Jam patiko istorijos ir apie Robiną Hudą, ir Jules'o Verne'o apie povandeninius laivus. Be to, tėvai turėjo labai daug meno ir architektūros albumų, knygų apie keliones, miestus ir šalis. „Turėjau labai daug vakarietiškų žurnalų – mama atnešdavo iš specialiųjų tuometės Technikos bibliotekos fondų“, – kalba A.Užkalnis.
Jam tuo metu viskas buvo įdomu, todėl skaitė, ko gero, daugiau nei daugelis bendraamžių, nors tarp klasės draugų S.Nėries mokykloje netrūko tokių, kurių namuose lentynos irgi lūžo nuo knygų.
Knyga man visuomet buvo būdas sudaiginti svajonę.
„Pradėjau skaityti labai anksti – būdamas 4 metų amžiaus. Anksti išmokau ir rusiškai, ir angliškai skaityti. Pamenu, tėvas daug pinigų išleisdavo tuomečiame „Kapitalistinių šalių knygyne“, pirkdamas angliškas knygas. Toks knygynas buvo dabartinėje Vilniaus gatvėje, kur šiandien yra Mokytojų namai. Visą laiką buvau didelis snobas ta prasme, kad norėjau skaityti ne tai, ką skaito visi, ir stengiausi neskaityti to, ką visi skaito. Knygų apie indėnus beveik neskaičiau būtent todėl, kad jas skaitė daugelis. Visada buvau keistas, bet gal geriau būti keistam, negu tokiam kaip visi“, – svarsto A.Užkalnis.
Paauglystėje jam be galo patiko Ray Bradbury „Marso kronikos“: „Gal dešimt kartų perskaičiau. Gal todėl, kad ši knyga labai amerikietiška, ir nors gyvenimas vyksta Marse, pasakojimai sukasi apie amerikietišką gyvenimo būdą, apie amerikiečių įpročius, maistą ir bendravimą. O aš visada norėjau į Ameriką. Nuvažiavęs ten pirmą kartą supratau, kad viskas yra dar puikiau, nei įsivaizdavau“, – atviravo rašytojas.
