„Į tokius vertelkas, kurie bando iš to piratavimo užsidirbti, mano požiūris yra neigiamas. Kita vertus, gal tam tikra prasme gali džiaugtis, jeigu tavo kūriniai yra įdomūs, žinoma, už piniginių santykių ribos. Jeigu neįdomiai rašai, niekas ir nepiratauja. Aišku, patiriami nuostoliai“, – diskusiją pradėjo rašytojų pozicijai diskusijoje atstovavęs knygų „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ autorius A.Tapinas.
Jeigu neįdomiai rašai, niekas ir nepiratauja. Aišku patiriami nuostoliai, – diskusiją pradėjo A.Tapinas.
Leidyklos „Alma littera“ generalinis direktorius teigė, kad, kaip leidėjas, jis pats į piratavimą žvelgia kaip į vagystę. „Kalbant plačiau, būna du piratavimo atvejai: vienas, kai žmonės neuždarbiauja, tik dalijasi, kitas, kai uždarbiauja. Kai kurie puslapiai yra už dyką, bet kažkas uždarbiauja iš reklamos. Jeigu leidykla nenori, tai kas gali nuspręsti, kad galima platinti nemokamai ir be sutikimo?“ – kėlė klausimą A.Andrijauskas.
Vasario viduryje penkioms šalies leidykloms pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo portale visosknygos.com ir pradėjus kurti precedentą Lietuvos teisinėje sistemoje, kilo diskusija apie tai, kaip apskritai mažinti piratavimo mastą šalyje.
Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Dobkevičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad atsirado galimybė apskaičiuoti žalą: „Nustatyta, kiek buvo knygų parsisiuntimų. 225 tūkst. knygų parsisiųsta, tai žala yra didelė. Knygų leidyba nėra stipri ekonominė šaka. Negali lygintis su internetiniais žaidimais ar muzika. Bet pavyko tai padaryti – iškelta byla.“
A.Tapino nuomone, empiriniais duomenimis nėra paskaičiuota, kiek realiai nukenčia autorius dėl to, kad jo knygos atsiduria „Linkomanijoje“ ar kitoje platformoje: „Turime sistemą, kur žmonės nėra įpratę mokėti už turinį, nereikia svaičioti, kad, pavyzdžiui, mano knygų parsisiuntė 30 tūkst. (tai tiek ir nuostolių – 15min), gal iš jų būtų knygą nusipirkę kokie trys?“
Jau mokykloje mokoma vogti
A.Andrijauskas pastebėjo, kad posovietinėse šalyse vyrauja nuostata, jog internete viskas yra už dyką: „Tai – kultūrinis reiškinys. Net mokykloje kopijavimo aparatais vienas pratybų sąsiuvinis dauginamas. Mokytojas moko vogti ir nekyla jam klausimas, kad tai yra nelegalu.“
A.Dobkevičiūtės teigimu, elektroninių knygų populiarėjimas nebūtinai išspręs jų prieinamumo klausimą – pastarąjį reikia didinti. „Bibliotekos turėtų būti draugiškos knygų įvairove, bet jų trūksta“, – nuomonę dėstė diskusijos dalyvė.
A.Andrijauskas sakė, kad bibliotekos galėtų įsigyti iš leidėjo knygą ir už tam tikrą kainą nuomoti ją: „Vartotojų kiekis turėtų būti ribotas. Perskaito šimtas skaitytojų ir biblioteka vėl moka tam tikrą sumą leidėjui.“
Recepto neturi
A.Tapinas teigė neįsivaizduojantis ir visiškai nenorintis sužinoti, kiek jo knygų plaukioja piratų vandenyse. „Aš neįsivaizduoju kaip susitvarkyti visuomenėje, jei toks milžinas kaip „Amazon“ ir kiti nesusitvarko. Galbūt mes galim užsiimti švietimu ir skatinti skaitymą per labai draugišką kainų politiką elektroninėms knygoms“, – kalbėjo žurnalistas.
Vis dėlto piratavimas, pasak jo, neatsiejama e.kartos gyvenimo dalis ir žurnalistas tvirtino neįsivaizduojantis, ar kokios bausmės gali sunaikinti „piratus“.
