Elgeta
Mūsų herojus gimė 1837 m. netoli Zapyškio. Kaip ir dera tradicinei XIX a. lietuviškai istorijai – jo vaikystė buvo sunki. Tiesa, Višteliui pasisekė gimti karališkųjų valstiečių šeimoje, tai reiškė, kad jie nėjo lažo ir turėjo kiek daugiau laisvių.
Tačiau čia Vištelio sėkmė ir baigėsi. Nors XIX a. masteliu jo šeima nebuvo labai gausi – viso labo tėvai ir 6 vaikai, – tačiau jie neturėjo žemės. Tai reiškia – neturėjo maisto. Todėl elgetavimas tapo pirmuoju mūsų herojaus amatu – atšilus orams jis iškeliaudavo iš namų ir iki pirmųjų šalčių duoneliaudamas apeidavo gerą dalį Lietuvos.
Todėl elgetavimas tapo pirmuoju mūsų herojaus amatu – atšilus orams jis iškeliaudavo iš namų ir iki pirmųjų šalčių duoneliaudamas apeidavo gerą dalį Lietuvos.
Norėjo tapti kunigu – apvogė bažnyčią
Čia istorija, kaip ir dažnai tokiais atvejais būna, galėtų pasibaigti: gimė skurde, skurdo, mirė. Tačiau iš šio rato Vištelį ištraukė noras ir gebėjimas mokytis. Žiemą jis lankė mokyklą, kur jo gabumus pastebėjęs Zapyškio dekanas ėmė rengti jaunuolį stoti į Seinų kunigų seminariją (tą pačią, kurioje vėliau atsidurs Liudas Vasaris) – bene vienintelę įstaigą, kurią galėjo rinktis tokios kilmės skurdus jaunuolis.
Tačiau Višteliui nebuvo lemta tapti dvasininku. Šitą galimybę jis nubraukė pats, kuomet iš Zapyškio bažnyčios pavogė taurę ir ketino ją parduoti. Tiesa, vagis iš Vištelio buvo ne ką geresnis nei dvasininkas ir jį greitai sučiupo. Kaip jis už tai nukentėjo, nežinome, tačiau už tokį išpuolį niekas nepaglostė. Veikiau priešingai.
Kodėl Vištelis ryžosi tokiai avantiūrai? Nes net ir susiruošus į seminariją, reikėjo lėšų.
Kovotojas už Lietuvos laisvę
Naujas Vištelio biografijos posūkis – 1863 m. sukilimas. Iki tol daraktoriavęs jaunuolis patraukia į miškus. Ir čia jam sekasi kur kas geriau negu su vagystėmis – išėjęs kaip eilinis dalgininkas, sudalyvauja keliose kautynėse ir pakeliamas į karininkus.
Sukilime Vištelis ne tik kovoja, bet ir kuria sukilėlių dainas.
Sukilime Vištelis ne tik kovoja, bet ir kuria sukilėlių dainas. Bene populiariausia ir dar ilgai po sukilimo dainuota – „Maršas Lietuvos“ („Gana, broliai, mums miegoti / Ant kapų motynos! / Nėr ko ilgai nei dūmoti, / Nosis pakabinus“)
Žinoma, sukilėlio karjera negalėjo būti sėkminga, nes pats sukilimas nebuvo sėkmingas. Tai netrukus savo kailiu patiria į nelaisvę patekęs Vištelis. Tačiau jam pasiseka – jo nei pakaria, nei ištremia į Sibirą, dar daugiau – kažkokiu būdu Višteliui pavyksta ištrūkti ir pabėgti į Prūsiją.
Tačiau ir vėl jo pasiekimų balansas neigiamas – sukilimas pralaimėtas, į gimtinę grįžti negalima, o mūšiai ir nelaisvė ant jo kūno palieka 33 žaizdas. Sužeidimų padarinius jis jaus visą gyvenimą.
Kovotojas už Italijos laisvę
Prūsijoje apsigydęs žaizdas, Vištelis – kaip ir nemaža dalis pralaimėjusio sukilimo dalyvių – patraukia į Paryžių. Tačiau Prancūzijoje jam įsitvirtinti nepavyksta. Tuo pat metu jo dėmesį patraukia kova dėl Italijos suvienijimo ir pagrindinė jos figūra – Džiuzepė Garibaldis.
Demokratas, tautų išsivadavimo ir jų apsisprendimo laisvės šalininkas Vištelis suprato, kad turi prisidėti prie judėjimo ir padėti kurti naująją Italiją, nes lygiai dėl tų pačių vertybių jis kovojo su Rusijos imperijos kariuomene.
Pietų Tirolis, Venecija – bent jau šiose vietose mūsų herojus turėjo pabuvoti, kartu su Garibaldžio kariauna. Čia jis netgi pramoksta itališkai, tačiau Garibaldžio triumfo ir Italijos suvienijimo savo akimis taip ir nepamato, nes viename iš mūšių su Austrijos-Vengrijos kariuomene jis ir vėl patenka į nelaisvę.
