Būtent Kmitos, iš vienos pusės atakuojamo dalies skaitytojų lūkesčių gauti lengvą ir juokingą skaitalą, iš kitos – skatinamo savo kaip tyrinėtojo aistros ir kaip menininko žingeidumo, kūrybinis rezultatas buvo sunkiausiai prognozuojamas. „Remyga“ galėjo būti ir savotiškas „Pietinia kronikų“ tęsinys, ir koks nors (pirmas padorus lietuviškas) detektyvas, ir, žinant autoriaus išradingumą, apskritai bet kas.
Sakyčiau, kad realybė ir yra artimiausia būtent scenarijui „apskritai bet kas“. Dar iki romanui pasirodant padidėjęs dėmesys Kmitos kūrybai (adaptavimas teatro ir kino sritims) lėmė, kad aplink šį romaną formavosi tam tikras lūkesčių ir išankstinių panegirikų kaip naujam bestseleriui burbulas. Todėl galutinis rezultatas, anaiptol ne toks sklandus ir ne toks pramoginis kaip galbūt tikėtasi, galėjo kiek nuvilti tuos, kurie laukė romano „apie Šiaulius“, ir tuos, kurie tikėjosi „autentiškos trauminės patirties“, o ir tą bene gausiausią skaitytojų dalį, svajojusią pasiskaitinėti apie gariūnlaikį linksmų anekdotų.
Jų knygoje irgi esama, tačiau „Remygos“ negalima priskirti populiariajai literatūrai, neišeina šio romano laikyti pramoginiu, tačiau jis – ir ne rimtoji, intelektualioji, ne veiksmo literatūra, pagaliau ne autofikcija. Tai, kas šiuo atveju papuola po grafa „romanas“, yra painus, ir ne visada iki galo aiškus iš stereotipinių siužetų ir gana numanomų psichologinių schemų supintas konstruktas, atsiremiąs į gausius tikrovės, patvirtinamos autentiškais archyviniais dokumentais, elementus.
Tai veikiau toks sociokultūrinis ir literatūrinis projektas, lėtai brendęs, ir tik autoriui parašius to paties pavadinimo pjesę, šiuo metu kaip tik pastatytą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, perėjęs į (turbūt) finalinę romano fazę. Todėl šį, kaip ir ankstesnįjį, romaną, ypač atsižvelgiant į jo socialinį ir kultūrinį poveikį Šiaulių regionui, manyčiau, būtų sąžininga vertinti ne tik grynai literatūriniu aspektu.
Man, kaip žmogui, sekusiam gariūnlaikį vaizduojančią naują literatūrą, įdomesni ne akivaizdūs šio kūrinio kaip romano nesklandumai, regimi literatūros kritikų, ar Šiaulių vaizdavimo ypatumai, kuriuos (natūralu) ypač akylai analizuoja Šiaulių literatai, bet visuomenės požiūrio į pervartos epochą pokytis, kurį Kmitos romanas, kaip rodosi, patvirtina. Taip pat simptomiškas ir svarbus yra klasikinio epinio scenarijus, tapusio daugelio ankstesnių kūrinių apie garūnlaikį, įskaitant ir „Pietina kronikas“, pagrindu, apvertimas. Vietoj trafaretinio, pagal epo logiką visuomet laiminčio herojaus Kmita pasiūlo (deja, taip pat trafaretinį) „trauminį nevykėlį“, aplinkybių auką – Šiaulių policininką Remygą. Na bet apie viską iš eilės.
Reikia pagirti autorių ir už užmojį (tikrai rašytojų, pajėgiančių sugalvoti tokį painų siužetą, Lietuvoje yra vienetai), ir už iš dalies sėkmingas pastangas pažaboti informacinį ir kultūrinį chaosą, įterpiant kūrinyje aprašomus įvykius į realią ar realiai artimą devyniasdešimtinių aplinką. Turbūt nė vienas ligšiol pasirodęs kūrinys, vaizduojantis aną epochą, nebuvo taip dokumentiškai išdirbtas ir taip preciziškai sulietas su tikrąja istorija – priminsiu, kad ir pagrindinio herojaus istorija referuoja į tikrą įvykį dešimtajame dešimtmetyje, kai prie Kryžių kalno eidamas tarnybą buvo nušautas policininkas.
