį to meto veikėjų, nūnai tapusių odioziniais – pavyzdžiui, A.Sniečkų arba kad ir tą patį P.Cvirką, anot jo, dažnai ašarodavusį, kai Z.Angarietis jį bei A.Venclovą vadindavo „socialfašistais“...
Kitaip kalbant, idealus kandidatas būti ir vėl iš naujo apspjaudytas ir dar giliau pakištas po velėna – kaip ne laiku ir ne vietoj iš tamsios pasąmonės išlindęs zombis, drumsčiąs įsivyraujančią naujosios vienos tiesos liniją. Argi jis – ne puikus mitalas niekada niekur nesuklumpančios, visada budrios ir žvitrios naujalietuvybės, tautininkiško siauravalstybiškumo ir viršum visų ideologijų tvyrančio konformizmo pesliams?
Bet – oi, kas gi čia dabar? Visi šaunuoliai, besikaunantys su Cvirka ir Nėrimi, šventeivos, pasirengę įvertinti kiekvieną M.Ivaškevičiaus mintį ir įrodyti, koks jis parsidavęs ruskiams Putinui asmeniškai, Žaliojo tilto skulptūrų vertėjai dar vis pažaliavusiais (anot kitos ideologijos – turbūt parudavusiais) delnais, – kur jie? Kur „patriotai“ ir naujakomjaunuoliai, pasiruošę deginti šiuos dienoraščius, neva mokančius jaunąją kartą konformizmo ir tautinės degradacijos? Argi šių buitinių konjunktūrininko užrašų, kuriuose – nulis minties intymumo, intelekto veiklos, psichologinės įtampos, vieta – ne lauže, panašiame į tą, kurį Košalino (Lenkija) kunigai sukūrė J.K.Rowling knygoms, tik, matyt, gerokai įspūdingesniame – nes ir vadinamųjų dienoraščių pirmo tomo storis – įspūdingas (1250 psl.)?
Turiu dvi hipotezes (iš esmės viena kitos nepaneigiančias): arba (1) tautininkai, naujakomjaunuoliai ir kitokio plauko naujos ateities statybininkai visiškai nesidomi kultūros naujienomis, todėl Baltušio knygą jie tiesiog pražiopsojo (ką iš dalies pagrįstų ir visų kritikų orientacija į prieškario veikėjus, apie kurių egzistavimą ir darbus jie galėjo sužinoti dar mokydamiesi mokykloje), o kai tik sužinos, kils didelis triukšmas, arba (2) jie yra pagrindiniai (ir galbūt vieninteliai, neskaitant literatūrologų, istorikų ir kelių smalsuolių) šių užrašų skaitytojai.
Dabar paaiškinsiu, kodėl antroji hipotezė man atrodo labiau tikėtina. Nors iš pirmo žvilgsnio Baltušio opus magnum atrodo nesuderinamas su siauratautine ideologija ir šiuolaikinėmis agresyviomis atminties madomis (kitaip kalbant, vertas keliauti į mentalinį Grūtą ir jame likti laikinai-amžinai restauracijai, kad užmarštimi bent iš dalies atpirktų savo sovietiškumą), yra vienas aspektas, dėl kuriuo Baltušio atvejis iš esmės skiriasi nuo jo likimo draugų Cvirkos ir Nėries. Ir kodėl jokio linčo teismo (ir netgi apskritai jokio viešo triukšmo) tikėtis neverta.
Baltušis tiesiog pernelyg panašus į tuos, kurie teoriškai norėtų ir galėtų būti jo atminimo duobkasiais. Jis ganėtinai mažai nutolęs laike ir yra savotiškas mūsų visų atspindys – tiek tų, kurie didesnę arba svarbią gyvenimo dalį praleido laikais, kai konformizmas, korupcija, veidmainystė, netgi iš dalies lėkštumas, nors tai kitos kategorijos savybė, buvo laikomi tam tikra baze, privaloma komfortiškesniam nei minimalus pragyvenimui, tiek ir nemažos dalies įsivaizduojamu „šiuolaikiškumu“ ir racionalumu apakusių šiuolaikinių žmonių, karštai pasiryžusių visą pasaulį sudėlioti į dviejų spalvų lentynėles (ir šiuo požiūriu mažai kuo besiskiriančių nuo sovietinei ideologijai tarnavusių). Todėl kėsintis į Baltušį, jį trypti (juoba kad kartą tai jau buvo padaryta) – pavojinga.