Nepageidaujamas dar vienoje imperijoje
Tiesa, šį kartą jis nesužalojamas. Bet ir pasprukti jam nepavyksta. Tad kovotojas už Italijos susivienijimą išsiunčiamas kuo toliau – į rytinį imperijos pakraštį Galiciją (dabartinę vakarų Ukrainą). Iš pradžių Vištelis apgyvendinamas palei Lvovą, o vėliau persikelia ir į patį miestą. Čia jis verčiasi įvairiais smulkiais darbais.
Tačiau net ir nukištas į imperijos pakraščius, Vištelis nerimsta. Nežinia ką tokio jis iškrečia, tačiau netrukus imperijai jis tampa tiek nepatogus, kad jam įsakoma išvykti. Priešingu atveju jis bus perduotas Rusijai. Na, o Vištelis į Meškoriją (taip jis vadino carinę imperiją, o imperijos tarnus – meškoriais) nenorėjo. Tad patraukė į Šveicariją, vėliau – į jam jau pažįstamą Paryžių, o galiausiai įsikūrė Poznanės kunigaikštystėje, kur gavo miškininko darbą.
Septynerius metus išdirbęs miškininku mūsų herojus – jau sulaukęs keturiasdešimtmečio – vedė ir įsigijo ūkelį. Taip prasidėjo vienas sąlyginai ramesnių jo gyvenimo etapų.
Jis buvo sąmoningas demokratas ir įsitikinęs imperijų priešas.
Auszros aušra
Nors Vištelis ir blaškėsi po skirtingas valstybes, šie viražai po Europos žemėlapį nebuvo atsitiktiniai. Jis buvo sąmoningas demokratas ir įsitikinęs imperijų priešas. Prie viso to pridėję neramų ir nenuolankų charakterį, pamatysime, kad jo blaškymaisi buvo ne avantiūrizmo, o kieto vertybinio nusistatymo padarinys.
Vienas pagrindinių Vištelio gyvenimo rūpesčių buvo Lietuva ir jos situacija. Norėdamas keisti padėtį, jis sumano leisti Didžiajai Lietuvai skirtą laikraštį. Anot paties Vištelio, šį sumanymą jam pasiūlęs lenkų rašytojas Ignacas Kraševskis.
Netrukus jis suranda panašių vertybinių nusistatymų bendraminčių ir po kurio laiko pasirodo laikraštis. Tai buvo Auszra, kurios redagavimu pradžioje rūpinosi Jonas Basanavičius. Sunku pervertinti šio trumpai ėjusio leidinio svarbą, tegalima pridurti, kad Auszrai būtų sekęsi sunkiau, jeigu ne jo finansiniai rėmėjai. Vištelis buvo vienas iš jų.
Prie Auszros mūsų herojus prisidėjo ir siųsdamas savo kūrinius – ne itin gausiame, ne itin talentingų Auszros poetų kontekste, jo kūryba išsiskyrė bene labiausiai. O didžiausio populiarumo sulaukė eilėraštis (vėliau virtęs daina) „Regejimas“ („Op! op! kas ten?.. Nemunēli! / Art u manęs szauki?.. / Ar tik tykų wandenēlį / Pluszkendams saw plauki?“)
Kaip Adomas ir Ieva lietuviškai prabilo
Dar vienas nuolatinis Vištelio rūpestis – lietuvių kalba. Tuo metu iškilęs lyginamosios kalbotyros mokslas atskleidė lietuvių kalbos artimumą sanskritui. Lietuvių kultūriniam judėjimui tai buvo itin svarbus ir brangus faktas.
Kalba – labai sureikšmintas elementas, tapęs vienu esminių modernios lietuvių tautos saviidentifikacijos bruožų. Moksliškai įrodytas jos senumas bei artimumas anuomet elitinėms graikų ar lotynų kalboms reiškė, kad „bekilmiai“ lietuviai savo kultūroje staiga atrado „karališko“ kraujo.
Kitas klausimas – ką daryti su tokia kalbos (o kartu ir visos tautos) genealogija? Štai savamokslis lingvistas Vištelis padarė neteisingą išvadą, neva lietuvių kalba esanti seniausia kalba pasaulyje. Tačiau ties tuo jis nesustojo ir žengė dar toliau – jeigu lietuvių kalba esanti seniausia pasaulyje, vadinasi, ja kalbėjo Adoma ir Ieva.
Tačiau ties tuo jis nesustojo ir žengė dar toliau – jeigu lietuvių kalba esanti seniausia pasaulyje, vadinasi, ja kalbėjo Adoma ir Ieva.
Tačiau netgi čia sistemingo išsilavinimo neturintis Vištelis nesustojo – jeigu Adomas ir Ieva kalbėję lietuviškai, vadinasi, ir visos kitos kalbos bus kilusios iš lietuvių. „Pats wieszpatis kwapu sawo / Ir atveręs źodžius tavo / Isz balso wis prigimimo/ Prie pasauliu sutwerimo“ – rašė jis eilėraštyje „Lietuwiszkoji Kalba“, kuris buvo išspausdintas pirmajame Auszros numeryje.