Teksto probleminį ir veiksmo lauką labai išplečia (nors kai ką gali ir supainioti) paraleliniai įvykiai metafizinėje ir simbolinėje erdvėje. Joje, nelyginant graikų tradicijos daimones arba kokie Olimpo dievai, už Remygą kaunasi Šiaulių mitologijos personažai (Laima, Vaikelis, Meška), drauge iš dalies įkūnydami ir jo vidinį pasaulį, ir gerokai išplėsdami Šiaulių vaizdinį.
Šioje metafizinėje jungtyje Šiauliai iškyla kaip tam tikras singuliarumo taškas, pradžia, specifinė padangtė, lemianti visą daugiaplanį romano pasaulį. Visa tai sutelpa 284 puslapiuose išpūstaraidžio teksto, kuriame ši gigantiška struktūra, – čia antras akmuo į autoriaus daržą, – jaučiasi kiek suvaržyta.
Įžangoje jau užsiminiau, kad „Remygos“, kaip ir ankstesniojo „Pietinia kronikas“, struktūra išlieka epinė, tačiau svarbu žinoti, kad „Remygos“ protagonistas – anaiptol ne herojus, įveikiąs kliūtis epinės logikos valia. Tai traumuotas, neįgalus veikti savyje pasimetęs žmogus – buvęs Afganistano karo dalyvis.
Be abejo, naujas herojaus formatas, akcentuojantis pirmiausia ne šaunumą, bet traumą, nėra grynai autoriaus nuopelnas ir rodo besikeičiantį visuomenės požiūrį tiek į gariūnlaikį, tiek apskritai į asmens santykį su aplinkui vykstančiais procesais bei savo galimybėmis. Tačiau būtent Kmita parodo galimybę atsieti pervartos epochą nuo ribotos ir sustabarėjusios tradicijos vaizduoti ją išimtinai kaip beprotybės, siausmo, nežabotos laisvės laiką, – tradicijos, vis dėlto parodančios, kad vertindama gariūnlaikį visuomenė tebėra tam tikroje neigimo fazėje.
Sakyčiau, kad realybė ir yra artimiausia būtent scenarijui „apskritai bet kas“.
Deja, tenka pripažinti, kad traumos visavertiškai atskleisti autoriui nepavyko. Nors Remyga sumanytas kaip labai komplikuotas, sudėtingas personažas, – ir tragiškas, ir komiškas, ir puolęs, ir prisikeliąs, ir doras, ir niekšas, – jis romane yra trafaretiškas, negyvas, kalbąs banalybėmis arba keliantis naivius retorinius klausimus. Na, banalybėmis ir naivumu dar būtų galima patikėti, tačiau protagonisto monologuose nėra nei dinamikos, nei instinktyvumo, būdingo gyvo žmogaus minčiai – tai nuoga, galbūt pristigus laiko neplėtota schema. Dėl to ypač apmaudu, nes prarasta galimybė sukurti išties spalvingą, įvairialypį, subtilų „trauminį herojų“, kuris lietuvių literatūroje ligšiol sutinkamas daugiausia išpažintinėje poezijoje ir paprastai sutampa su pačiu poetu.
Situaciją vis dėlto gerokai gelbsti mano jau minėta mitologinė erdvė, kurioje Remygos likimą sprendžia Šiaulių mitologijos personažai. Anapusinis veiksmas iš dalies „įgilina“ Remygą, įsivaizduodamas numanomą schemą, gali spėti, kad šitaip bandyta netiesiogiai parodyti herojaus dvasinius svyravimus, nuojautas ir abejones, kurių šis dėl savo ribotumo neįstengia nei artikuliuoti, nei (turbūt) suvokti. Be to, jie pateikia informacijos apie Šiaulius (ypač subtilesnės, simbolių kalba užkoduotos, vien miesto gyventojams žinomos). Vis dėlto šios dvi Remygos asmenybės dalys – realioji, paralelinė ir metafizinė –nesusiklijuoja, taigi ir dirbtinumas, lydįs protagonistą, ką šis beveiktų, niekur neišnyksta.
