I.McEwanas – vienas garsiausių anglų rašytojų, daugybę kartų įtrauktas į svarbiausių šios šalies autorių sąrašus, apdovanotas ne viena premija (1998 metais už knygą „Amsterdamas“ jis pelnė prestižinį „Booker“ apdovanojimą), jo kūryba puikiai žinoma ir kino mėgėjams – pagal rašytojo romaną „Atpirkimas“ buvo pastatyta „Oskarus“ pelniusi kino juosta.
I.McEwanas gerai žinomas ir lietuvių skaitytojams – jo vertimai leidžia pažinti įvairius jo teminius ir žanrinius kelius. Nuo apdovanojimus pelniusių „Amsterdamo“ ar „Atpirkimo“ iki šnipinėjimo istorijos „Smaguryje“, žaismingo „Kevalo“ ar ambicingo užmojo „Pamokų“. Šiame interviu žurnalui „Penkiolika“ I. McEwanas kalba įvairiomis temomis – nuo romanų puslapiuose užfiksuojamo viso gyvenimo, muzikos reikšmės ar nerimą keliančių šių dienų politinių aktualijų.
– Jūsų naujausia knyga „Pamokos“ taip pat yra ir didžiausios apimties. Ne kartą esate minėjęs, kad jus traukia apysakos žanras, tai, kokį galingą poveikį jos daro. Viename iš interviu prisiminėte pokalbį su Julianu Barnesu, kurio metu jūs abu sutikote, kad apysakos – tinkamiausia forma vyresniame amžiuje. Beje, jūs taip pat esate sakęs, kad lengviau rašyti didelės apimties knygą, nes trumpesnė knyga reikalauja didesnio susikoncentravimo. Kodėl šįkart nusprendėte parašyti tokią didelę (jūsų standartams) knygą? Galbūt iš dalies tai ir dėl to, kad rašėte ją pandemijos metu?
– Mano pagarba apysakoms išlieka, man patinka jas skaityti. Turbūt parašysiu dar vieną ar dvi, jei mirtis laikysis atokiau. Manau, kad per visą savo gyvenimą parašiau apie šešias apysakas. Aš pats apysaką apibrėžiu kaip 40 000 žodžių (200 000 ženklų) arba mažesnės apimties tekstą. „Pamokų“ ilgį lėmė tema – visas gyvenimas. Įžengęs į aštuntąją dešimtį jau buvau subrendęs plačiai apmąstyti, iš ko gali būti sudarytas gyvenimas. Rolandui Beinsui leidau tapti mano alter ego. Kartais jo gyvenimas sutampa su mano, kartais mūsų likimai labai skiriasi. Taip, pandemija padėjo susikaupti, bet įtakos romano apimčiai tai neturėjo. Mėnesiai be kelionių, be pažadų, kuriuos reikia vykdyti, – tai buvo nuostabus išsilaisvinimas. Gyvenau atokiame kaime (pagal Anglijos standartus), todėl nepatyriau klaustrofobijos, kuri daugeliui apsunkino gyvenimą.