Šia idėja – savo nelaimei – susidomėjo ir Tilžės gydytojas Vilius Bruožis. Tačiau jam pradėjus skelbti lietuvių kaip rojaus kalbos idėjas, pas jį pasibeldė Prūsijos žandarai, jam buvo uždrausta gydyti ir paskirta globa.
Tiesa, tai nesutrukdė ekscentrikui Bruožiui ir toliau būti aktyviu lietuvių kultūros veikėju bei vėliau tapti aktyviu „Varpo“ talkininku.
Pirmas neopagonis
Rūpestis dėl lietuvių kalbos istorijos bei visos tautos praeities ir ateities, Vištelį atvedė prie senojo baltų tikėjimo permąstymo. Santykį su praeitimi jis nutarė atkurti romantinei epochai būdingu poelgiu – savo ūkyje ant kalnelio įkuria pagonišką šventyklą. Taip XIX a. II p. tolimoje Poznanės kunigaikštystėje įsikūręs Vištelis tampa bene pirmuoju lietuvių neopagonimi – dabartinių baltų tikėjimo išpažintojų pirmtaku.
Taigi keturiasdešimtmetis Vištelis jau buvo užtektinai nuveikęs, kad liktų lietuvių kultūros istorijoje, o jo veiklos padarinius galėtume justi iki šiol.
Taip XIX a. II p. tolimoje Poznanės kunigaikštystėje įsikūręs Vištelis tampa bene pirmuoju lietuvių neopagonimi – dabartinių baltų tikėjimo išpažintojų pirmtaku.
Nuotykiai Naujajame pasaulyje
Kariavęs prieš Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijas, vienoje ieškomas, kitoje – nepageidaujamas, Vištelis po truputį ima užsitarnauti ir Vokietijos imperijos nemalonę. Jo viešai reiškiamos idėjos, aktyvus susirašinėjimai su lietuvių kultūriniais veikėjais Rytprūsiuose bei kelionės tenai neliko nepastebėtos.
Dar viena imperija įsakė Višteliui palikti jos teritoriją.Staiga mūsų herojui pasidaro ankšta Europoje – tapus 3 kontinentinių imperijų priešu, naujam gyvenimui teko rinktis Naująjį pasaulį. Kartu su žmona ir trimis vaikais jis vyksta Lisabonon, o iš ten – kelionė per Atlantą ir išsilaipinimas Brazilijoje.
Naujakurius Brazilijoje netrukus ištinka nelaimė – miršta du vaikai. Pabūgę, kad panašus likimas neištiktų ir paskutiniosios atžalos, jie keliasi Argentinon – į Buenos Aires. Čia Vištelis imasi prekybos, tačiau jo laikytas krautuvėles vienijo tai, kad jos nepadėdavo Višteliui išsilaikyti.
Jono Šliūpo teigimu, ant vienos iš jo krautuvėlių kabojęs užrašas, kuriame skelbiama, kad čia galima susikalbėti lenkiškai, rusiškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai ir lietuviškai. Be šių kalbų Vištelis dar mokėjo lotynų, o netrukus pramoko ir ispaniškai.
Beprotybė
Nežiūrint pirmųjų nesėkmių, gyvenimas Argentinoje po truputį ėmė kilti viršun. Tačiau Vištelis ir vėl suimamas. Tik šįkart ne dėl politikos, o dėl muštynių – pasikvietęs porą draugų, jis sumušė numanomą žmonos meilužį.
Po šios istorijos paūmėjo dar gyvenimo Vokietijos imperijoje metu pasireiškusi persekiojimo manija. Liga tiek sustiprėjo, kad kartą Vištelis nutarė, neva žmona nori jį nužudyti, kitąsyk ėmė šaudyti į pasivaidenusius peruiečius, kurie neva atėję lietuvių pjauti.
Taip 1889 m. lapkričio mėnesį Vištelis atsiduria beprotnamyje. Jo būklė tai gerėdavo, tai blogėdavo, tačiau niekada nepasitaisydavo tiek, kad būtų išleistas. Uždarytas jis savo laiką skyrė lietuvių kalbai. Kartkartėmis paremiamas lietuvių išeivių bendruomenės, spaudon rašė laiškus iš beprotnamio.
Išbuvęs uždarytas ištisus 23 metus,mūsų herojus ten ir miršta palikdamas vieną įspūdingiausių XIX a. rašytojų biografijų. Štai kaip Vincas Kuzmickas, išsamiausiai Vištelio gyvenimą aprašęs mokslininkas, baigia savo straipsnį apie šį žmogų: „Taip užgeso vienas originaliausių Lietuvos tautos žmonių, kurio bijojo trys pačios galingiausios pasaulio imperijos – Vokietija, Austro-Vengrija, Rusija – pergyvenusios jį vos keleriais metais.“
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