Su protagonisto problema susiję ir tai, ką šiaip jau turėtume laikyti romano tvirtybe: gerai parengtą faktologinę dokumentinę medžiagą, kuri nuolat atitraukia skaitytojo dėmesį nuo Remygos asmenybės ir bloškia į šurmuliuojančius devyniasdešimtinių Šiaulius. Toks jausmas, kad dėmesio nesugebėjo koncentruoti ir pats rašytojas, didesnę savo įkvėpimo dalį skyręs antraplaniams „prikolams“, o ne veikėjams: daugelis jų sukurti tikrai ne giliau ir ne subtiliau nei Remyga, tik, skirtingai nei šis, dargi neturi šiek tiek gelbstinčio simbolio ir metafizinio „antrojo plano“.
Vis dėlto, nepaisant akivaizdžių trūkumų, Kmitos „Remyga“ referuoja į brandesnės savo aprėptimi literatūros galimybę. Neskaitant toliau tvirtinamo Šiaulių mito, galbūt aktualesnio autochtonams, savo naujuoju romanu jis atneša į literatūros lauką lūkestį, kad lietuviškas romanas ateityje pagaliau bandys aprėpti ir įtikinamai pavaizduoti ir platų kontekstą, ir žmogų jame – šito iki šiol trūko ir tebetrūksta. Dažnai kontekstas būna (pavyzdžiui, Veimaro respublikos epocha U.Radzevičiūtės romane „Grožio ir blogio biblioteka“) savotiška „vyšnia ant torto“, neretai – kaip nutiko beveik visuose gariūnlaikį vaizduojančiuose romanuose – ta „vyšnia“ tampa trafaretinis, negyvas herojus.
Drauge galėtų būti įveikta ir mus varginanti nuosaikumo tradicija, kuri klaikiai vengia ir įtartinai žiūri į visa, kas bando pamatyti dalykus platesniu kampu arba bendresnėje šviesoje. Neužsisklęsti grynai egzistencinėje erdvėje, narplioti gyvenimišką (politinę, kultūrinę, socialinę) painiavą – viso to lietuviškas romanas dar tik pradeda mokytis, ir šioje srityje Kmitos įdirbis ir užmojai gali tapti įkvėpimu kitiems. Žinoma, daug kas jam nepavyksta, bet juk jau Ovidijaus sakyta: ut desint vires, tamen est laudanda voluntas (nors trūksta jėgų, bet pagirtinas noras).
Vertinčiau „Remygą“ ir kaip tam tikrą optinį efektą, grąžinantį gariūnlaikio žmogui, dirbtinai suherojintam, natūralų pavidalą – juk iš tikrųjų tai tragiška figūra, buvusi priversta egzistuoti anapus vertybinių, finansinių ir teisinių kriterijų. Tai suteikia galimybę realesnėje šviesoje pamatyti ir visą epochą, ligšiol tematytą kaip abstrakčią terpę epiniams žygiams. Gilesnis ir tikslesnis suvokiamas apie tai, ko būta, manyčiau, gali padėti rasti atsakymų į kai kuriuos klausimus, vis dar šiandien ignoruojamus arba sunkiai atsakomus.
Pats Kmita į juos gal jau ir neatsakinės (nes jam, tikėtina, bus įgrisusios ir Šiaulių, ir gariūnlaikio temos), bet jie toliau liks svarbūs ir visai visuomenei, ir kiekvienam iš mūsų. Taigi ir Remyga, ne visai gyvas kaip personažas, gyvens kaip postūmis permąstyti, ko prisidirbome.
