Neginčysiu to, kas akivaizdu, tik norėčiau atkreipti dėmesį į šešėlinėje pusėje egzistuojantį reiškinį – iki šiol, regis, nediagnozuotą. Tai literatūros bendruomenėje (pačia plačiausia prasme) vis labiau įsitvirtinantis kalbėjimo (mąstymo) būdas, paremtas eufemizmais, kurio esmė – kritinio diskurso atsisakymas ir išimtinai pozityvus požiūris į literatūros bendruomenę ir visą kūrybą. Šios naujakalbės pagrindu susikūrusi komunikacija pasižymi itin didele tolerancija įvairioms kūrybiškumo ir bendrabūvio formoms (įskaitant pakantumą neraštingumui) ir savicenzūra – sugebėjimu bet kokiomis aplinkybėmis išvengti vertinimu pagrįstų išvadų ir nepatogių faktų.
Iš anksto noriu pasakyti, kad neturiu tikslo literatūros lauko eufemizacijos pristatyti kaip apokalipsės. Šis tekstas – veikiau bandymas nupiešti kiek įmanoma platesnį paveikslą situacijos, kurios įkaitais tapo literatūros kritikai, rašytojai ir skaitytojai, ir parodyti, kaip eufemizacija slopina literatūros vertinimo ir autorefleksijos procesą, kurį ilgus metus suvokėme kaip daugmaž objektyvų (ar bent jau racionalų).
Ypač šiandien nedėkingas literatūros kritiko vaidmuo – jį pageidaujama matyti „diskusijos“ moderatoriumi, renginių vedėju, palankaus šurmulio apie knygas kėlėju, skaitymo skatintoju, bet ne žmogumi, gebančiu suvokti teksto ypatybes ir apie jas kalbėti. Taigi kritikas tarsi stumiamas iš teritorijos, kurioje jam priklausytų būti, ir galbūt todėl daug literatūrologų, ypač ne naujokų, neperžengia akademinės kritikos slenksčio, o dar nemažai jų aktyvią kritiką iškeitė į knygų apžvalgas – t.y. į sritį, kur labiau reikia charizmos nei nuomonės.
Taigi kritikas tarsi stumiamas iš teritorijos, kurioje jam priklausytų būti, ir galbūt todėl daug literatūrologų, ypač ne naujokų, neperžengia akademinės kritikos slenksčio, o dar nemažai jų aktyvią kritiką iškeitė į knygų apžvalgas – t.y. į sritį, kur labiau reikia charizmos nei nuomonės.
Įdomu pastebėti, kad vietoj įprasto žodžio „vertinti“ literatūros kritikai ir patys rašytojai pastaruoju metu mieliau vartoja žodį „suprasti“, kuris yra ne toks vienaprasmiškas, juo prisidengus, galima drąsiai ir nepaminant profesinės etikos kalbėti tiek apie nepagrįstų ambicijų pilną eiliakalį, tiek apie klasiką, juk „suprasti“ galima bet ką – čia nėra jokių raudonų linijų ar etinių skrupulų. Iš kitos pusės, „suprasti“ yra tarytum kvietimas „diskutuoti“ – t.y. įsitikinti, kad vienos tiesos, – kitaip kalbant, blogo arba gero teksto – nėra, yra tik nepakankamos pastangos (arba dar blogiau – nenoras) įsigilinti į galimybes, kurias jis siūlo.
Tai atitinka literatūros, kaip abstraktaus temų lauko ir jų aktualizavimo įrankio, aikštelės diskusijai arba idėjų inkubatoriaus, kur nėra jokių apčiuopiamų kriterijų, sampratą: literatūra kaip „galimybių erdvė“, kuria kiekvienas gali naudotis kaip ir kiek tinkamas. Savaime tai nėra blogai, bet, esant tokiai padėčiai, susitelkti į teksto ypatybes, arba apie literatūros procesus atsiliepti kritiškiau, aštriau, yra nelengva. Toks užmojis reikalautų iš kritiko daug takto, gerų komunikacijos ir aptakaus šnekėjimo įgūdžių bei didelio lankstumo.
