Pasak knygos autoriaus J.Blažiūno, ankstyvojo kino temos jis ėmėsi todėl, kad iki šiol niekas netyrinėjo kino pradžios Lietuvoje iki Pirmojo pasaulio karo.
Autorius priminė anksčiau pasirodžiusi kino tyrėjos Sonatos Žalneravičiūtės knygą „Vilniaus iliuzionai. Miesto kino teatrų istorijos“, kurioje pasakojama apie kiną Vilniuje.
Tuo tarpu J.Blažiūnas savo knygoje apima visą Lietuvos teritoriją.
„Pirmoji mano mintis buvo rašyti vien tik apie kino kronikas, tačiau rašymo metu tema išsiplėtė žymiai plačiau ir apėmė kino aplinką, elektros atsiradimą, kino teatrų lankytojus, jų elgesį kine, muštynes ir kino teatrų gaisrus“, - pasakojo J.Blažiūnas.
Pasak autoriaus, net ir knygai pasirodžius jis ir toliau tęsia šiuos tyrinėjimus, todėl, knygos pakutiniai žodžiai yra gan viltingi: „Laukite tęsinio“.
Kaip teigė istorikas Audrius Dambrauskas, knygos autorius surinko labai daug unikalios archyvinės medžiagos lietuvių, rusų, lenkų, jidiš kalbomis ir tai reikšmingiausias jo įdirbis, mat neabejotinai ši knyga taps svarbiu šaltiniu ir tolimesniems istoriniams tyrimams.
Aludės ir teatrai – didžiausi kino teatrų konkurentai
Istorikas A.Dambrauskas teigė, kad kinas Lietuvą pasiekė labai greitai po jo išradimo, tačiau filmų kūrimo prasme, kraštas buvo gili provincija, mat kino centrai tuomet buvo Prancūzija bei Italija. Tuo tarpu Rusijos imperijoje kinas pradedamas kurti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dėl karo imperijos ėmė nebepasiekti kino filmai sukurti užsienyje.
Pasak istoriko, pradžioje kinas buvo suvokiamas labiau kaip verslas, o ne menas.
Kino teatruose anuomet skambėdavau daugiausia gyva muzika – styginių orkestrai, o kai kurie kino teatrai net išlaikydavo savo pačių muzikantus.
Kino teatruose anuomet skambėdavau daugiausia gyva muzika – styginių orkestrai, o kai kurie kino teatrai net išlaikydavo savo pačių muzikantus.
S.Žalneravičiūtė pažymėjo, kad įprasta bilietų kaina būdavo apie 10 kapeikų, tačiau jau tada buvo taikomos ir nuolaidos moksleiviams bei jaunimui, o atsivedus draugą į kiną, antrasis bilietas kainuodavo mažiau.
Brangiausios vietos buvo ne tik balkonose, tačiau ir pirmosiose eilėse.
Pasak S.Žalneravičiūtės, didžiausias kino teatro konkurentas buvo karčiamos ir aludės, todėl net Bažnyčia anuomet leido rodyti kiną, tačiau ragino rodyti medžiagą, kuri skatintų blaivybę.
„Anuomet aukštuomenė daugiausia ėjo į teatrus, tuo tarpu kino teatras buvo labiau skirta prasčiokams. Vis dėlto, kino teatrai moterims atvėrė galimybę juose lankytis vienoms, mat į teatrą būtina buvo eiti poromis“, - teigė S.Žalneravičiūtė.
Ji taip pat pabrėžė, kad didesniuose kino teatruose taip pat buvo taikomasi į prabangą, įrengiamos ložės, duobė orkestrui, o kino salėse tilpdavo nuo kelių šimtų iki tūkstančio asmenų.
Kinas, kuris neišliko
Pokalbio dalyviai pažymėjo, kad istoriškai kalbėti apie kino situaciją Lietuvoje prieš šimtmetį yra gan sudėtinga, nes didžioji dalis kino kronikų yra neišlikusios todėl pagrindiniai šaltiniai yra straipsniai spaudoje, afišos bei išlikę žmonių atsiminimai.
Kino teatrai moterims atvėrė galimybę juose lankytis vienoms, tuo tarpu į teatrą būtina buvo eiti poromis.
Pasak J.Blažiūno, nėra tikslių duomenų, kokie filmai anuomet buvo rodomi Lietuvoje, nes filmams keliaujant iš vieno miesto į kitą, buvo net keičiami jų pavadinimai, todėl ir afišos neatspindi realios tikrovės.
„Yra žinių apie išlikusias kelias to meto kronikas – vieną jų, tai pasakojimas apie didžiausias automobilių lenktynes per Lietuvą. Ši juosta yra saugoma Maskvoje, todėl gal kada nors bus galimybę tai išvysti savo akimis“, - teigė J.Blažiūnas.
Kasdienės gyvenimo istorijos kine
Didelį dėmesį autorius knygoje skiria kasdienėms istorijoms, kurios buvo susijusios su kinematografu.
Pasak istoriko A.Dambrausko, anuomet Lietuvą net pasiekdavo pornografiniai filmai ir jie būdavo rodomi suaugusiems. Tiesa, policija šiai temai buvo negailestinga ir tokus filmus konfiskuodavo.
Anuomet Lietuvą net pasiekdavo pornografiniai filmai ir jie būdavo rodomi suaugusiems.
Yra išlikęs ne vienas pasakojimas apie tai, kaip konfiskavus juostą, kino teatro savininkas neturėdavo ką rodyti, tuomet publika iš pykčio sugadindavo kino teatro interjerą.
Nutikdavo ir taip, kad bilieto į kino seansą negavęs žiūrovas, filmui prasidėjus sušukdavo „Gaisras“ ir tokiu būdu sukėlęs paniką, jausdavo atkeršijęs.
Tačiau kaip pažymėjo renginio dalyviai, kino teatrai, dėl ypatingai degių juostų, išties anuomet liepsnodavo gan dažnai.
Pasitaikydavo ir tokių situacijų, kai nusipirkęs bilietą į kiną, žmogus jame viešai nusišaudavo.
Neatsitiktinai, anot A.Dambrausko, tarpukariu buvo pabrėžiama, kad maždaug 8 proc. nusikaltimų Lietuvoje padaroma dėl neigiamos kino įtakos.