Baltušis tiesiog pernelyg panašus į tuos, kurie teoriškai norėtų ir galėtų būti jo atminimo duobkasiais.
Išginus Baltušį iš jam vėl paruoštos vietos atmintyje ir nutrėmus ten, kur riogso Žaliojo tilto skulptūros, – o jeigu „patriotai“ būtų nuoseklūs, būtent to turėtų ir siekti, – anksčiau ar vėliau tektų prisipažinti, kad ir jų (bent jau tų, kurie anoje epochoje buvo ko nors pasiekę) gyvenimas pernelyg nesiskyrė nuo to, kurį gyveno „Su kuo valgyta druska“ autorius, taigi jie ne geresni, o iš tikrųjų – blogesni už Baltušį, taip pat ir už Cvirką, ir už Nėrį, nes visų pirma turėjo mažiau talento.
Pasmerkti, nurašyti Baltušį – tai stipriai atsikrenkštus spjauti į veidrodį, kuriame aiškiai matai save: žmogų, išmaniai laviravusį tarp ideologijos ir sąžinės bei religinių įsitikinimų, kliedėjusį apie vertybes, tačiau besišliejusį prie sistemos, padedančios jam gauti daugiau daiktų. Žvitrų valstietį, kuriam metų laikų kaitą ženklino ir gyvenimo prasmę kūrė ne ūkio darbai, bet deficitinės prekės, kurių kokiu nors būdu pavykdavo įgyti ir kelios per gyvenimą kelionės į netolimą užsienį, užsitarnautos uoliai verčiant propagandos nurodytą vagą. Dorą, teisingą, sąžiningą – tiek, kiek tai buvo tuo metu įmanoma.
Ir panašų efektą patirtų ne tik anoje epochoje gyvenę, pervartos epochos perversijas kentę žmonės, bet ir jau gerokai nuo anų laikų nutolęs šiuolaikinis žmogus, taip pat uoliai šiuolaikinėms ideologijoms parduodantis savo entuziazmą ir gražesnės buities lūkesčius, įsivaizduodamas (kartais visai nuoširdžiai), kad daro tai vardan Lietuvos ir jos piliečių – kaip ir jo tėvai, seneliai, proseneliai.
Aiman, kas gi būtų, jei doras lietuvmylys, teisingas Europos šlovintojas ir jos tvarkos diegėjas staiga suprastų, kad nuo apspjaudytino, paniekintino Baltušio – kaip ir nuo Cvirkos, nuo Salomėjos – jį skiria ne požiūris, ne kažkokios vertybės, ne progresyvumas, kuris visais laikais būna įsikalbėtas, bet tik faktas, kad tose istorinėse aplinkybėse atsidūrė ne jis?
O jeigu dar sukirbėtų jausmas, kad dalyvaudamas „naujo“ kovos prieš „sena“ ideologizuotame farse, kuris nuolat vyksta viešojoje erdvėje, jis yra tvarkos, kurią pats būtų linkęs apšaukti „sovietine“, kvieslys, ir drauge įrodymas, kad mūsų šalies laisvėjimo kelias – toli gražu nebaigtas?
Taigi Baltušio pilkumas ir jo pilka tragedija, kurią galima vertinti ir kaip tėvynės išdavystę, ir kaip silpno žmogaus, nepajėgiančio ir nebenorinčio priimti kitos realybės, savižudybę, tikriausiai liks neapspjaudyti. Ar tai gerai? Gerai. Pirmiausia todėl, kad spjaudytis – negražu ir nehigieniška, ypač viešumoje. Bet gaila, kad tai – išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę. Ir ta taisyklė (dar sykį priminsiu) yra ne apie Baltušį.