Tuo pačiu metu kontekstas reikalauja didžiulio greičio ir dažnu atveju jau pats recenzijos pobūdis nulemia privalomai teigiamą žiūros perspektyvą – „projektinės“ recenzijos, recenzijos premijų laureatų knygoms ir tarptautinių mugių leidiniams, rašytojų pristatymai muziejams ar, pvz., festivaliams, duoklė draugų knygoms. O kur dar viešieji renginiai, kuriuose reikia pašlovinti „skaitomumą“ ir „kūrybiškumą“!
Gyvename laiku, kai recenzijos žanras dėl savo sudėtingumo, analitiškumo, būtinybės suprasti specifinę terminiją tapo skaitytojams nebeįdomus, ir tai lėmė, kad ne visada aiškiai suvokiama, kas tai yra. Nūn „recenzijomis“ vadinami reklaminiai tekstai arba įvairūs hibridiniai žanrai, neretai virstantys teminiais: pavyzdžiui, trisdešimtmečių knygos, antrosios knygos, pirmosios knygos, menininkų knygos, moterų knygos, knygos pagal teminį motyvą (pvz., siena, miestas ir pan.), laureatų knygos... Tokiu atveju jungčių, sąsajų paieška ir kontekstualumas neretai eliminuoja vertinamąjį dėmenį – būna nebesvarbu, ko tos knygos vertos.
Vis dėlto turbūt didžiausia problema mūsų ankštame literatūros lauke (įskaičiuojant ir tai, kad ankštumas – taip pat labai didelė problema) – nusistovėję palankūs diskursai, kurių pažeisti nepajėgūs nei kritikai, nei rašytojai, nei skaitytojai. Bandymas sugriauti, kvestionuoti ar kitaip kėsintis į šį diskursą suvokiamas kaip nerašytas tvarkos literatūroje pažeidimas ir kritiko nekompetencija. (Tiesa, įžūlumu galima žaisti, tik reikia neperžengti tam tikrų ribų – tai irgi charizmatiško kritiko savybė.)
Bandymas sugriauti, kvestionuoti ar kitaip kėsintis į šį diskursą suvokiamas kaip nerašytas tvarkos literatūroje pažeidimas ir kritiko nekompetencija.
Nieko labai nuostabaus, kai toks diskursas susiformuoja aplink dešimtmečius literatūroje veikiančius asmenis, kaip, pavyzdžiui, A.Marčėnas ar K.Navakas, tačiau mūsų literatūroje jis įsivyrauja neatleistinai greitai, kone nuo antros knygos, o kartais – netgi nuo pirmos recenzijos. Prikišti tokiam autoriui kokią nors rimtesnę literatūros ydą (tarkim, kad jo knyga neturi struktūros, arba kad jo – skurdus stilius) yra labai sunku, galbūt dėl to kritika kartais neatsakingai (ir per griežtai) apkapoja debiutantus ir tuos, kurie suvokiami kaip jaunieji – vienintelę grupę, kuriai trumpą laiką, iki kol jie „subręs“, negalioja tabu vertinti sąžiningai ir atvirai.
Viską dar labiau supainioja neprofesionalūs „recenzentai“, regintys literatūrą ir rašytojus rožinėje savo lūkesčių ir svajonių šviesoje. Šio tipo „recenzentams“ autoritetas yra bet kuris autorius, ir vien dėl to, kad jis – autorius. Lygiai kaip knyga jiems ganėtinas argumentas įrodyti, kad autorius yra „geras“, todėl „recenzijoje“ užtenka papasakoti knygos turinį ir apsakyti, kokius nuostabius jausmus jos skaitymas sukėlė.
Šių rašeivų įtaka kuriant monolitiškai pozityvius daugelio dabartinių autorių diskursus ir jų kultą gal ir nėra didelė, visgi leidyklos mielai dalijasi nuorodomis į jų blogų įrašus, publikuoja jų „vertinimus“ ir pagarbiai vadina tai „skaitytojų nuomone“.
Savo, kaip autoriteto, galią yra pajutę ir autoriai – būta ne vieno ir ne dviejų atvejų, kai nepakankamai išgirti (daugeliu atvejų apie rimtą kritiką ten ir nebuvo kalbama) rašytojai viešai arba per advokatus apkaltino kritikus nekompetencija, nevengdami argumentum ad hominem. Vargu ar jie sau tai būtų leidę, jei būtų manę, kad jų autoriteto neužteks išpešti iš situacijos daugiau žinomumo ir užsitikrinti saugumą ateityje.
Toks kūrėjų – pakalbėkime dabar apie juos – elgesys puikiai iliustruoja, kaip jie suvokia literatūros kritiką (ir apskritai kritiką savo atžvilgiu): ji yra išorės priešas, kurį bendromis pajėgomis reikia atremti. Tai spaudimas kritikai atidžiau rinkti žodžius, aktyviau ieškoti rašytojams palankių diskursų. Drauge tai patvirtina ir visiems gerai žinomą faktą: apie kokią nors autorefleksiją (tuo labiau – kritišką) rašytojų bendruomenėje negali būti ir kalbos. Pozityvaus kalbėjimo poreikis (ir atvirkščiai – nepakantumas nepalankiam kalbėjimui, kritikai) čia milžiniškas, todėl nenutrūkstamas gėrėjimasis vienas kito talentu yra vienas literatūros gyvenimo ašinių momentų – viena vertus, tai veikia kaip barikados nuo „kvailų kritikų, kurie patys yra nevykę rašytojai“, antra, bendri interesai padeda kurti iliuzinę lygiavą ir leidžia rašytojams jaustis bendruomene.
Vienintelis reiškinys, kurį iš bėdos galėtume laikyti autorefleksijos požymiu, yra (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) jau minėtoji savicenzūra – bet kokios kritinės minties tramdymas. Ji netrukdo literatūrai klestėti ir plėstis, tačiau tik tam tikruose teminiuose plotuose – už raudonų linijų, kurias nustato tas pats ištobulėjęs savicenzūros mechanizmas, nei literatūra, nei kritika šiandieną sunkiai įmanoma. Idėjinį (o neretai, deja – ir kokybinį) vakuumą užpildo jau minėta pozityvu paremta naujakalbė, arba burnojimas ant bendrų priešų (kurie, beje, maitina ir tuos pačius kritikus) – LTKT, SRTF, LRS Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto ir pan.
Tai kaina, kurią autoriai noriai moka už įsivaizduojamą saugumą – beje, matyt, ne vien nuo kritikos, kurią daugelis rašytojų (bent jau širdyje, patyliukais) norėtų matyti kaip juos aptarnaujančią ir jų lūkesčius tenkinančią instituciją – t.y. lygiai tuo, kuo ji, veikiama įvairių priežasčių, dabar iš dalies tapo. (Panašiai svarbi, o iš tikrųjų net ir svarbesnė priežastis yra nesaugumas: šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje, autoriaus vertę matuojančioje skaitytojų skaičiumi, taip pat patyčių ir šantažo persmelktoje viešojoje erdvėje menininkai nesijaučia saugūs, ir tai skatina juos kurti saugiklius – t.y. jau minėtą pozityvu grįstą naujakalbę.)
Be to, rašytojai, kaip ir kritikai, negali pakeisti ar modifikuoti įsisenėjusių palankių diskursų – iš tikrųjų bet kokia alternatyvi nuomonė traktuojama kaip neprofesionalumas arba – netgi labiau tikėtina – pavydas. Taigi norėdami gauti savo dalį viešajame gyvenime autoriai priversti laikytis „pagrindinės linijos“ – kalbėti eufemizmais, o kritiškesnius vertinimus reikšti nebent privačioje sferoje.
Eufemizmų išplitimą literatūroje skatino ir įvairūs smulkesni dariniai literatūros viduje – neformalūs būreliai, rateliai, bendruomenės. Tarkim, itin arba tariamai asmenišką (išpažintinę) literatūrą kuriančių moterų poečių bendruomenė, iš dalies – bet ne visiškai – persiliejanti su feministines pažiūras eksploatuojančių moterų ratu; mažiau susilydžiusi, visgi pastebima debiutantų-antraknygių bendruomenė (tiksliau, keli smulkesni rateliai); jokių savo trūkumų nematanti LEU ugdytinių bendrija, jungianti daugelio kitų ratelių narius (ir į ją patenka visi nuo seniausio iki jauniausio – t.y. nuo Martinkaus iki Grašytės ar pan.); „ex-stankevičiukai“, prozoje – keistas trigalvis elementas Šerelytė-Černiauskaitė-Tamošaitis, – visos šios grupės vertina save nekritiškai ir nuolat dalijasi pagyromis. O juk dar egzistuoja įrambėję, nekintantys rašytojo-kritiko/-ų duetai (tercetai, kvartetai, kvintetai ir t.t.). K.Navaką, talentingai išaukštindamos jo stipresniąsias puses, „aptarnauja“ G.Radvilavičiūtė ir J.Čerškutė, A.Marčėną – J.Baranova ir V.Daujotytė, V.Braziūną – S.Valentas...
Taip tarsi imituojama idėjų kova, nors iš tikrųjų visi tie vidiniai ratelių ritualai tėra glaudesnės integracijos, visiškai panaikinančios galimybę keistis idėjomis, instrumentas, iš esmės skatinantis dėkingumą bendruomenei, suteikusiai tau pasitikėjimo mandatą.
Taip tarsi imituojama idėjų kova, nors iš tikrųjų visi tie vidiniai ratelių ritualai tėra glaudesnės integracijos, visiškai panaikinančios galimybę keistis idėjomis, instrumentas, iš esmės skatinantis dėkingumą bendruomenei, suteikusiai tau pasitikėjimo mandatą.
Tiesa, rašytojų bendruomenės nariams kartais iškyla ir sunkių dilemų, kurių neįmanoma išspręsti visai atsisakius vertinimo. Viena iš tokių – literatūrinės premijos. Kaip visiems teisingai ir vienas kito neužgaunant (netgi atvirkščiai – sukuriant sau papildomą galimybę vienas kitą pagirti) pasidalyti „grobį“?
Tai – pati sunkiausia ir rečiausiai sėkmingai įgyvendinama užduotis. Beveik visi pastarojo meto neramumai literatūroje susiję išimtinai su premijomis (arba lėšų leidybai skyrimu, tik šiuo atveju priešas yra išorinis, todėl bendruomenės neskaldo). Vis dėlto jei pasižiūrėtume atidžiau, mūsų premijų sistema yra iš dalies suaugusi su socialinės apsaugos funkcija (daugelio menkesniųjų premijų vienintelis bonus – pinigai), ir iš tikrųjų veikia kaip gėrybių paskirstymo plačiam žmonių ratui mechanizmas, nuolat ir sistemingai ignoruojantis kokybinius matus. Tiesa, premijų komisijos vis apkaltinamos korupcija, bet nepagrįstai – abejotinus sprendimus jos priima kaip tik dėl per didelės tolerancijos, stengdamosi pateisinti taip pat ir nepagrįstus lūkesčius, siekiant įsivaizduojamos „darnos“.
Nors visada deklaruojama, kad premija atitenka geriausio kūrinio autoriui, iš tikrųjų „meninė vertė“ nėra lemiamas motyvas. (Teisybės dėlei, reikia pasakyt, kad „meninės vertės“ sąvoka diskredituota – ilgus metus ja buvo manipuliuojama, nesistengiant suvokti, kas tai yra, ir realiai paliekant ją pačių autorių bei vadinamųjų ekspertų intuicijai.) Ne paskutinę vietą skiriant premiją vaidina autoriaus amžius, kaip seniai ir kokių premijų jis gavęs, o jei ne, tai ar dėl to kremtasi; domimasi jo finansine padėtimi, sveikata (artėjanti mirtis padidina galimybes pelnyti apdovanojimą), taip pat tuo, kiek nuosekliai ir ilgai kūrėjas buvo „bendruomenės nariu“.
Kitaip kalbant, užuot stiprinusi vertes, premijų sistema tapo bendruomenės formavimo ir tam tikrų nelygumų užglaistymo priemone, skleidžiančia žinią, baugiai panašią į sovietinių senolių pasiteisinimus, kodėl anuomet tarnavo sistemai: mes visi dirbome Lietuvai (šiuo atveju – literatūrai). Ji skelbia, kad buvimas kartu taikoje, o ne kažkokie tekstai ir idėjos, yra pagrindinis literatūros matmuo. Kad atidumas, korektiškumas, kolegiškumas yra svarbiau nei talentas ir tiesa. Kad menas – tai mes ir mūsų garbėtroškos poreikiai, kuriuos turime patenkinti, kad ir kas būtų. Štai kokia ta žinia, mieli kolegos.
O dabar pereikime prie svarbiausios šio teksto dalies. Kam naudinga literatūros eufemizacija? Ji naudinga žmonėms, kurie nesuinteresuoti literatūros vystymusi ir tiesa. Žmonėms, kuriems pirmiausia rūpi jų ambicijos ir tai, kad jos jokiu būdu, jokia forma nebūtų užgautos. Kurie nori planuoti literatūros karjerą: eufemistinė aplinka suteikia aiškias gaires, ką galima ir ko negalima daryti – yra problemų ratas, yra klausimai, kuriuos rūpestingai atsakinėdamas gali sulaukti dėmesio (ir atvirkščiai, yra temų, – iš tikrųjų, ne tariamai nepatogių – kurių geriau vengti, kad ir kas būtų). Visi šlovės penkiaminutininkai, visi karjeristai, „aš toks pats kaip ir jūs“, visi skaitymo populiarintojai ir kultūros eksportuotojai, renginių organizatoriai, ideologai ir pardavėjai, kuriems pridėtinę vertę kuria būtent literatūrinis šurmulys – šia sistema patenkinti. Tai sistema jiems.
O štai didžiausia žala dėl šio reiškinio tenka skaitytojui – jis turi visą teisę jaustis apmulkintas ir įžeistas. Nes jis girdi, kaip viskas „literatūros fronte“ puiku ir kokie visi šaunūs – o skaityti nėra ką. Apmulkintas, nes fonas, gaubiantis geras ir prastas knygas, šiandieną yra labai panašus, ir skaitytojas, tiesą kalbant, nežino, ar knyga, kurią jis nusipirko ar pasiėmė iš bibliotekos, yra vertinga, ar tik dar vienas dirbtinai pastorintas šlamštas, apie kurį sutartinai palankiai atsiliepė visi apžvalgininkai.
O štai didžiausia žala dėl šio reiškinio tenka skaitytojui – jis turi visą teisę jaustis apmulkintas ir įžeistas.
Apmulkintas, nes tai, kas vadinama „skaitymo kultūra“, neretai pamina jo pasitikėjimą rašymu kaip intelektualine veikla, kuri gali duoti naudą jam, jo vaikams ir jo šaliai – ypač jei jis pastebi, kad labai blogos knygos giriamos su ne menkesniu, o neretai ir su didesniu entuziazmu nei geros. (Juo labiau kad dabar kone kiekvienas yra autorius ir turi mistines auditorijas soc. tinkluose – tai dar viena problema.)
Pagaliau, reikia manyt, jį žiauriai užknisa, kai knygų apžvalgininkais tapę kritikai (arba knygų apžvalgininkais pasivadinę niekdariai) išskirsto knygas pagal „aktualumą“, „temos populiarumą“, „perkamumą“, „lengvą skaitomumą“, kai jam norisi gero stiliaus, sklandaus pasakojimo, sąžiningumo ir idėjų – t.y. to, ką manė esant literatūroje svarbiausia.
Na, ir pagaliau, jis nori skaityti knygas – nes juk yra skaitytojas. O jam siūlo gerai įpakuotą ir egzaltuotai graibstomą literatūros šaunumą ir jos geras perspektyvas.
Kitaip kalbant, špygą.
